„Kaip Dievulio duota, taip ir bus…“

Kaunas

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt

102906

– Be pykčio, su malda ir santarvėje su visais, – taip gyveno ir gyvena mūsų mama, močiutė, – sako rugsėjo 28–ąją 100 metų jubiliejų šventusios prieniškės Marijos Karčiauskienės artimieji.

Foto galerija:

Tą atmintiną rugsėjo šeštadienį jau nuo pat ryto jaukiuose senolės namuose buvo judru: rinkosi saviškiai, į duris beldėsi svečiai. Kitaip ir būti negalėjo, nes diena buvo tikrai išskirtinė.
Tad pirmuosius sveikintojus, tarp kurių buvo ir Seimo narys Andrius Palionis, priėmusi dar savo namuose, po pietų sukaktuvininkė, artimiesiems padedant, persikėlė į iškilmių vietą Mačiūnų kaime. Toks buvo vaikų sumanymas – visiems prisiliesti prie giminės medžio šaknų, o mamą parvesti beveik prie gimtų namų slenksčio. Mat jubiliatės gyvenimo kelio pradžia – būtent Mačiūnuose. O ir autentiškumu dar alsuojančioje troboje, kurioje buvo susirinkusi gausi Karčiauskų giminė, prieš ją įsigyjant dabartiniams savininkams, buvo šeimininkavusi gerbiamos Marijos teta ir kiti artimi giminaičiai. Taigi viskas buvo labai sava.
Augo Marija Morkūnaitė penkių vaikų šeimoje, tarp dar keturių sesių: Onos, Magdalenos, Anelės ir Kotrynos. Ji buvo vyriausia, tad ir dirbti teko pradėti anksčiausiai. Nors ir labai norėjo mokytis, bet tėvai neišgalėjo leisti į gimnaziją, tik keturiolikmetei nupirko siuvimo mašiną ir išsiuntė semtis amato paslapčių pas patyrusią siuvėją. Metus pasimokiusi, pradėjo siūti savarankiškai, paskui dar dirbo garsios Prienų siuvėjos padėjėja, o dar vėliau dešimt metų – jau valdiškame siuvimo fabrike.
Sakoma, kad laikas ir gyvenimas augina žmogų. Augino jie ir Mariją Karčiauskienę. Ir ne tik džiugindami, bet ir negailėdami sunkių išgyvenimų. Juk pralėkė visas šimtmetis su visiems bendrais – valdžių keitimosi, karo, pokario metų sunkumais ir savais asmeniniais skausmais bei rūpesčiais.
Pačiu didžiausiu užgyventu turtu – šešiais vaikais jai daugiausia teko rūpintis vienai. Kai vyresnėliams Onytei ir Vytukui nebuvo nė dešimties, o Aldutę dar nešiojo po širdim, vyras Antanas buvo penkeriems metams „išsiųstas“ į Sibirą už tai, kad nepranešė dirbdamas miške matęs partizanus. Vyrą nuteisus, Marija su vaikais buvo iškeldinta ir iš Antano darbovietei priklausiusios „Smalernyčios“. Teko grįžti į Mačiūnus, į tėviškę. Bet rankų nenuleidusi Marija neilgai ten glaudėsi. Padedama giminių bei pažįstamų per kelerius metus Prienuose pasistatė namą, kuriame ir dabar gyvena. Į jį sugrįžo ir vyras, išmanęs statybininko darbus, tad atrodė, jog gyvenimas šviesėja.
Karčiauskai sulaukė dar sūnaus Antano, dviejų dukrelių dvynių – Eugenijos ir Zinos. Duonos visiems užteko, namai gražėjo, tik benusistovintis ramus gyvenimas tęsėsi neilgai. Mažosioms vos spėjus sulaukti penkerių, mirė Sibire praradęs sveikatą Antanas Karčiauskas, tad vos sulaukusi 41–erių Marija tapo našlė. Neliko į ką atsiremti, visa atsakomybės už vaikus bei jų ateitį našta sugulė ant jos pečių.
