Jie jau miegojo žiemą miške

Šiauliai

Leo­no Nek­ra­šo nuo­tr.

Oksana LaurutytėŠaltinis: Etaplius.LT

292741

Vasario 2–4 d. Šiluvos piligrimų centras vyrams iš įvairių šalies miestų surengė savaitgalį „Vyrai išeina į mišką“. Centro projektų koordinatorius Erikas Stančikas sako, kad viskas prasidėjo nuo minties, jog jis pats nėra miegojęs žiemą miške. Paskelbus apie idėją, susibūrė 21 vyro kompanija, kurių amžius nuo 17 iki 70 metų. Žiemą į mišką jie išėjo ne šiaip pramogauti, o ieškoti atsakymų į giliai vyro širdyje glūdinčius pamatinius klausimus: kas aš esu, iš ko sukurtas, kam esu skirtas?

Į mišką – į nežinią

„Net jei būtų 25 laipsniai šalčio, vis tiek būtume ėję“, – tikina 30-metis žygio organizatorius Erikas. Jis sako, kad pradžioje visiems viskas atrodo sunku, bet po žygio lieka gražūs prisiminimai. „Vienas gražiųjų momentų – sugrįžti po savaitgalio į šiltus namus ir suprasti, kokia patogi tavo lova“, – juokiasi jis.

Išankstinis vyrų savaitgalio planas buvo pristatytas paprastas: vasario 2-osios vakare vyrai susirenka Šiluvoje, parapijos namuose, vakarieniauja, susipažįsta su laukiančiu iššūkiu, meldžiasi ir miega kambariuose. Tuomet ankstų šeštadienio rytą išeina į mišką ir ten praleidžia 24 val., miega miške. Savaitgalį užbaigia sekmadienio šv. Mišiomis Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilikoje, pietauja, aptaria žygį ir popiet iškeliauja į namus.

Taip pat vyrams rekomenduota būtinai turėti tinkamą miegmaišį ir kilimėlį, aprangą, tinkamą praleisti parą miške, puodelį, dubenėlį, įrankių maistui, higienos priemonių, maudymosi šortus ir rankšluostį.

Tačiau viskas buvo šiek tiek neįprasčiau. Pasak Eriko, pirmas netikėtumas, kurį pasitiko vyrai, – į mišką jie buvo išvežti užrištomis akimis. Tam, kad nuotykyje būtų nuotykis, t. y. nakvynės vietą, nutolusią apie 10–15 km atstumu, pasiektų savarankiškai, žemėlapyje surasdami, kur yra ir kur turi nužingsniuoti.

Pernai žiemą vyrai į žygį ėjo visu būriu, o šiemet burtų keliu padalyti į 5 grupeles po keturis ir išvežti skirtingomis kryptimis. „Pernai ne vienas vyras skundėsi sušlapusiais batais, nes ėjome dalį kelio per ledą, ežere jis buvo šiek tiek ištirpęs. Šį kartą pasakiau, kad patys bus atsakingi, kokį kelią į stovyklavietės vietą pasirinks. Gal nuspręs eiti tolimesnį atstumą, bet kojos liks sausos“, – sako pašnekovas.

Vy­rams yra la­bai svar­bu išei­ti iš pa­to­gaus gy­ve­ni­mo, iš­si­lais­vin­ti iš su­si­var­žy­mų, su­si­kaus­ty­mų, įsi­vaiz­da­vi­mų, kad nie­ko gy­ve­ni­me pa­keis­ti ne­ga­li.

Žy­giai ir kas­die­niam gy­ve­ni­mui su­tei­kia drą­sos, pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi. (Leo­no Nek­ra­šo nuo­tr.)

„Laužo pamokslas“

Į stovyklavietės vietą pirmieji vyrai atkeliavo po 3, kiti, kurie ėjo apie 16 km, – po 4 valandų. Įsikūrė, pasistatė palapines, užkūrė laužą, padarė iš krituolių rąstų suolus ir kt. Tuomet pastatė altorių, kryžių ir miške dalyvavo kunigo aukojamose šv. Mišiose.

„Tai viena gražiausių ir įspūdingiausių akimirkų. Net dalijausi, kad gražiausioje šventovėje, gražiausioje bažnyčioje, Viešpaties gražiausioje kūrinijoje – gamtoje – mes priėmėme šventąją Komuniją“, – sako Erikas.

Vakare brolis Ivanas iš Tiberiados bendruomenės vyrams sakė „Laužo pamokslą“. „Yra Kalno pamokslas, o čia buvo laužo“, – šypsosi Erikas, dalydamasis, kad brolis Ivanas kalbėjo apie vyro tvirtumą ir trapumą. O po naktinės maldos vieni žygeiviai ėjo ilsėtis, kiti rinkosi giedoti kantičkų. „Buvo tikrai gražu“, – džiaugiasi piligrimas.

Žygio organizatorius sako, kad miegoti naktį miške gal ir buvo vėsoka, mat temperatūra siekė 2 laipsnius šilumos, bet sušalti niekas nesušalo. Ryte, po pusryčių, vyrai į Šiluvą parvežti traktoriaus priekaboje. „Tiesiog taip buvo įdomiau“, – juokiasi pašnekovas.

Prieš šv. Mišias reikėjo nusiprausti. Šiluvoje esančiame tvenkinyje ūkvedys Petras iškirto eketę ir vyrai, kurie tik panoro, galėjo patirti ir tokią ledinę pramogą. „Gražu buvo, kad pradžioje į eketę įšoko aštuoni vyrai, o po to dar trys vyrai pasiryžo. Buvo tokių, kurie eketėje išsimaudė pirmą kartą. Ne po pirties, o lengvo apšilimo“, – juokiasi pašnekovas.

Pir­mas ne­ti­kė­tu­mas – į miš­ką vy­rai iš­vež­ti už­riš­to­mis aki­mis.

Vyrai iš žygio grįžta kitokie

Erikas sako žygius vyrams organizuojantis todėl, kad iš esmės vyrams yra labai svarbu išeiti iš patogaus gyvenimo, išsilaisvinti iš susivaržymų, susikaustymų, įsivaizdavimų, kad nieko gyvenime pakeisti negali. Žygiai ir kasdieniam gyvenimui suteikia drąsos, pasitikėjimo savimi. Vyrai ne kažkam kitam įrodinėja, kokie yra faini, drąsūs, bet sau. Gyvenime juk būna visokiausių iššūkių, nebūtinai fizinių, bet fiziniai iššūkiai sustiprina dvasią. Labai svarbu žmogaus darbai, o tokiuose žygiuose pasimato vyro drąsa, vyriškumas.

„Seniai žinomas dalykas, kad darymas to, kas tau nepatinka, tave augina labiausiai. Žygiai augina mus, kaip vyrus“, – sako pašnekovas ir tęsia, kad vyrams skirtas savaitgalis yra labai paprastas, bet tas paprastumas – laiko leidimas miške, vyrų kompanijoje su mokymais, šv. Mišiomis – tikras grožis. Nes grožis – paprastume.

Įdomus dalykas tas, kad žygiuose dalyvaujančių vyrų žmonos ir draugės, iššūkį pasirinkusius įveikti savo partnerius pamato visiškai kitokius. Nors veidai pavargę, vyrų akys švyti. „Vyrai iš žygio grįžta kitokie. Fiziškai vyrai grįžta tokie patys, grįžta visi gyvi, bet tikrai kitokie. Tokių atsiliepimų iš moterų pats išgirdau“, – sako Erikas.

Pats svarbiausias dalykas, kurį į žygį išsiruošę vyrai turėjo besąlygiškai priimti, – lygybė. Nepaisant skirtingo amžiaus ir gyvenimiškos patirties, profesijų, vyrai turėjo gerbti vienas kitą, pamiršę amžių, titulus, atlyginimų dydžius ir kt. „Vyrai dalijosi, kodėl išeina į žygį. Vyriausias dalyvis visus prajuokino, sakydamas einantis į žygį, nes nori dar kažką prieš mirtį nuveikti“, – pasakoja Erikas, atviraudamas, kad vyrų pasidalijimų jam buvo labai gera klausytis.

Pašnekovas sako, kad kai kurie vyrai jau buvo pažįstami iš ankstesnių kelionių, tačiau po žygio visi tapo artimesni nei giminės. „Tikrai susibūrė nuostabi kompanija. Jei man būtų specialiai tekę surinkti žmones žygiui, jei būčiau daręs atranką, nebūčiau taip gerai atrinkęs komandos“, – sako Erikas.

Prieš šv. Mi­šias rei­kė­jo nu­si­praus­ti. Ši­lu­vo­je esan­čia­me tven­ki­ny­je ūk­ve­dys Pet­ras iš­kir­to eke­tę ir vy­rai, ku­rie tik pa­no­ro, ga­lė­jo pa­tir­ti ir to­kią le­di­nę pra­mo­gą.

Žy­gio or­ga­ni­za­to­rius Eri­kas Stan­či­kas. (Leo­no Nek­ra­šo nuo­tr.)

„Erikai, pasitikiu tavimi“

Pats Erikas Šiluvos piligrimų centre dirba metus, tačiau jo paties istorija verta nuostabos ir didžiausios pagarbos. Prieš ketverius metus kaišiadorietis, dirbdamas aukštalipiu Vokietijoje, nukrito iš 10 metrų aukščio ant trinkelių ir susižalojo taip, kad galėjo pajudinti tik kojų pirštus.

Erikas vardija patyręs daugybinius lūžius: lūžo dešinės kojos šlaunikaulis, stuburas, visiškai išsitaškė vienas slankstelis, skilo kiti slanksteliai ir tarpslanksteliniai diskai, lūžo apatinė stuburo dalis, svarbiausia – buvo pažeistos stuburo smegenys.

Vyras patyrė daug operacijų, o medikai pamažu buvo pradėję pratinti jį prie minties, kad niekada nebevaikščios... Erikas nusprendė – vaikščios.

„Susižalojimas apvertė mano požiūrį į gyvenimą ir tikėjimą“, – sako vyras, tikindamas, kad pakilo dėl savo užsispyrimo ir Dievo malonės.

Iki šiol vyro kūnas dalinai paralyžiuotas, bet Erikas eina į žygius. Praėjusią vasarą, minėdamas trejų metų savo antrąjį gimtadienį, jis dviračiu vienas pats numynė 211 km iš Šiluvos į Baltriškes, kur įsikūrusi Tiberiados bendruomenė.

„Tikrai buvo momentų, kai buvau pasidavęs. Kai buvo praėję metai po traumos, buvo sunkus laikotarpis, sugriuvo mano santykiai, galvojau net apie pasitraukimą... Nesu aš superherojus ir dabar būna dienų, kai nenoriu keltis iš lovos, bet prisiminimai apie žygius, tai, kiek įveikiu, kad 200 km per dieną numyniau, per parą laiko iš Vilniaus į Kauną nuplaukiau baidare, man padeda ir mane stiprina. Tada labiau ir save patį gerbiu, ir dėl tikėjimo žinau, kad šioje kelionėje nesu vienas“, – kalba vyras.

Erikas yra devynis mėnesius gyvenęs Tiberiados bendruomenėje. Ten yra galimybė pagyventi vaikinams, neturint tikslo tapti vienuoliu, bet norint susidėlioti prioritetus, dirbti, melstis, gyventi su broliais.

„Tai buvo vieni gražiausių mano metų, labai daug meilės, malonių gavau“, – sako vyras, prisimindamas patį svarbiausią jį pastiprinusį momentą. Palydėtojas brolis Jonas kartą asmeninio pokalbio metu jo paprašė pažiūrėti į Gailestingumo paveikslą, kurio apačioje parašyta: „Jėzau, pasitikiu tavimi.“

„Jis man ir sako: „Galima ir kitaip skaityti, tai yra: „Erikai, pasitikiu tavimi.“ Tarsi Jėzus man taip sako. Tai iki šiol labiausiai prisimenu“, – šypsosi pašnekovas.

Žy­gio da­ly­viai klau­sė­si ku­ni­go Eras­to Mu­raus­ko mo­ky­mo apie vy­riš­ku­mą, bend­rys­tę, vy­ro po­zi­ci­ją gy­ve­ni­me, svar­bą ja­me.

Leo­no Nek­ra­šo nuo­tr.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt