Ką Virgis Stakėnas slepia po šiaudine skrybėle

Utena

Valdas MintaučkisŠaltinis: Etaplius.lt

279987

Neseniai Utenos kameriniame teatre koncertavęs kantri tėvas Virgis Stakėnas sutiko atsakyti į žiūrovų klausimus.

KL. Kiek savo kolekcijose turite skrybėlių, ar neplanuojate atidaryti skrybėlių muziejaus? Tokio Lietuvoje nėra.

ATS. Dvi naujausias skrybėles gimtadienio proga gavau iš man svarbių žmonių – žmonos ir dukters. Viena atvažiavo iš Europos, kita iš Amerikos. Tikslaus skaičiaus nežinau – kada buvo penkiasdešimt keturios nustojau skaičiuoti. Visos jos lygiavertės. Kokios penkios ar keturios skirtos scenai. Vieną jų, ispaniško stiliaus esu esu užsidėjęs šiandien. Ją dėvint galima atlikti roko ir kantri muziką. Turiu įvairių – vienos skirtos eit į sodą, pirtį, kitos eiti po dušu. Jas visas mėgstu, nešioju kiekvieną dieną. Aš maskuoju savo trūkumus. Nieko negarbingo. Esu pripratęs. Jos man patinka. Esmė tame, kad visą laiką jaučiuosi po savo stogu.

KL. Man labai patinka ne jūsų daina,o daina apie jus –„kantri tėvas Virgis Stakėnas“. Ten yra žodžiai „ką slepia po šiaudine skrybėle“. Ar jūs kada nusiimate skrybėlę, ar tik tada, kai miegate?

ATS. Miegu su skrybėle.Tai sunku patikėti. Paklauskit mano žmonos. Daugiau nėra, ko klaust. Aš su niekuo daugiau nemiegu, tik su sava žmona. Kartais pasitaiko koks nors pakeleivis, pvz. Arūnas, kuris parveš saugiai iš „Utenėlės Utenos, kur gražus miestelis“*. Noriu papildyti, kad mano namuose yra muzikos šlovės kambarys, mano kabinetas, kuriame prikrauta labai daug suvenyrų, susijusių su mano kūryba, su mano kelionėmis. Ten nėra nė vieno daikto,nupirkto parduotuvėse. Jie visi atėję su muzika ir kūryba susijusiu keliu.

KL. Ar buvote kada nors nusiskutęs barzdą?

ATS. Vienintelį kartą buvau nusiskutęs. Tai buvo senai. Maskuoju pagurklį. Menininkas turi būti su barzda, jeigu menininkas. Kai dirbau pagalbinėje mokykloje reikėjo pusėje aštuonių būti darbe, kelti vaikus. Kur ten skusiesi barzdą. Taip ir pasiliko. Aš tiesiog taupiau laiką. Kartą, kai buvome vedę dešimt ar penkiolika metų, buvo toks sunkus metas ir aš nuėjau į kirpyklą ir paprašiau – nuskuskit man. Barzda buvo nuimta, grįžau namo ir sakau žmonai: matai, kaip aš tave myliu, aš tau padovanojau barzdą.“ Ji pažiūrėjo į mane ir nieko nesakė, tik nakty pašoko ir sako: kas čia miega prie manęs.

KL. Už kiek pinigų ryžtumėtės nusiskusti barzdą?

ATS.Yra toks dalykas – ko negali pinigai, tą gali dideli pinigai, bet aš galvoju, kad tokių pinigų nesu matęs, nepažįstu. Aš turiu savo įsitikinimus, esu subrendęs žmogus, senjoras. Jeigu norit senelis. Esu nusižengęs savo nusistatymams ir kiekvieną kartą gailėjausi.

KL. Jeigu būtumėt Stakėno gerbėjas, kokia daina būtų mylimiausia?

ATS. Esu Stakėno gerbėjas, nes pats gyvenu jame. Ne todėl, kad esu save įsimylėjęs, bet todėl, kad esu pats savęs kūrėjas. Kaip sako „sam igraet, sam pojot, sam biliety prodajot“**. Kernagis sakė, kodėl Stakėnas dainuoja vienas. Ogi todėl, kad, honorarą geriausia dalyti iš vieno.

Yra kūriniai, kurie man artimiausi. Gal naujausi, jaunesni, kurie atsirado kaip vaikas. Kaip šeimoje turime mylimą pagranduką, kuris reikalauja daugiausiai dėmesio, meilės, šilumos, jam reikia atsistoti ant kojų. Iš kitos pusės visi jie mano vaikai.

KL. Kaip gimsta jūsų baladės?

