Aktualu![]() | Gyvenimas![]() | Pramogos![]() | + Projektai![]() | Specialiosios rubrikos![]() |
|
|
Vilnius![]() | Kaunas![]() | Klaipėda![]() | Šiauliai![]() | Panevėžys![]() | Marijampolė![]() | Telšiai![]() | Alytus![]() | Tauragė![]() | Utena![]() |
/ Pijus Girdziušas
EtapliusŠaltinis: Kalvarijos savivaldybė
Pirmomis dienomis gimė net septynios skirtingos idėjos. Aptarus, kurią būtų įmanoma įgyvendinti iki šeštadienio, buvo pasirinkta gultų prie ežero idėja. Vaikų kūrybiškumas toliau liejosi laisvai. Pavadinimo paieškų metu vaikai sugeneravo daugiau nei tuziną variantų, iš kurių balsavimo būdu išrinktas vienas – šiltas, draugiškai skambantis „Kuburėlis“.
Skulptūriškas ir daugiafunkcis statinys atspindi vaikų vaizduotę, jų erdvės ir formos suvokimą. Trikampės formos atlošai ritmingai įrėmina pakeltą medinę platformą, kviečia prisėsti, atsigulti ar pasidalinti pokalbiu. Visa šešiolikos platformų konstrukciją - išskyrus batutą - sukurta taip, kad jos dalis būtų galima laisvai pertvarkyti. Keičiant atlošų išdėstymą, kryptį ar funkciją kinta ir pati erdvė. Elementai gali būti pasukti į saulę ar nuo jos, sudaryti jaukų ratą arba žiūrėti viena kryptimi. Atsirado vietos ir batutui – juodam, švelniam paviršiui, ant kurio galima pašokinėti, pasisupti ar prigulti. „Kuburėlis“ – mažųjų architektų kūrybos manifestas, sukurtas remiantis KAD metodu, kuriame svarbiausi yra vaikai – jų mintys, sprendimai, įsitraukimas ir kūrybinė laisvė.
Dirbtuvės virto ir mokykla, ir žaidimų aikštele. Vaikai matavo, šlifavo, dažė, nešiojo medžiagas, patys tvarkėsi, reflektavo ir diskutavo. Net patys mažiausieji rado savo vietą – rišo virves, piešė, pūtė burbulus. Jų kūrybinė grupė, švelniai praminta „Siaubo cechu“, tapo svarbiu – nors ir kiek triukšmingu – dirbtuvių kampu. Būtent čia savanoriai, apsiginklavę kantrybe, buvo apdovanoti plačiausiomis šypsenomis ir nuoširdžiausiu juoku.
Šeštadienį vyko iškilmingas atidarymas, kuris prasidėjo įkasant laiko kapsulę su vaikų ir savanorių laiškais. Vėliau visi dalyviai gavo diplomus, ant kurių – ne tik vardai, bet ir vaikų pirštų antspaudai. Tai buvo daugiau nei simbolis – tai jų fizinis parašas po bendru darbu. Kiekvienas jautė, kad čia – jų indėlis, jų vieta, jų sprendimas.