Kai­mie­tiš­kos Lie­tu­vos „avan­gar­das“ – mo­te­rims lei­do bal­suo­ti

Šiauliai

Is­to­ri­kas doc. dr. Rūstis Ka­mun­ta­vi­čius: „Iš­sa­miau ne­ži­no­me nė apie vieną sig­na­tarą, ne­bent tik apie A. Sme­toną ar J. Ba­sa­na­vi­čių. Tik­rai reiktų pa­pil­domų, ak­ty­vių ty­rimų, nes kol kas yra pa­si­ten­ki­na­ma tik lo­zun­gais – „sig­na­ta­rai, Va­sa­rio 16-oji, la­bai ge­rai vis­kas“. (VDU ar­chy­vo nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

167834

Vy­tau­to Did­žio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) is­to­ri­kas doc. dr. Rūstis Ka­mun­ta­vi­čius sa­ko, kad jei ob­jek­ty­viai pa­žiūrė­tu­me, ką ži­no­me apie ne­priklau­somą Lie­tuvą, turėtų apim­ti gėdos jaus­mas. „Tų laikų tik­riau­si idea­lis­tai ir vi­zio­nie­riai kūrė naują vals­tybę ir naują vi­suo­menę“, – įsi­ti­kinęs jis. Lie­tu­vo­je mo­te­rims bu­vo leis­ta bal­suo­ti po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro, kai, pa­vyzdžiui, Prancū­zi­ja tą lei­do žy­miai vėliau – 1944 m.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai buvo labai įdomūs ir mobilūs. „Jie visą laiką judėjo, kažkur bastėsi, vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo“, – teigia istorikas. Paklausus, kurie signatarai jam labiausiai imponuoja, R. Kamuntavičius išskiria tris žemaičius: Jurgį Šaulį, Kazimierą Steponą Šaulį ir Stanislovą Narutavičių.

– Kas apskritai patraukė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus susidomėti politika, valdymu? Kodėl jie pasirinko tokį kelią?

– Renkant dvidešimt asmenų į Lietuvos Tarybą, buvo sąmoningai daroma, kad jie atstovautų skirtingoms Lietuvos dalims, apimtų kuo platesnį geografinį lauką. Lietuvą kūrė ne tik suvalkiečiai su J. Basanavičiumi priešaky, kaip daugelis galvoja. Dariau žemėlapį, kuriame žymėjau vietas, iš kurių signatarai kilę, kur mokėsi, studijavo, dirbo ir pan. Pabaigus darbą ir pažvelgus į žemėlapį, pasidaro labai aišku, kad tuo metu buvo siekiama, jog signatarai būtų iš skirtingų Lietuvos vietų (Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos).

Taip pat buvo siekiama, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai būtų skirtingų sluoksnių ir profesijų atstovai (kunigai, bajorai, valstiečiai, miestiečiai). Tačiau moterų nebuvo nė vienos.

Lietuva buvo ir vis dar yra patriarchalinė valstybė, orientuota į šeimą, mūsų šaknyse vis dar gajus kaimiečio, orientuoto į ūkį (plačiąja prasme), genas.

– Kodėl nebuvo moterų?

– Žiūrint iš mūsų laikų perspektyvos, tai atrodo labai keistai, tačiau iki tol nebuvo tokios tradicijos, kad moterys dalyvautų „paradinėje“ politikoje. Moterys į aktyvią demokratinę, organizacinę veiklą yra įtraukiamos ganėtinai vėlai, nors netiesiogiai politikoje dalyvavo visada. Lietuvoje moterims buvo leista balsuoti tik po Pirmojo pasaulinio karo, po Vasario 16-osios. Ir tai Lietuva tuomet buvo „avangardas“, nes, pavyzdžiui, tokiose demokratinėse valstybėse kaip Prancūzija moterims buvo leista balsuoti 1944 m., o Šveicarijoje – tik 1984 m. Lietuva, galima sakyti, netgi buvo pirmaujanti, nes moterims leido balsuoti tarpukariu, kada kitos Vakarų valstybės to dar neleido.

1.jpg

– Kodėl buvo tiek daug kunigų?

– Kunigai neturi šeimų, todėl gali daugiau laiko skirti politinei veiklai. Tradicinėje lietuvių kultūroje tas vyras, kuris veda, sukuria šeimą, paskęsta buitiniuose reikaluose. V. Kudirka yra netgi prieš šimtą metų sakęs – lietuviai, nekurkite šeimų, nes jei visi kurs šeimas, paskęs kaimuose ir nebus kam rūpintis valstybės reikalais, visa tauta išnyks.

Apskritai, iki pat XX a. antros pusės Lietuva buvo ne miestietiška, o kaimietiška valstybė, kurioje ir vyrai, ypač kalbantys lietuviškai, buvo daugiau prie ūkio ir į politiką nėjo. Galima sakyti, vyravo į save orientuota kaimietiška kultūra, o globalūs reikalai mažai kam rūpėjo.

– Minėjote, kad Jums labiausiai imponuoja trys iš Žemaitijos kilę signatarai. Aptarkime juos. Kodėl Jurgis Šaulys?

– J. Šaulys – filosofijos daktaras, valstybės ir visuomenės veikėjas, kurio ranka, manoma, ir buvo parašytas Vasario 16-osios aktas. J. Šaulys gimė Balsėnuose (netoli Švėkšnos, Šilutės rajone). Mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, bet iš jos buvo atleistas už lietuviškos spaudos laikymą ir platinimą. 1903 m. pradėjo studijuoti ekonomiką Berno universitete, kurį baigė įgijęs filosofijos daktaro laipsnį. Net gyvendamas Šveicarijoje, rūpinosi kultūra, susirašinėjo su lietuvių visuomenės veikėjais, rašė straipsnius į lietuvišką spaudą, redagavo įvairius laikraščius. J. Šaulys tapo vienu žymiausių Lietuvos diplomatų ir yra laikomas pirmuoju Lietuvos diplomatu, pačiu garsiausiu tarpukaryje, keliavusiu po visą pasaulį.

J. Šaulio žmona buvo Mafalda Salvatini – garsi operos dainininkė, kilusi iš pietinės Italijos, Neapolio apylinkių. 1908–1932 m. ji gyveno Berlyne, kur buvo vienu pagrindinių operos teatro sopranų. Koncertavo ir daugelyje kitų Europos miestų, įskaitant Rygą. Nuo 1908-ųjų ji buvo Didžiojo Meklenburgo kunigaikščio Adolfo Frydricho VI meilužė ir su juo susilaukė dviejų sūnų, iš kurių vienas, Rolfas Gérardas, tapo garsiu menininku ir įkūrė savo galeriją Askonoje prie Lokarno.

Taip sutapo, kad 1918 m., beveik tuo pačiu metu, kai nusižudė Mafaldos vaikų tėvas, į Berlyną atvyko J. Šaulys. Neaišku, kaip ir kada tiksliai jie susipažino, tačiau žinoma, kad vestuvės įvyko 1933 m. Iš J. Šaulio korespondencijos matyti, kad vedybos su užsieniete Lietuvoje jam sukėlė problemų: nors buvo puikus diplomatas, tačiau negalėjo gauti ypač aukštų pareigų – tapti valstybės diplomatijos viršininku. Dėl to, jog žmona buvo ne lietuvė, J. Šauliui gimtinėje nuolat buvo prikaišiojama. Pats prezidentas A. Smetona ne kartą turėdavo jį užstoti.

J. Šaulys mirė po Antrojo pasaulinio karo Lugane (Šveicarijoje), spėjama, kad jis buvo nunuodytas sovietų. Prestižiškiausiame Lugano rajone turėjo namą (pavadinimu „Casa Mafalda“, tuo metu buvo įprasta namus vadinti žmonų vardais) ir jame bandė organizuoti Lietuvos diplomatinę rezistenciją.

Su kolegomis buvome nuvykę į Luganą ir atradome tą namą. Įdomu tai, kad dabar šis namas priklauso vienam turtingiausių lietuvių.

– Kuo įdomus bendrapavardis, kitas Šaulys – Kazimieras Steponas?

– Kunigas K. S. Šaulys gimė Stemplių kaime prie Švėkšnos. 1890–1895 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje, vėliau Sankt Peterburge ir Varšuvoje. 1899 m. įšventintas į kunigus. Aktyviai reiškėsi šalies politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Dalyvavo 1905 m. Vilniaus Didžiajame seime, o 1917 m. – Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kur buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Pastaroji 1918 m. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Dėstė Kauno kunigų seminarijoje (1906–1922 m.), po to – Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Buvo Teologijos fakulteto docentu, vėliau – profesoriumi.

Po Antrojo pasaulinio karo, pakviestas J. Šaulio, jis taip pat pabėgo į Luganą, apsistojo Brigitiečių vienuolyne, iš kurio dirbo „Amerikos balso“ radijui, kūrė ir vedė laidas, dirbo įvairiose kitos medijose ir skleidė lietuvybės idėjas iš Italijos. Taigi, nors būdamas toli nuo tėvynės,
K. S. Šaulys liko aktyviu Lietuvos patriotu, nuolat skatinusiu lietuvius nenuleisti rankų kovoje už krašto politinę nepriklausomybę. Tai buvo aktyvus Pasaulio lietuvių bendruomenės narys. Jis ne kartą yra kalbėjęs per Lugano radiją, o jo žodžiai, pasakyti per „Amerikos balsą“, pasiekdavo ir Lietuvą.

– Įdomus likimas laukė kito signataro, Stanislovo Narutavičiaus. Papasakokite apie jį.

– S. Narutavičius buvo melancholiška asmenybė, kilusi iš kilmingųjų bajorų šeimos Telšiuose, kurioje kalbama lenkiškai. Jeigu paimtumėte Vasario 16-osios aktą ir pažiūrėtumėte parašus, tai pamatytumėte, kad jis savo pavardę parašė lenkiškai ir su „w“ – t. y. Narutowicz. Šiandieniniame kontekste, svarstant, ar leisti Lietuvos lenkams oficialiai naudoti „w“ raidę, galima skeptikams pirštu besti į Aktą ir parodyti, kad tie žmonės, kurie kūrė dabartinę Lietuvą, nedarė iš to problemos. L. Mažyliui radus Vasario 16-osios aktą, mums, istorikams, ir buvo įdomiausia pamatyti ne patį tekstą, kuris buvo žinomas, bet būtent pamatyti, kaip pasirašė signatarai.

S. Narutavičiaus brolis – Gabrielius Narutavičius – tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu po Pirmojo pasaulinio karo. Įsivaizduokite: vienas brolis pasirašo Nepriklausomybės Aktą, o kitas tuo metu tampa Lenkijos prezidentu. Prezidentu išbuvo neilgai, buvo nušautas lenkų nacionalisto, praėjus kelioms dienoms po išrinkimo, palaidotas garbingiausioje vietoje – katedroje Varšuvoje.

Tai tragedija, parodanti XX a. Lietuvos ir Lenkijos santykių tragizmą. Kokie būtų santykiai su Lenkija, jei abu broliai būtų turėję galimybę bendradarbiauti?

VDU informacija

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt