Jono Meko pamokos Šiauliuose

Šiauliai

Jono Meko pamokos prasideda. Centre dr. Ramūnas Čičelis ir Andrius Bialobžeskis. Gražus sutapimas – salėje eksponuojama VŠDT parengta paroda apie Joną Meką. Dariaus Ančerevičiaus nuotr.

Laiptų galerijaŠaltinis: Etaplius.LT

263922

„Laiptų galerija“ gausų būrį meno gerbėjų pakvietė į literatūrinį vakarą „Jono Meko pamokos“ jaukioje Valstybinio Šiaulių dramos teatro balkono salėje. Literatūrologas, humanitarinių mokslų daktaras, Jono Meko kūrybos tyrinėtojas Ramūnas Čičelis papasakojo ryškesnius Jono Meko gyvenimo epizodus, apibūdino į jokius rėmus nesutalpinamą poeto, „filmininko“ asmenybę. Teatro bei kino aktorius Andrius Bialobžeskis skaitė ištraukas iš J. Meko biografinės knygos „Žmogus be vietos“, laiškus motinai, eilėraščių iš rinkinio „Semeniškių idilės“, į poetinę programą meistriškai įpindamas biografinių detalių, kuriomis sustiprino įvairiapusį Lietuvos išeivijos kūrėjo portretą.

Neišsemiamas kaip šulinys

Išeivijos meninkas Jonas Mekas (1922–2019) – avangardinio kino kūrėjas, kino kritikas, poetas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, VDU garbės daktaras, nepaprastai plati, gili asmenybė, vienas garsiausių XX amžiaus menininkų, dalyvavęs meno judėjimo „Fluxus“ gimime, vadinamas gyvąja legenda, dvasios aristokratu, pasaulio žmogumi.

J. Meko knygos (poezijos rinkiniai „Semeniškių idilės“, „Gėlių kalbėjimas“, „Žodžiai ir raidės“, „Dienų raštai“, esė ir dienoraščių knygos „Neturiu, kur eiti“, „Laiškai iš Niekur“, „Žmogus be vietos“, „Mano naktys“, „Trys draugai“, kt.) leidžiamos ne tik JAV ir Lietuvoje, bet ir Japonijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje, Vokietijoje, daugelyje kitų šalių. Jo filmuose, kurie rodomi prestižinėse Europos meno scenose, išaukštinami iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi gyvenimo momentai, kasdienybėje regime žmogaus jausmus, emocijas.

Septynerius metus Jono Meko kūrybą studijavęs dr. R. Čičelis glaustai išdėstė esminius bruožus. Jo teigimu, Jonas Mekas Lietuvoje ilgai nepažintas, deramai neįvertintas, gyveno ir kūrė emigracijoje, bet išliko lietuvis ne šūkiais, o visa esybe. Jonas Mekas nepasidavė šlovės kerams, išliko paprastas, atviras, nuoširdus. Paklaustas, kaip vertinąs savo populiarumą, sakė: „Aš neturiu laiko tuo domėtis, turiu per daug darbo.“ Jam buvo svarbu, tik ką artimiausi draugai apie jo kūrinį ar poelgį pasakys.

Jis pats niekada nesistengė būti dėmesio centre, labiau stebėtojas. „Yra toks filmas „Bemiegių naktų istorijos“ (Sleepless Nights Stories, 2011 m.). Mekas pastato įjungęs kamerą ir sėdasi švęsti ar gimtadienį, ar šiaip pasisėdėjimą. Gurkšnoja vyną su savo draugu Giuseppe iš Neapolio. Dar keletas žmonių sėdi šalia. Atrodo, ir sūnus Sebastianas Mekas ten. Ir visą vakarą Mekas sėdi ir tyli. Įsiterpia sakiniu ir nutyla. Vėl įsiterpia ir vėl nutyla. Viską jis daro ne bandydamas save įpiršti, bet priimdamas kitoniškumą, kitą žmogų – kitokios patirties, kitokio amžiaus, kitokių kultūrinių tradicijų, – prisiminė R. Čičelis. – Elgesio būdas atrodo toks paprastas: visada daryti kitaip, net priešingai, nei daro dauguma. Pats buvo savitas, kitoks ir gerbė kitoniškumą. Todėl jis originalus.“

R. Čičelio teigimu, Mekui, kaip kūrėjui, būdingas gaivališkas laisvės pojūtis. Nepaliaujamas siekis būti savimi. Jo nevaržė tradicijos, perdėta vidinė disciplina ir savicenzūra. Jam brangus jį užvaldęs nesiliaujantis kūrybos procesas. „Nežinau, ar rašau eilėraščius, – sakydavęs jis. – Kai aš filmuoju, aš nedarau filmų. Aš tiktai filmuoju, filmuoju, filmuoju. Tas pats ir su mano rašymu. Aš rašau, rašau, rašau… Poezija čia ar proza… Ar niekas. Tas visai neateina man į galvą, tas visai nesvarbu. Aš tiktai rašau, rašau, rašau…“