Nebuvo lengva, bet Marijai Karčiauskienei užteko atkaklumo, ryžto ir pasišventimo „pastatyti vaikus ant kojų“, išleisti į mokslus, sukurti tokius namus, kuriuose buvo gera ne tik vaikams, bet ir anūkams, kurie vėliau traukė jau ir proanūkius. Ir čia jai labai padėjo dar paauglystėje tėvų į rankas įduota adata ir siuvimo mašina. Dukros atsimena, kaip mama, grįžusi iš „valdiško“ darbo siuvimo fabrike ar Prienų ligoninės priėmimo skyriuje, kuriame dirbo 27 metus, ir drauge su vaikais apėjusi gyvulius bei daržus, sėsdavo prie siuvimo mašinos. Eidami miegoti palikę mamą prie siuvimo mašinos, ryte sukilę ją toje pačioje vietoje ir rasdavo.
Dar vaikų atmintyje giliai įstrigę tai, jog mama visą gyvenimą nesiskyrė su malda. Šito ji mokė ir juos. Pasak dukters Aldonos, atsidūrusi sudėtingose situacijose, mama sakydavo: „Kaip Dievulio duota, taip ir bus“. Eugenijos teigimu, nors ir turint pakankamai daug savų rūpesčių, mamos širdyje visuomet užtekdavo vietos ir kitų bėdoms. Jai tiesiog būdavo sunku matyti susipykusias kaimynes ar giminaites. Mama visada rasdavo priežasčių jas suvesti draugėn ir būdų sutaikyti. Pati ji buvo labai tolerantiška, nieko nesmerkė ir pozityviai žiūrėjo į gyvenimą. Žinoma, neužmiršdama savų vaikų pabarti, pamokyti. Kaip, beje, ir dabar, nors sveikata jau neleidžia pačiai būti savarankiškai, bet ji vis tiek domisi jų gyvenimais ir negaili patarimų.
Svarstydami apie tai, kur slypi mamos ilgaamžiškumo paslaptis, artimieji pirmiausia ir kalba apie jos gerumą, mokėjimą džiaugtis gyvenimu ir gebėjimą kantriai nešti likimo jai skirtą gyvenimo kryžių. Bet jie, manau, pamiršta patį svarbiausią – savo pačių gyvenimus. Iš pradžių mamą palaikė pareiga bei atsakomybė už juos, o paskui jau įvairiomis spalvomis žydintys jų gyvenimai. Ypač, kai jie buvo kuriami gimtuosiuose Prienuose. Tik Aldona, įgijusi specialybę, jaunąsias audėjas mokė Alytuje, o visų kitų darbai ir veiklos dėliojosi šalia. Tad ar galėjo mamai kas suteikti daugiau laimės nei galimybė matyti ir žinoti, kaip sekasi jos vaikams, girdėti gražius žmonių atsiliepimus apie juos. Vyresnysis sūnus Vytautas, mamos su skausmu jau išlydėtas Anapilin, buvo pasirinkęs santechniko specialybę, Antanas daugiau kaip du dešimtmečius rūpinosi kelių remonto ir priežiūros darbais Prienų rajone. Net dvi dukros – Onutė Vaičiūnienė ir Zina Dzencevičienė vadovavo Prienų miesto vaikų lopšelių – darželių kolektyvams, o Prienuose ir rajone daug kas gerai pažinojo ir pažįsta buvusią ilgametę Prienų rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėją Eugeniją Sadauskienę. Eugenija ir šiandien dar nesiskiria su socialiniu darbu, rūpinasi Prienų globos namų gyventojais.
Močiutės širdį džiugino ir kartu augę ar beveik kasdien su savomis paslaptimis užbėgdavę anūkai. Neretai močiutė pati pirmoji apie jas sužinodavo. Matyt, todėl ir šventės metu turėjo ką prisiminti ne tik su dideliu jauduliu močiutės gyvenimo puslapius varčiusi Vaida, bet ir apie per naktį pirmajam pasimatymui pasiūtą naują suknelę pasakojusi vyriausioji anūkė Rasa, skanius firminius blynus su obuoliais prisiminusi Raimonda ir kiti anūkai bei proanūkiai. Šiandien Marija Karčiauskienė džiaugiasi 9 anūkais, 14 proanūkių ir Suomijoje augančia proproanūkėle.
…Taigi gražias atžalas išaugino Marijos Karčiauskienės sodintas ir puoselėtas gyvenimo medis. Garbinga jubiliatės metų sukaktis – tai proga ir kiekvienam pamąstyti apie žmogui skirto laiko šioje žemėje prasmę.
Ramutė Šimukauskaitė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt