Aktualu![]() | Gyvenimas![]() | Pramogos![]() | + Projektai![]() | Specialiosios rubrikos![]() |
|
|
Vilnius![]() | Kaunas![]() | Klaipėda![]() | Šiauliai![]() | Panevėžys![]() | Marijampolė![]() | Telšiai![]() | Alytus![]() | Tauragė![]() | Utena![]() |
Žemaūgė kalninė pušis Juodkrantėje / Valstybinės miškų tarnybos nuotr.
EtapliusŠaltinis: Pranešimas žiniasklaidai`
Nustatyta, jog Kuršių nerijai labiausiai tinka kalninės pušies (Pinus mugo) žemaūgė forma, kuri atlieką tą pačią apsauginę funkciją, bet ne taip keičia kraštovaizdį ir, svarbiausia, leidžia geriau valdyti gaisrų pavojų. Kalninė pušis pasižymi atsparumu – ji gerai prisitaikiusi augti skurdžioje terpėje, sulaiko smėlį, mažina vėjo greitį paviršiuje ir sudaro sąlygas plėtotis kitoms rūšims. Be to, ji veikia kaip natūrali užtvara nuo erozijos ir ilgainiui prisideda prie stabilios augmenijos formavimosi.
Užaugančios tik iki 1–2 metrų aukščio, žemaūgės kalninės pušys leidžia išlaikyti atviresnį kraštovaizdį, mažiau slopina šviesą, todėl kartu skatina ir vietinės augalijos bei biologinės įvairovės vystymąsi.
Priešgaisrinė rizika: aukštaūgių kalninių pušų pavojus
Vis dėlto, viena aktualiausių problemų, su kuria susiduria Kuršių nerija – tai gaisrų pavojus. Dėl sausų vasarų, klimato kaitos ir tankios augmenijos, ypač aukštaūgių kalninių pušų sąžalynų, gaisrai čia gali plisti itin sparčiai ir sunkiai suvaldomai. Aukštaūgės pušys formuoja tankius, sunkiai pravažiuojamus medynus, kurie ne tik skatina liepsnos plitimą per džiūstančias šakas, bet ir trukdo ugniagesių technikai patekti į pavojingas zonas.
Tuo tarpu žemaūgės kalninės pušies formos, užaugančios iki 1–2 metrų aukščio, žymiai sumažina gaisrų plitimo riziką. Jos nesudaro vientiso aukšto vainiko, todėl liepsna lengvai nepersimeta nuo vieno krūmo prie kito. Dar svarbiau – per žemaūges kalnines pušis žymiai lengviau pravažiuoti su gaisrinėmis mašinomis, traktoriais ar kita priešgaisrine technika. Tokiu būdu gaisrus galima pastebėti anksčiau ir juos greičiau lokalizuoti ar visiškai užgesinti dar jų pradžioje.
Kodėl tikslinga keisti aukštaūges formas?
Siekdami plėsti žemaūgės kalninės pušies populiaciją Juodkrantėje, Valstybinės miškų tarnybos Miško genetinių išteklių specialistai kartu su Valstybinių miškų urėdijos atstovais atrinko tinkamiausius šios rūšies medelius, kuriais ateityje planuojama keisti aukštaūgės kalninės pušies formas. Nuo jų bus surinkti ūgeliai, paskiepyti ir užauginti sodmenys sėklinei plantacijai įveisti. Tai laiko reikalaujantis procesas, tačiau ateis metas, kai ši plantacija pradės derėti, o iš surinktų sėklų užaugintus medelius sodinsime Kuršių nerijos smėlynuose.
Valstybinės miškų tarnybos Miško genetinių išteklių skyriaus vedėjas Darius Raudonius sako, jog, atsižvelgiant į Kuršių nerijos unikalumą ir pažeidžiamumą, būtina taikyti pažangesnius ir saugesnius sprendimus. Pasak specialisto, tradicinių aukštaūgių kalninių pušų keitimas žemaūgėmis jos formomis yra tikslingas dėl šių priežasčių:
gaisrinės saugos užtikrinimo – žemaūgės formos mažina degų biomasės kiekį ir leidžia greitai reaguoti į gaisrus;
lengvesnės priežiūros – žemaūgius sąžalynus galima lengviau formuoti, valyti, šalinti sausas šakas ar pavienius krūmus;
gamtinio kraštovaizdžio išsaugojimo – žemaūgės formos neužstoja vaizdų, išlaiko būdingą Kuršių nerijos atvirumą;
didesnės ekologinės pusiausvyros – daugiau šviesos dirvožemyje leidžia augti kitoms, vietinėms rūšims.
Apibendrindamas D. Raudonius sakė, jog kalninė pušis ir toliau išlieka svarbi Kuršių nerijos sumedėjusios augalijos dalimi, tačiau, norint užtikrinti šios teritorijos tvarumą, priešgaisrinį saugumą bei kraštovaizdžio apsaugą, būtina taikyti labiau pritaikytas jos formas. Žemaūgė kalninė pušis – tai atsakingas, saugus ir ilgalaikę naudą kuriantis pasirinkimas, kuris gali tapti esminiu žingsniu į saugesnę ir tvaresnę Kuršių nerijos ateitį.