J. Mekas laikėsi distancijos. Tiek kūryboje, tiek gyvenime. Dienoraščiuose pasakoja tarsi iš šalies. Atvirai, skaudžiai, smulkiai atmindamas kiekvieną detalę, o tarsi iš atstumo. Apsigyveno Niujorke, Manhetene, nes jautė, kad su lietuvių bendruomene ne pakeliui. Jį vargino virkavimai apie tėvynės praradimą, šaipėsi iš lėkšto lėbavimo ir dviveidiškumo, šaržavo tautiečių paveikslus. Vis dėlto gebėjo būti tarpininkas. Jis meistriškai gebėjo tarpininkauti: tarp žmonių, tarp diskursų, tarp kalbos ir nekalbos, tarp daikto ir kalbos, tarp Lietuvos žmonių ir pasaulio. „Semeniškių idilėse“ jis tarpininkas tarp K. Donelaičio ir Žemaitės, jų rupaus kalbėjimo, gimtosios žemės pajautimo. „Semeniškių idilės“ parodo, kad niekada nepaliko Lietuvos. Kol atmintis tokia gyva, kad atmeni kiekvieną tėvo knygą, vaistų buteliuką mamos lentynoje, esi čia, kur kadaise stovėjo tavo lova. „Laiškai iš niekur“ rašyti „Valstiečių laikraščiui“. Nes tikėjo, kad Lietuvoje dar gyvas ūkininkas – smalsus, pagavus, besidomintis kitais. Bandė artinti Lietuvos skaitytoją prie kitokios patirties – pasaulinio meno, piligriminių vietovių, kultūros ir viso, kas nepažįstama. R. Čičelio teigimu, tai puiki empatiškumo mokykla. J. Mekas buvęs, kaip reta, vientisas ir be melo. Paprastai autobiografiniai pasakojimai būna truputį pagražinti, juose neišvengiama nukrypimų nuo tiesos. O jis visada buvo autentiškas, vientisas, niekada nemelavo savo autobiografiškumu. J. Meko „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai“ ir poezijos knyga „Dienų raštai“, eilėraščių rinkinys „Gėlių kalbėjimas“ yra kraštutinė pastanga vengti melo pirmiausia pačiam sau.

Kartą J. Meko paklausė – kas jam esąs Niujorkas? „Nežinau, – atsakė, – nes negyvenu Niujorke“. Juo labiau nežinąs, kas yra Amerika, nes irgi joje negyvenąs. Tuomet R. Čičelis pasiteiravęs: o kur jūs gyvenate? „Aš gyvenu šitoje gatvėje“, – atsakęs J. Mekas. Išties Niujorke jis gyveno kaip gatvinio tipo kaime – su savo draugais, kaimynais ir visais mažais asmeniškais dalykais. Sujungti, pažinti visą Niujorką turbūt neįmanoma, – kalbėjo R. Čičelis. – Šio didelio menininko kuklumas, humoro jausmas, gebėjimas nemeluoti, jaunatviškumas traukė žmones. J. Mekas bendravo su tokiomis meno įžymybėmis kaip Salvadoras Dali, Andy Warholas, Džonas Lenonas, Yoko Ono, jo namai buvo atviri atvykusiems iš Lietuvos. O jeigu bandytume vienu sakiniu apibūdinti Joną Meką, prisiminkime save šventų Kalėdų pirmąją dieną ir Velykų rytą. – jis gyveno su tokiu džiaugsmu, su ekspresija, optimizmu.“

R. Čičelio įžvalgos, papasakoti nutikimai ne sykį prajuokino publiką, intrigavo giliau pasidomėti menininko kūryba.

R. Čičelis pasakojimą paįvairinino susitikimų su J. Meku detalėmis.

Kitoks Jonas Mekas

J. Meko asmenybė dažnai suvokiama per kino kūrėjo, laisvo pasaulio piliečio ar net bohemos žmogaus klišes, tačiau dienoraštiniai fragmentai, poezija, kur skleidžiasi begalinis gimtinės ir artimųjų ilgesys pamirštami. Aktorius A. Bialobžeskis klausytojams atvėrė A. Meko, išeivijos poeto, kuris „ niekada iš gimtinės nebuvo išėjęs“ sielos gelmes. Aktoriaus įtaiga sukrečia, graudina, atskleidžia dvasios virpesius. Jo skaitomi tekstai, įkvėpti gimtinės ir namų ilgesio, jaudino, žadino prisiminimus, atskleidė J. Meko kalbos turtingumą, ekspresiją. Laiškuose motinai prieš akis iškyla kūrėjo gimtinės vaizdai, Velykų, Kalėdų prisiminimai, begalinis artimųjų ilgesys, prasiveržia tėviškės praradimo tragizmas. Kaip nemažai kitų patriotiškai nusiteikusių žmonių, J. Mekas su broliu Adolfu karo metu įsitraukė į pasipriešinimo okupantams veiklą, todėl 1944 m., teko bėgti į Vakarų Europą. Skaudūs, absurdiški išgyvenimai, patirti Elmshorno karo belaisvių lageryje, Vysbadeno karo pabėgėlių stovykloje, sugulė į dienoraštį. Fiksuodamas kasdienybės detales, pokalbių nuotrupas, J. Mekas atkuria unikalią vadinamųjų „dipukų“ stovyklų atmosferą. Šio laiko poezijos ir dienoraščių fragmentai ypač sukrėtė, nes dabartinis karo kontekstas juos savitai aktualizuoja. Aktorius A. Bialobžeskis išraiškingai perteikė J. Meko dvasią, išryškino dramatiškus Lietuvos išeivijos likimo vingius.

Kol „Laiptų galerijos“ pastatas remontuojamas, numatoma, kad Valstybiniame Šiaulių dramos teatre vyks ir daugiau renginių. Balandžio 27 d. bus atidaroma Daivos Kairevičiūtės grafikos paroda, lydima kamerinės muzikos.

A. Bialobžeskio įtaiga sužadina dvasios virpesius.

Klausytojai, kaip sakytų J. Mekas, tapo Vieniu.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt