Juostų audimas – iš kartos į kartą

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

7021

Didžiausias tautodailininkės Leonijos Malakauskienės turtas – jos šeima ir segtuvas, kuriame guli tvarkingai išdėlioti šimtai tautinių juostų ornamentų. Į juos žiūrėdama audžia ne tik
L. Malakauskienė, bet ir jos dukros, anūkai. „Nė vieno neverčiau“, – šypteli L. Malakauskienė, paklausta, kaipgi pavyko išugdyti trečiąją juostų audėjų kartą, kurioje įrašyti ir vyriški vardai.

Nuo pat mažens L. Malakauskienė matė, kaip kruopščiai rankdarbius kuria jos mama. „Mano mamytė buvo puiki mezgėja, mokėjo ir austi. Aš gimusi 1941 m., po karo visko labai trūko, todėl žmonės ausdavo tai, ko labiausiai reikėdavo buičiai: paklodes, užvalkalus, rankšluosčius“, – prisimena tautodailininkė.

Tiesa, norint austi, visų pirma, reikėdavo gauti siūlų, kurie ir anuomet brangiai kainavo. „Viskam trūko pinigėlių. Mes, vaikai, gal to ir nejautėme, bet mamytė man pasakojo, kaip kartą reikėjo giminaičiams į Sibirą laišką išsiųsti, o nusipirkti pašto ženklo nebuvo už ką. Jis tada kainavo tik keturias kapeikas, nebrangiai, bet, matyt, ir tiek neturėjome“, – sako L. Malakauskienė.

besikeiciancios-tradicijos.jpg

Prie audimo staklių – paslapčia

Tuo sunkiu laikotarpiu tautodailininkės mama neužmiršo ugdyti vaikų talentų ir savo paauglę dukrą nuvedė mokytis pas apylinkėje žinomą siuvinėtoją. „Buvo ji labai gabi, nors žmonės iš jos ir pasišaipydavo: girdi, vištos nelesintos, kiaulės nešertos, o ji nuo savo darbo atsitraukti negali“, – sako L. Malakauskienė.

Tuo metu tautodailininkė savo jėgas išbandė ne tik siuvinėdama, bet ir ausdama. „Jau anksčiau norėjau pamėginti, bet prie audimo staklių manęs neprileido. Buvau mačiusi, kaip mamytė audžia, žinojau, kad nieko nesugadinsiu, todėl pabandžiau paslapčia. Nors ir pavyko, mamytei nieko nesakiau. Svarbiausia, kad pati žinojau, jog galiu“, – nusišypso L. Malakauskienė.

Audimo rėmelis tarsi šeimos relikvija

Paskutiniaisiais mokyklos metais tautodailininkė susidomėjo juostų audimu. „Austi juostas mane išmokė žurnalas „Tarybinė moteris“, tiksliau – jo priedas „Pagrandukas“. Jame radau juostų audimo pradmenis ir be jokio patarimo, be jokių specialių įrankių išaudžiau savo pirmąją juostą“, – pasakoja L. Malakauskienė.

Pirmoji juosta buvo beraštė, išausta naudojantis knyga ir pieštukais, bet L. Malakauskienė mokėsi greitai – tų pačių metų vasarą ant faneros lakšto išaudė dėdei spalvingą ir raštuotą kaklaraištį.

relikvija.jpg

Bėgant laikui, fanerą pakeitė mamos pusbrolio pagamintas paprastas juostų audimo rėmelis, o patobulintą rėmelį L. Malakauskienė gavo būdama jau suaugusi. Tuo ir vėl pasirūpino tautodailininkės mama.

„Mamytė dirbo ligoninėje, budėjo ir kartą pamatė, kaip jos kolegė į budėjimą atsinešė „stakles“ su apmesta juosta. Išsiaiškino, koks meistras jas padarė, nutarė ir man tokias užsakyti. Prieš tai dar sužinojo, kad geriausia rėmelį gaminti iš uosio – jis mažiau linksta, todėl užlipo ant aukšto ir surado mirusio tėvelio palikimą – uosinius pagaliukus. Iš jų ir pagamintas mano rėmelis“, – pasakoja L. Malakauskienė, kuri su rėmeliu, menančiu mamą ir tėtį, darbuojasi iki šių dienų.

Ornamentai sąsiuviniuose virto įspūdingu segtuvu

Beje, kur kas anksčiau negu pradėjo austi juostas, L. Malakauskienė ėmėsi kurti joms ornamentus. „Visos mano mokyklinių sąsiuvinių paraštės, visi juodraščiai buvo išpaišyti ornamentais. Kai dirbau, irgi laiko veltui nešvaistydavau: jeigu tik turėdavau laisvą minutėlę, piešdavau ornamentus. Per visą gyvenimą esu daugiau pripiešusi negu išaudusi“, – juokiasi tautodailininkė.

segtuvas.jpg

Visi jos kurti ornamentai sugulė į storą segtuvą, kurį mamai pagamino dukra, „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė. Ji atšvietė senus, ornamentus saugojusius L. Malakauskienės sąsiuvinius, mat šie buvo pradėję po truputį plyšti. Iš atšviestų lapų padarė ne vieną, bet tris analogiškus segtuvus: vieną mamai, vieną sau ir dar vieną seseriai Vitalijai Monkienei. Juk audžia jos visos.

Į segtuvus akį užmeta ir penki L. Malakauskienės anūkai. Vienas jų – Augustinas, kuris su savo austomis juostomis netgi dalyvauja parodose.

Juostoms vieta ne tik muziejuose

Kodėl ir dukros, ir vaikaičiai susidomėjo juostų audimu, tautodailininkė nežino. Tikina nė vieno to daryti nevertusi – galbūt patys panoro, matydami, kaip audžia močiutė, mamos. Beje, nors dabar tautodailininkės namuose yra įvairių šeimos narių austų juostų, savąsias ji visuomet atskiria.

kuo-tu-vardu.jpg

L. Malakauskienė sako juostų neaudžianti pagal kuriam nors regionui būdingas tradicijas. Gimusi Raseinių rajone, vėliau tautodailininkė gyveno įvairiose Lietuvos vietose – galbūt šias gyvenimo keliones ir atsispindi jos juostų įvairiapusiškumas. „Mano Sigutė mintinai žino, koks raštas kokiam regionui priklauso. O aš nemėgstu iš knygų kopijuoti, kuriu pati. Būna, išaudžiu, o Sigutė nustato, kokio regiono tai juosta“, – sako L. Malakauskienė.

Beje, tautodailininkė audžia ne tik tradicines juostas, bet ir suvenyrines juosteles su vardais, jubiliejines juostas, kaklaraiščius. „Praktinis juostų panaudojimas yra sunykęs. Į laukus, drobiniais marškiniais apsivilkę, nebeiname, susijuosti jų nebereikia. Kūdikių juostomis taip pat nebevystome. Tad reikia džiaugtis tokiais netradiciniais juostų panaudojimo būdais, kad jos ne tik muziejuose guli“, – įsitikinusi L. Malakauskienė.

SRTF logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt