Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Gabrielė PastaukaitėŠaltinis: Etaplius.lt
Šiaulių gimnazijos auklėtinis Jonas Vileišis – Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras – dėl savo milžiniškų pastangų gyventi nepriklausomoje šalyje net buvo ištremtas į Vokietiją priverčiamiesiems darbams. J. Vileišis buvo ir vienintelis Tarybos narys, balsavęs prieš rezoliuciją, kuria signatarai norėjo sukurti ne nepriklausomą Lietuvą, o tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe. Kaip J. Vileišiui pavyko išlaikyti dvasios stiprybę ir likti ištikimam nepriklausomybės idėjai?
Akistata su okupantais vokiečiais
1915 m. vasara advokatui J. Vileišiui kaip ir daugeliui vilniečių inteligentų nežadėjo nieko gero. Per Lietuvą ritantis Pirmojo pasaulinio karo frontui, prie Vilniaus artėjo vokiečių kariuomenė. Kalbos apie žiaurų okupantų elgesį su vietos gyventojais, visuomeninio gyvenimo suvaržymus, daugeliui miestuose gyvenusių lietuvių nepaliko kito pasirinkimo kaip tik trauktis kuo toliau nuo fronto linijos.
J. Vileišiui labai nesinorėjo palikti miesto, kuriame prabėgo penkiolika metų. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių kalbos teises gynusios draugijos „12 apaštalų“ veikloje, organizavo ir įkūrė Lietuvos demokratų partiją ir kt.
Didelė dalis Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems nuo karo šelpti centro komiteto narių drauge su jos pirmininku Martynu Yču išvyko į Rusiją. Ten pasitraukė ir beveik visi Demokratų partijos vadovai.
Vokiečiams artėjant prie Vilniaus, pasitaręs su broliu Antanu, Jonas nusprendė, kad pasiliks Vilniuje, o žmona Ona su trimis mažamečiais vaikais vyks į Ukrainą.
1915 m. rugsėjo 18 d., rusams be mūšio pasitraukus iš Vilniaus, į miesto gatves įžengė vokiečių kariuomenė. Pirmasis įspūdis, kurį miestelėnams padarė naujieji okupantai, buvo ne toks jau baisus. J. Vileišis buvo paskirtas į vokiečio burmistro vadovaujamą miesto gyventojų surašymo komisiją.
Kitaip nei rusai, vokiečiai nedraudė lietuviškų pradžios mokyklų. J. Vileišio pastangomis Alantos valsčiuje pradėjo veikti šešios tokios mokyklos.
Rūpintis lietuviškomis mokymo įstaigomis ėmėsi Vilniuje veikianti Lietuvių mokslo draugija, kurios valdybos nariu buvo ir J. Vileišis. Advokatas dalyvavo ir nukentėjusiaisiais kare besirūpinančio Lietuvių komiteto veikloje.
Suimtas dėl veikimo prieš vokiečių valdžią
Vieną spalio dieną, surinkęs į Vileišių šeimai priklausantį Girstetiškių dvarą šešių Alantos valsčiaus mokyklų mokytojus, advokatas kalbėjo apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, o atsisveikindamas mokytojams padalijo nelegaliai išspausdintų atsišaukimų. Šis dokumentas vokiečių rankose netrukus tapo įkalčiu, vos nekainavusiu būsimam signatarui gyvybės.
Tokį atsišaukimą vokiečių žandarai, kratydami vieną Ukmergėje sučiuptą mokytoją, aptiko jo turėtame vadovėlyje. Bijodamas, kad gali būti sušaudytas, mokytojas nurodė atsišaukimą gavęs iš dvaro savininko J. Vileišio.
Žandarai iškrėtė dvarą, o dvaro ūkvedys skubiai nusiuntė į Vilnių žmogų, kad J. Vileišiui praneštų apie gresiantį suėmimą. Paaiškėjo, kad žinia buvo pavėluota – Vilniaus žandarmerija jį jau buvo sulaukusi. 1916 m. liepos 23 d. advokatas buvo suimtas ir atsidūrė Lukiškių kalėjimo vienutėje.
Kvalifikuotas teisininkas suprato, kad išgelbėti save ir bendraminčius jis gali tik atkakliai neigdamas, jog tyčia veikė prieš vokiečių valdžią. Apklausose jis tvirtino atsišaukimą gavęs iš nepažįstamo žmogaus ir netyčia jį įdėjęs į vieną mokykloms skirtą vadovėlį.
Vis dėlto okupantai norėjo, kad žinomas ir autoritetingas lietuvių visuomenės veikėjas liktų izoliuotas. Po kalėjime praleisto pusmečio, vokiečiai pranešė J. Vileišiui, kad jis ištremiamas į Vokietiją priverčiamiesiems darbams.
Pabėgimas
J. Vileišis traukiniu nugabentas į Rytų Prūsiją ir įkurdintas stovykloje, kurioje greta karo belaisvių buvo kalinami ir civiliai iš vokiečių okupuotų kraštų. Vis tik kalinio galvoje gimė drąsus pabėgimo planas.
Po poros mėnesių advokatas drauge su viena civilių grupe buvo paskirtas darbams vokiečių okupuotoje Belgijoje. Kalinius vokiečiai saugojo ne itin budriai, tad traukiniui sustojus Berlyno stotyje jiems netgi buvo leidžiama pasivaikščioti po peroną.
Vokiečiai, matyt, galvojo, kad kaliniams net minties apie pabėgimą nekils – kur gi jie dėsis pačiame Vokietijos viduryje, be dokumentų ir nemokantys kalbos. Tačiau J. Vileišis gerai pažinojo miestą, puikiai kalbėjo vokiškai ir turėjo Berlyne nemažai bičiulių, nes pusmetį studijavo Berlyno universitete.
Išleistas pasivaikščioti, belaisvis ramiai nužingsniavo peronu, įšoko į pravažiuojantį tramvajų ir netrukus jau spaudė vieno Berlyno universiteto profesoriaus buto durų skambutį.
Netrukus jis gavo dokumentą, liudijantį, kad yra paleistas iš darbo stovyklos. 1917 m. rugpjūtį iš Berlyno geležinkelio stoties pajudėjęs traukinys išvežė buvusį politinį kalinį į Vilnių. Iki šiol nėra tikrų žinių, kaip ir kodėl J. Vileišiui pavyko taip nesunkiai ištrūkti iš vokiečių nelaisvės.
Kelias į Nepriklausomybės Aktą nebuvo rožėmis klotas
1917 m. rugsėjo 18–23 d. vykusioje konferencijoje J. Vileišis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, įgaliotą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vis tik didelė dalis Tarybos narių buvo linkusi eiti į kompromisą su okupacine vokiečių valdžia ir įtvirtinti šiame dokumente „amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe“.
J. Vileišis buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos Tarybos narių, nuosekliai ir be kompromisų kovojančių prieš bet kokį nuolaidžiavimą vokiečių užmačioms. Vokiečiams iš lietuvių tereikėjo vieno – pareiškimo, kad Lietuva atsiskiria nuo Rusijos imperijos ir prisijungia prie Vokietijos.
Toks lietuvių valios pareiškimas turėjo tapti korta gruodžio 17 d. Lietuvos Brastoje prasidėjusiose taikos darybose su Rusija.
J. Vileišis pasisakė ir balsavo tik už tą rezoliucijos projekto dalį, kurioje kalbama apie valstybės nepriklausomybės atkūrimą.
Vis dėlto, Tarybos daugumai pritarus, į Kaune surengtą susitikimą buvo nuvežtas rezoliucijos projektas, kuriame kalbama ir apie amžinus ryšius su Vokietija. Okupantų netenkino ir tokia formuluotė – sugrįžę į Vilnių, Tarybos nariai parsivežė okupacinės valdžios parengtą dokumentą, kuriame apie jokią nepriklausomybę apskritai neužsimenama.
Maža to, vokiečiai reikalavo, kad šis dokumentas Taryboje būtų priimtas nedelsiant ir vienbalsiai.
J. Vileišis gana griežtai pasisakė prieš tą pasiūlymą ir net sulaukė kitų narių grasinimų, kad bus išmestas iš Lietuvos Tarybos.
J. Vileišis buvo vienintelis Tarybos narys, gruodžio 11-osios posėdyje balsavęs prieš šią rezoliuciją. Nuo pat jos priėmimo būsimas signataras darė viską, kad gruodžio 11-osios nutarimas būtų panaikintas.
1918 m. sausio 7–8 d. vykusiame Lietuvos Tarybos posėdyje J. Vileišis, drauge su Steponu Kairiu, pasiūlė skelbti nepriklausomybę remiantis 1917 m. gruodžio
8 d. priimtu nutarimu, papildžius jį nuostata, kad Lietuvos ryšius su kitomis šalimis nustatys Steigiamasis Seimas. Posėdžiui pirmininkaujantis Antanas Smetona apie tai nenorėjo nė girdėti. Vis dėlto dvylikai Tarybos narių balsavus už, nutarimas su J. Vileišio pasiūlyta formuluote buvo priimtas.
J. Vileišis į kompromisus nėjo
Aistros ir toliau nerimo. Naujos diskusijos įsiplieskė sausio 26 d., Lietuvos Tarybai svarstant, kaip apie paskelbtą nepriklausomybę oficialiai pranešti ir Rusijai, ir Vokietijai. A. Smetona ir Jurgis Šaulys pasiūlė priimti dvi rezoliucijas. Rusijai skirtame pranešime siūlyta pareikšti, kad „nuo šios dienos Lietuva yra išėjusi iš Rusijos valstybės sąstato ir laiko save nepriklausoma valstybe“. O pranešime Berlynui – kad Lietuvos Taryba, „stoja už tvirtą ir nuolatinį tvirtą sąjungos ryšį su vokiečių valstybe“.
J. Vileišis su pastarąja formuluote kategoriškai nesutiko ir drauge su S. Kairiu, M. Biržiška, Stanislovu Narutavičiumi ir Aleksandru Stulginskiu balsavo prieš. Dar trims Tarybos nariams susilaikius, dokumentai buvo priimti 12 balsų dauguma.
Tada J. Vileišis ir trys prieš rezoliuciją balsavę jo bendraminčiai pasitraukė iš Tarybos. Sausio 28 d. Lietuvos Tarybai įteiktame pareiškime J. Vileišis savo pasitraukimo motyvus aiškino tuo, kad sausio 26-osios nutarimas prasilenkia su Lietuvos Tarybos kompetencija ir savo turiniu griežtai įžeidžia mūsų tautos valią ir jos suverenitetą.
Pasitraukimas iš Tarybos buvo rizikingas žingsnis, tačiau rizika pasiteisino. Vasario 15 d., išsireikalavę, kad iš Tarybos prezidiumo bent laikinai pasitrauks vokiečiams nuolaidžiaujantis A. Smetona ir kad Nepriklausomybės Akte nebeliks nė užuominos apie sąjungą su Vokietija,
J. Vileišis su keturiais bendraminčiais oficialiai pareiškė grįžtą į Tarybą.
Vasario 16-osios popietę Lietuvos Tarybos nariai priėmė tokį Nepriklausomybės Aktą, už kurį J. Vileišis kovojo nuo pat gruodžio 11 d.
Signataro gyvenimą pakirto išgyvenimai
Nepriklausomoje Lietuvoje J. Vileišis ėjo vidaus reikalų ministro pareigas Mykolo Sleževičiaus sudarytame Antrajame ministrų kabinete, o to paties premjero vadovaujamoje Ketvirtojoje Vyriausybėje jam buvo patikėtas finansų ministro portfelis.
Atsistatydinus Vyriausybei, J. Vileišis išvyko į JAV. Kaip pirmasis Lietuvos atstovas šioje valstybėje, jis keliavo po šalį, rinkdamas Amerikos lietuvių paramą Lietuvai.
Sukūręs pirmąją neoficialią Lietuvos atstovybę JAV, signataras nesulaukė Lietuvos pripažinimo de jure. Tai įvyko tik 1922 m. liepos 28 d., praėjus metams nuo to laiko, kai buvęs pasiuntinys apsigyveno Kaune.
Su Kaunu susijęs bene ryškiausias ir ilgiausiai trukęs
J. Vileišio gyvenimo nepriklausomoje Lietuvoje tarpsnis. 1921 m. spalio 21 d. miesto Taryba išrinko jį Kauno burmistru. Laikinajai sostinei
J. Vileišis atidavė dešimt savo gyvenimo metų.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, J. Vileišis su šeima tik per plauką išvengė represijų – šeimos narių pavardės buvo NKVD parengtame tremiamųjų į Sibirą sąraše. Trėmimas buvo numatytas 1941-ųjų birželio
29 d., bet tam sutrukdė karas.
Skaudūs išgyvenimai galutinai pakirto J. Vileišio sveikatą. 1942 m. liepos 1 d. jis mirė, taip ir neatsigavęs po insulto. Signataras buvo palaidotas vyriausiojo brolio Petro pastatytame Vileišių šeimos panteone Vilniaus Rasų kapinėse. Taip baigėsi vieno iškiliausių to meto lietuvių kelias.