ATS. Nėra vieno recepto: sukūriau eilėraštį ir jau paskui sugalvojau melodiją. Taip nėra. Viskas gimsta vienu metu. Būna taip, kad žodis, ar žodžių sąskambis pradeda diktuoti muzikinį skambesį, nes pačios balsės, priebalsės sukuria savo ritmą, melodiją. Įspūdžiai emocijos, - gali būti labai daug kas. Gali žiūrėti televizorių – patiko filmas, eini gatve pamatai vaiką smėlio dėžėje, gražią moterį, neslėpsiu šito - man reikia mylėti, ar praskrido lėktuvas, ar kažko susijaudinu. Tų emocijų protrūkių būna labai daug. Aš nerandu vieno. Kas dabar atkapstys, kokia čia baladė, ne visas, bet kai kurias atsiminčiau iš kur atsirado postūmis. „Devintame aukšte“ sukūriau ryte iš Dainų mikrorajono važiuodamas į darbą „Vairo“ gamyklą, kurioje dirbau radijo laidų redaktoriumi. Mane išmetė iš ten, nes blogai dirbau, nepaklusau visom komunistiškom taisyklėm. Turėjau laisvą grafiką, važinėdavau koncertuoti, nereikėjo nuo aštuonių iki penkių vakaro sėdėti, į darbą ateidavau devintą dešimtą valandą ryte.

Niekada nesu parašęs baladės atsisėdęs už rašomojo stalo – atsisėdu ir kuriu... Š.....ą, nieko iš to nesigauna. Kūryba yra visai neprognozuojamas darbas. Esu sukūręs baladę pagal užsakymą – duonelę reikia valgyti. Garsios firmos „Achema“, „Lietuvos rytas“, „Visagino kantri“, „Akacijų alėja“, „“Pūdas druskos“ Druskininkuose perėmė mano sukurtas dainas kaip himnus, bet specialiai nekūriau niekada. Nežinau, ar galėčiau, bet „niekad nesakyk ne“.

Kl. Kas inspiravo Jūsų muzikinio stiliaus pasirinkimą?

ATS. Labai daug kas. Iš pradžių bandžiau dainuoti lietuvišką estradą: “kvepia pušynai, kvepia šilojai“, turėjau auksinį švarką Šiaulių kultūros rūmuose. Dainavau šokiams, kol gavau į akį. Tada buvo tokia mada mušti muzikantus. Man laba patiko auksinis švarkas – nesuėjo per sprindį, bet kas nesvajoja apie auksinį švarką.

Paskui buvo „Pink Floidai“. Giedrius Kuprevičius pakvietė mane į „Argo“grupę, dainavau rok –n- rolus. Esu daug dainų sukūręs „Bitlams“, tik jie šito nežino.

Geriausiai gaunasi kai aš pats kuriu, kai aš pats pasakoju. Gaunu daug pakvietimų padainuoti, aranžuoti. Man sunku, kai mano dainas atlieka orkestras. Dabar vyksta „Geriausios poetų dainos“ ir man sunku, kadangi esu pratęs girdėti vien savo instrumentą, savo balsą. Pradedu blaškytis, prapuola žodžio svoris. Man labai svarbu žodžio svoris.

Mane pristato, kaip kantri tėvą. Noriu pabrėžti, kad „Virgis kantri tėvas“ pasidarė palyginti nesenai, nes internete pasklido tas garsusis vaizdelis “tėvas, ką jis po ta šiaudine skrybėle“. Jaunimas įsitvėrė tai. Aš iš pradžių net pyktelėjau: kas čia, prie ko čia dabar, kad tėvas. Faini vaikinai, aš jų net nepažinau bet apie juos viską surinkau, žinau kur gyvena. Pagalvojau: o kodėl gi ne?

Dabar pasibaigus kokiam renginiui, festivaliui, koncertui madingas dalykas daryti selfi su kantri tėvu. Jei nebūčiau „tėvas“ tikriausiai nereikėtų. Negali pykti, bet tai nevisiškai mano. Aš dainuoju kantri ir balades. Balades groju penkiasdešimt metų o kantri muzikoje mano stažas trisdešimt metų.

Iš tikrųjų kantri atsirado kai 1978 metais Šiauliuose buvo įkurta studija ir į ją po tarnybos sovietinėje armijoje atėjo Šiaulių televizorių gamyklos stalius Pranas Trijonis. Jis pasakė, kad patinka dainos, kai dainuoja Simas (Vytautas Babravičius), arba Giedrius Kuprevičius.

Su Simu esame pažįstami. Jis iš tų jaunųjų, tų pirmųjų, pradėjusių dainuojamosios poezijos žanrą Lietuvoje. Praną pradėjau maitinti ta informacija. Žodis „maitinti“ gal primityvus, bet tiesa. Jam daviau viską, ką turiu, bet duodamas turėjau antrą kartą išklausyti ir ėmė patikti.

Atsitiko taip, kad buvo sunkus momentas, kada visa Lietuva plūstelėjo į Gariūnus, kai buvo sunku gyventu, ekonominė blokada, bachūrai kišenėse nešiojosi pinigus, susuktus i tūteles. Tuo metu atsirado Tado Pado personažas, atsirado pakankamai linksma, melodinga, pakankamai demokratiška kantri muzika, pagal kurią galima ne tik susimasčius sėdėti, bet ir malkas pjauti, šokti, išlenkti alutį.

Mano žentas amerikietis Nikas sako, kad aš nedainuoju kantri muzikos. Kodėl? Kantri muzikoje yra kelios pagrindinės temos: dabar aš atsisėsiu ant motociklo ar žirgo, ant mašinos sėdinės, paspausiu gazą ir varysiu. Arba „tu manęs nemyli ir mano ašaros krinta į mano alaus bokalą“, arba koks gražus oras ir kaip gražiai prerijose leidžiasi saulė.

Tradiciniai štampai standartai, o aš ieškau spalvų, žmogaus emocijų, kasdienybės reikalų.

Amerikoje buvau vienuolika kartų, daug grojau lietuviams, o kartais amerikiečiams. Dainos išverstos į anglų kalbą ir tai nėra taip paprasta – turi išsaugoti prasmes, artikuliaciją, ritmiką. Amerikiečiai klausosi ir tada, kai nesupranta mano dainų. Dainavau apie meilę ir vienas žmogus priėjęs prie manęs pakvietė prie baro. Rinkis! Ką? Žinoma bonką, kokią nori. Žinoma geriausią. Išsirinkau. Žmogus sako – nu tu duodi, einu skolintis pinigų. Jis išklausė dainą apie meilę nemokėdamas lietuvių kalbos. Sakė – tu mane palietei.

Kl. Ar mėgstate gaminti maistą?

ATS. Atsimenu, mano žmonai rūbų dailininkei išvažiavus į į mados festivalį likome kartu su dukra, kuri paprašė: tėti, nedaryk šiandien valgyti. Aš galvojau, kad šaldytuve yra to ir to, to ir to ir mes galime pasidaryti kažką valgyti. Pasirodo nepasidaro.

Esu prastas kulinaras, bet labai moku pašildyti pagamintą maistą, verdu tirpią sriubą. Kartą dariau cepelinus ir puode jų neradau. Blogiausia kai sugalvojau išsivirti kompoto iš kieme augančios obels obuolių – reikėjo grandyti puodą.

Man nesigauna, vertinu kitų kulinarinius gebėjimus, man patinka ir egzistuoja Stakėno pupelių sriuba. Ji buvo verdama ir pristatoma Čikagoje, Lietuvoje „Bernelių užeigoje“, kol ji nesudegė. Buvo konkursai, čempionatai, kas greičiau suvalgys. Man patinka pupelės, žinau, kad jas mėgsta kaubojai. Man labai patinka ankštiniai, namuose turiu kaimyno padovanotą maišą.

Man patinka sriubos. Esu sriubistas, jei norite mane papirkti virkite man sriubą. Galiu valgyti daug kartų.

Patinka liaudiški patiekalai. Surūgys pienas su bulbam jėga.

Kl. Koks Jūsų mylimiausias atlikėjas.

ATS. Vieno neturiu, turiu labai daug. Kadaise labai domėjausi pasaulio rok muzikos klasika.

Yra visa krūva muzikantų, kurie mane užveda ir iš kurių semiuosi įkvėpimo savo kūrybai. Nesakau, kad stengiuosi juos kopijuoti, bet aš turiu du neakivaizdinius mokytojus: garsųjį rusų poetą ir bardą Valerijų Vysockį ir amerikiečių folk legendą, žmogų epopėją, visą Europą užpildžiusį Robertą Cimermaną. Jis turi lietuviškų šaknų ir pasaulyje geriau žinomas kaip Bobas Dilanas.Labai patinka ankstyvasis ir akustinis, elektrinė gitara ne taip patinka, turiu prisirinkęs jo plokštelių. Kai jis buvo Lietuvoje ir dirbau Lietuvos radijuje, bandžiau su juo daryti interviu. Penkis barjerus praėjau, likus keturiems mane sustabdė. Tebelaikau tą svajonę. Jei nepasiseks interviu, tai gal alaus bokalą pasiseks išberti. Atgijo sena meilė bliuzo atlikėjui Dž. Dž. Keilui, patinka Keny Rodžersas, su kuriuo pažintis prasidėjo išgirdus Babravičiaus sudainuotą jo dainą „Liusi“. Kai buvau jaunas, galvojau: muzika, kuri man nepatinka yra bloga. Dabar aš nebejaunas ir galvoju kaip amerikiečiai: Jeigu tu groji išklerusia bandža teisme užstatyto namo priebutyje ir vienintelis klausytojas yra aklas šuo, reiškia tavo muzika kažkam reikalinga.

Kl. Koks įsimintiniausias koncertas?

Ats. Kiekvienas iš jų. Net ir šitas Utenėlaj Utenoj. Mane pritrenkė, aš atvažiavau į senovišką salę. Šaulių namai, šauliukai laksto, ruošiasi gynybai. Tokia lenkta scena. Romantika. Visą gyvenimą turėjau barjerą, gerąjį barjerą – teatrą, pavydėjau aktoriams. Dabar jaučiuosi aktoriumi, nes kiekviena baladė mažytis spektaklis. Man šiandien garbė būti teatro scenoje. Pabrėšiu – Kamerinio teatro scenoje. Ne Vilniuje, ne Čikagoje, ne Ulan Batore,o Utenelaj Utenoj. Žinokit, man tai labai svarbus dalykas, šios dienos koncertas man labai svarbus. Mano prietelius dailininkas skulptorius, gyvenantis prie įvažiavimo į Uteną žadėjo ateiti, bet jam pamokos ir neatėjo.

KL. Ką beprotiškiausio esate iškrėtęs gyvenime?

Ats. Neklauskit. Labai daug kvailysčių. Kartą važiavau mašiną, galvojau, kad už manęs nieko nėra, bet už manęs buvo tvorelė. Teko važiuoti pas meistrą. Bet kodėl mečiau medicinos mokslus po pusantro kurso, kodėl nedirbau pedagogikoje, kai man siūlė dirbti mokslinį darbą, kodėl aš neužsiėmiau verslais, kai sakė,kad galiu būti bosas, kodėl neišsikėliau gyventi į Vilnių, kur man siūlė aukštas pareigas kai dirbau Lietuvos radijuje ir vedžiau laidą „Kantri vakarėlis“. Daug kodėl, bet tai mano bėda, mano džiaugsmai. Nieko neišskiriu, ką blogo ar netikėto padariau, ar kokį zbitką iškrėčiau.

Kl. Koks Virgio pats mylimiausias teatras.

Ats. Man patink mokantys kažką pasakyti. Kažkada domėjausi pantomima, patinka ką daro Nikolsonas, man įdomu daug dalyk. Nesu matęs nė vieno spektaklio Utenoje, tai galėsiu pasakyti po vieno matyto Utenos „tejatre“, ar jis mano mylimiausias.

Kl. Ką galėtumėt patarti pradedančiam atlikėjui? Ats. Turiu daug mokinių, turiu studiją, yra užsienyje gyvenančių žmonių, kurie klausia mano patarimų, rašo man, siunčia savo įrašus. Yra vienas žmogus Olandijoje, kuris važiuodamas į vakarus atvažiuojama ir pagroja. Turėjome penkias repeticijas. Turi pinigingą tėvą. Turiu daug jaunų žmonių, klausančių mano patarimo. Aš juos vertinu. Po mėnesio važiuosiu į Elenos Mezginaitės Lietuvos jaunimo dainuojamosios poezijos festivalį-konkursą „Mano senas drauge…“ Panevėžyje. Būsiu žiuri pirmininkas ir vertinsiu tuos jaunus žmones. Vienintelis mano pasiūlymas – nepriprask. Aš nepripratau. Nemesk to, ką esi pradėjęs. Jei tau šiandien nesiseka turėk kantrybės. Nuo žodžio „kantri“. Jeigu tu iš tikro šito nori ir tą moki tu gali. Reiškia tau gausis. O jeigu šiaip sau, tai reiškia, kad nelabai nori.

Ačiū.

*Utenėla Utena, tas gražus miestelis, a prie Vakečių kapų žaliasai namelis. Vyresnio amžiaus uteniškia gerai prisimena, kad tame namelyje buvo įsikurusi miesto blaivykla. V. Stakėną šios dainuškos išmokė anapilin išėjes Klaipėdos dramos teato aktorius, turėjęs teato elegancijos vardą uteniškis Gintautas Pečiūra.

**„sam igraet, sam pojot, sam biliety prodajot“(rus) patsai groja, pats dainuoja, bilietais pats targavoja.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt