Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Asmeninio archyvo nuotrauka
Mindaugas JonušasŠaltinis: Etaplius.lt
Nors šiandienos tikrovė ir neprimena gražių ir nerūpestingų prasidedančio pavasario dienų, tačiau švelnėjantis karantinas Lietuvoje - leidžia po truputi vėl pradėti ir meno galerijų, ir muziejų veiklas. Žmogus be meno - žmogus be ateities: šis skambus posakis tinka ir šiandien, kai karantino nualintas žmogus vėl turi progą prisiminti, kad būtina atrasti noro ir laiko dvasiniam augimui.
Utenoje 18 metų, o dabar Vilniuje gyvenanti menininkė turinti du aukštojo mokslo diplomus: siuvimo technologės ir statybų inžinerės (VGTU) Jolanta Lazauskienė atvira - kai viskas tapo taip netikėtai trapu ir laikina - būtent meno pasaulis gali tapti kelrodžiu žmogaus gyvenime. Apie dailininkės kelionę meno link ir netikėtus atradimus bei, kodėl verta įveiklinti karantiną, Jolanta Lazauskienė pasakoja skaitytojams.
-Kaip jūsų gyvenime atsirado menas ir dailė ar nuo mažens jūsų šeimoje tai buvo praktikuojama?
-Menui ir dailei niekada nebuvau abejinga, lankydavausi parodose, visada apsidžiaugdavau gavusi dovanų paveikslą. Visą gyvenimą patiko kurti kokį nors grožį: nerti, siuvinėti, kurti kitus rankdarbius. Tapyba mano gyvenime atsirado netikėtai, kai viena pažįstama pakvietė į tapybos pamokas pas menininkę Eglę Stripeikienę, kur rinkdavomės nedidelė moteriška kompanija ir smagiai tapydavome.
Pas Eglę pamokas lankiau 2 metus, kol neužklupo pandemija. Tai ji buvo mano didžioji mpkytoja, kuri įkvėpė, mokė, skatino, palaikė, kurios dėka vis giliau ir giliau nėriau į spalvų pasaulį.
-Kas menas yra jums ir, kaip atrasti save mene?
-Menas man yra kūrybos išraiška, grožis, labai malonus laisvalaikio praleidimo būdas, laikas sau ir buvimas su savimi. Tai mano vidinis pasaulis, kurį išreiškiu sau priimtiniausia forma. Tapyba mane pakelia virš realybės, užaugina sparnus, įtraukia ir nebepaleidžia.
-Ko reikia, kad gimtu paveikslas?
- Kad gimtų paveikslas, reikia pirmiausia noro, įkvėpimo, laiko ir priemonių.
-Kaip karantinas pakeitė, o galbūt pripildė atradimais jūsų veiklą?
-Karantinas, be abejo, pakoregavo veiklą. Blogai, kad nutraukė susitikimus su mokytoja ir gerą laiką bendraminčių kolektyve. Bet pradėjau daugiau tapyti namuose, savarankiškai, nes atsirado daugiau laiko. Tapydama viena, atradau daug „savo", „ne pagal taisykles" naujų dalykų. Pradėjau savo paveikslus viešinti ir pardavinėti, sulaukiau labai daug gražių žodžių ir palaikymo žinučių.
-Kodėl man svarbu tapyti?
-Nes man tai labai labai patinka. Tapydama jaučiu labai didelį malonumą, atitrūkstu nuo kasdieninių rūpesčių ir be to tiesiog nebegaliu gyventi. Be to, tai papildomos pajamos.
-Kaip atrasti savo gyvenimo kelią?
-Sako, kas ieško, tas randa. Reikia ieškoti, imti iš gyvenimo viską, kas įmanoma, išnaudoti visas galimybes, bandyti ir pasirinkti tą kelią, kuris labiausi patinka, kuris „veža".
-Kodėl kiekvienam iš mūsų svarbu atrasti meną ir kaip menas gali praturtinti mūsų gyvenimus?
-Menas praturtina mūsų gyvenimą. Menas daro jį gražesnį, spalvingesnį, pakylėja. Jei kalbėti konkrečiai apie tapybą, tai neįsivaizduoju namų be paveikslų. Paveikslai suteikia namams žavesio, spalvų, galima jais mėgautis kiekvieną akimirką.
-Ar ši veikla tapo jūsų gyvenimo tikslu?
-Šiuo metu galėčiau drąsiai teigti, kad ši veikla šiuo metu tapo mano gyvenimo tikslu. Aš mėgaujuosi šia veikla, sulaukiu labai daug palaikymo, kas veda mane į priekį.