Jėzuitai – diplomatiškieji tikėjimo nešėjai (I dalis)

Šiauliai

Žemėlapis. 1602 m. M. Ričis sudarė milžinišką pasaulio žemėlapį. Jame pavaizduoti kontinentai ir daugelis šalių.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

86065

Jėzuitų vienuoliai neturi nuolatinės gyvenamosios vietos: šiandien jų namais gali būti Lietuva, rytoj – Italija, po metų – Kinija. Keliauti gyventi ten, kur bus naudingesni Bažnyčiai, – įžadas, kurį duoda kiekvienas Jėzaus draugijos narys. Kokius svečius kraštus anuomet lankė Lietuvos ir pasaulio jėzuitai?

Į misijas prašydavosi net po 15 kartų

Jėzuitai nuo pat ordino įkūrimo 1540 m. žinojo, kaip pritraukti kitatikius prie katalikų tikėjimo. Raktu jiems tapo mokslo žinios. Misijose jėzuitai pirmiausia parengdavo vietinės kalbos gramatikų ir žodynų, steigdavo kolegijas, kuriose ugdė visus nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. Švietimas tapo svarbiausia jėzuitų misija, o misijos virto švietimu.

Jėzuitų misijos siekė Patagoniją ir Kanadą, Amazonės džiungles ir Luizianos pelkes. Jos veikė Kinijoje, Vietname, Siame, Indijoje, Japonijoje, Filipinuose ir Etiopijoje, tarp bajų Kalifornijoje ir irokėzų Kanadoje, tarp Kinijos mandarinų ir Lietuvos bei Lenkijos bajorų.

Istorikas Liudas Jovaiša pastebi, kad misijinį entuziazmą Jėzaus draugijos vyresnieji stengėsi kontroliuoti – juk kelionės į tolimus kraštus prieš daugiau nei 400 m. buvo pavojingos ir varginančios. Pavyzdžiui, beveik pusė visų jėzuitų misionierių, vykusių į Kiniją, net nepasiekdavo kelionės tikslo. Vienuoliai žūdavo ir mirdavo pakeliui dėl piratų užpuolimų, audrų ir laivų avarijų, epidemijų ir kitų ligų.

Jėzaus draugijos Romos archyve iki šių dienų išlikę 1627–1724 m. Lietuvos ir Lenkijos jėzuitų rašyti laiškai, kuriuose jie prašo leidimo į misiją. Iš viso Draugijos generolas gavo 237 tokio pobūdžio laiškus iš 114 jėzuitų. Kai kurie vienuoliai, norėdami įrodyti savo motyvaciją, į jį kreipėsi 10 ar net 15 kartų. „70 procentų atvejų prašytasi į misijas Tolimuosiuose Rytuose („Indijose“), kartais konkrečiai įvardijant Kiniją arba Japoniją. Kiti jėzuitai norėjo vykti į gretimus nekatalikiškus kraštus: Maskvą, Totoriją, Turkiją, Moldovą / Valakiją, protestantiškuosius Europos kraštus“, – vardija L. Jovaiša.

Iš visų jėzuitų į misijas išvyko tik kas penktas. Į Tolimuosius Rytus – vos 3 proc. to prašiusiųjų.

andrej-rudamina-andrej-rudamina-xvii.jpg

Lietuvis kinams pademonstravo teleskopą

Andriejus Rudamina buvo pirmasis lietuvis jėzuitas, gavęs Draugijos generolo leidimą vykti į Tolimuosius Rytus.

Į kelionę A. Rudamina išsiruošė 1625 m. pavasarį, eidamas 29-uosius metus. Iš Lisabonos lietuvis plaukė į Indiją, kurią pasiekė tų pačių metų rudenį. Kitais metais jis sėkmingai išsilaipino Kinijos krante. Šioje šalyje gyveno penkerius metus: pramoko kinų kalbos, vietiniams gyventojams pademonstravo teleskopą. Deja, slaugydamas ligonius laive, užsikrėtė tuberkulioze ir 1631 m. mirė Fudžou mieste.

Kinijoje Andriejus gavo ir naują vardą – Lou Ngan tee pan she. Dėl ligos Rudamina negalėjo leistis į tolimas keliones. Jis apaštalavo vietoje, aiškindamas tikėjimo tiesas, klausydamas išpažinčių, lankydamas ligonius.

Apie A. Rudaminą jo amžininkas jėzuitas Jonas Levickis rašė, kad kinai jį laiko vos ne šventuoju, dar ir dabar eina prie jo kapo, kreipiasi į jį dėl vargų ir sulaukia paguodos.

Svarbu paminėti, kuo skyrėsi jėzuitai nuo kitų misionierių. Į Kiniją bandė vykti ir dominikonai, ir pranciškonai, tačiau jie nemokėjo prisitaikyti prie kinų tvarkos ir gyvenimo būdo, nedovanojo brangių dovanų, nerodė deramos pagarbos aukštiems kinų pareigūnams. Ką galėjo sudominti basi ir virve persijuosę pranciškonai, kai pakako ir vietinių vargšų?

O jėzuitai buvo geriau pasirengę ir jų dovanos darė įspūdį net imperatoriui, nes Didžiąja siena atsitvėrusi Kinija XVII amžiuje buvo atsilikusi nuo Europos. Siekiant įrodyti europietiško mokslo pranašumą, buvo pasitelkiami įvairūs prietaisai, taip pat ir naudojami astronomijoje. Tai stebino vietinius, nes astronomija buvo išimtinė imperatoriaus dvaro privilegija.

Istorikas L. Jovaiša sako, kad su A. Rudamina susijusi iki šiol nepastebėta Lietuvos orientalistikos istorijos smulkmena: 1627 m. liepos 31 d. per šv. Ignaco šventę iš Kinijos lietuvis jėzuitas pasiuntė dovanėlę Lietuvos jėzuitų provincijolui Mykolui Ortizui. Tai buvo knygos – galimai pirmosios knygos kinų kalba Lietuvoje.

„(...) Man pasirodė nederama praleisti pasitaikiusią progą persiųsti Gerbiamam Tėvui keletą knygų, kurias kinų kalba išleido Gerbiamo Tėvo bendradarbiai, gyvenantys šioje karalystėje. Ir nors Gerbiamas Tėvas jų perskaityti negalės, galbūt jos pasitarnaus kokio nors „knygyno“ papuošimui, arba kaip kitaip Gerbiamam Tėvui atrodys reikalinga; nors aš norėčiau [tas knygas paskirti] Vilniaus kolegijos bibliotekai, Gerbiamas Tėvas tepatvarko pagal savo norą“, – provincijolui rašė misionierius.

1900 m. Amerikos lietuviai įteikė popiežiui Leonui XIII prašymą paskelbti Rudaminą palaimintuoju. Tarpukario laikotarpiu beatifikacija rūpinosi jėzuitai Benediktas Andruška ir Jonas Bružikas.

Pokario metais Amerikos lietuvių leistose maldaknygėse išspausdinta kun. St. Ylos malda tėvo Rudaminos beatifikacijai išmelsti. 1987 m. Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga daug Lietuvos kunigų kreipėsi į popiežių ir Lietuvos vyskupus dėl Rudaminos beatifikacijos. Šių laiškų tekstai išspausdinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“. Iki šiol Rudaminos beatifikacijos byla nėra oficialiai pradėta nei tose vyskupijose, kur jis gyveno ir mirė, nei Romoje.

teleskopas-08a.jpg

Lemtinga laivo katastrofa

Panašiu metu misijinę veiklą pradėjo kitas su Lietuva giminystės saitais susijęs jėzuitas Jonas Levickis. Įtikinęs Draugijos generolą, jis taip pat gavo leidimą vykti į Tolimuosius Rytus.

1640 m. 32 metų J. Levickis pakartojo A. Rudaminos maršrutą: iš Lisabonos plaukė į Indiją, iš Indijos – į Kiniją. Čia šešerius metus gyveno Makao mieste ir ruošėsi misionieriauti Šiaurės Vietname, Tonkine, mokėsi šio krašto gyventojų kalbos.

1646 m. vasario 22 d. J. Levickis drauge su bendraminčiais išplaukė į minėtąjį tašką, tačiau penktąją kelionės dieną žuvo laivo katastrofoje prie Chainanio salos. Su J. Levickiu nuskendo dar šeši misionieriai, o su jais – jėzuitų parengtas vietnamiečių–portugalų kalbų žodynas.

„Įdomu, kad 1645 m. iš Makao rašytame laiške t. Levickis pranešė Lietuvos jėzuitams apie tai, kad jo pirmtako Rudaminos kapas gerbiamas vietos krikščionių. Šią žinutę, pasakodamas apie t. Rudaminą, po penkerių metų – 1650 m. – išleistoje pirmojoje Bažnyčios Lietuvoje istorijoje panaudojo kitas jėzuitas Albertas Vijūkas-Kojalavičius“, – pasakoja L. Jovaiša.

Vos atvykęs, pateko į priešų rankas

Tiek A. Rudamina, tiek J. Levickis į Tolimuosius Rytus išsiprašė, studijuodami Romoje. Istorikas mano, kad įtikinti Draugijos generolą asmeniškai buvo paprasčiau, nei rašant laiškus.

Iš rusėniškų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių kilęs Gabrielius Lentkovskis SJ leidimą vykti į Tolimuosius Rytus taip pat gavo, studijuodamas Romoje. Tai įvyko 1657 m., kai G. Lentkovskiui buvo vos 27 metai. Pirmasis Lietuvos misionierius Indijoje dirbo vos porą metų ir mirė, nesulaukęs trisdešimties.

Štai kas apie jaunojo misionieriaus veiklą rašoma 1940 m. išleistame Lietuvos jėzuitų kalendoriuje: „T. Gabrielis Lentkauskas mirė toli nuo savo tėviškės, Madūros misijose, Indijoje. Į tą kraštą atvyko kaip tik tuo metu, kai mahometonai puolė krikščionis ir privertė misionierius slapstytis miškuose, gyventi tarp daugybės pavojų žvėrių olose ir maitintis miško teikiamais vaisiais. T. Lentkauskas džiaugėsi tokia apaštalavimo pradžia, nes buvo atėjęs tik kryžiaus ieškoti. Jau po kelių dienų pateko į priešų rankas, kurie jam viską atėmė, žiauriai kankino ir būtų užmušę, jeigu Dievo apvaizda nebūtų sukliudžiusi. Bet vis tiek naujas gyvenimas misijoje, visokie trūkumai ir sunkumai užtraukė jam ligą, nuo kurios jis netrukus ir mirė. Vos tik keturis mėnesius buvo nešiojęs sanyassio, t. y. Indijos atgailautojo abitą, ir gyvenęs pagal jų papročius. Jo bendradarbiai, sužavėti t. Lentkausko talentais ir dorybėmis, ypač jo uolumu ir energija, labai liūdėjo netekę tik neseniai atvykusio padėjėjo.“

70069-0b86ba1a28458928e282831c0ef4ed1a.jpg

Nelaimę lydėjo stebuklai

T. Lentkovskio kraštietis tėvas Konradas Terpilovskis irgi troško misijinės veiklos. Vienas prancūzų jėzuitas paskatino Vilniaus universitete matematiką dėsčiusį K. Terpilovskį prašyti Draugijos generolo misijų malonės. Gavęs leidimą, 34-erių Terpilovskis drauge su t. Pranciškumi Ignacu Zapolskiu iš Lenkijos provincijos 1688 m. per Maskvos žemes leidosi į Rytus. Atrodo, jie ketino sausumos keliu pasiekti Kiniją. Deja, drauge misionieriai nukeliavo tik iki Astrachanės. Ten apsistojęs, t. Terpilovskis po dvejų metų grįžo atgal į Lietuvos provinciją, o t. Zapolskis nukako į Persiją, kurioje darbavosi iki mirties.

Kalbant apie Lietuvos jėzuitų misionierius, negalima nepaminėti Jono Osnickio ir jo palydovų. Vilniuje gimęs J. Osnickis Draugijos generolui 1699–1702 m. parašė mažiausiai dešimt laiškų, prašydamas išsiųsti jį į misijas. Atkaklaus vienuolio troškimas išsipildė: 1701 m., tik baigęs teologijas studijas Varšuvoje, t. Osnickis pradėjo ruoštis į kelionę pas totorius. Su savimi jėzuitui buvo leista pasiimti du palydovus, kuriais tapo iš Palenkės kilę Paulius Vročinskis ir Aleksandras Kulešas.

1702 m. prasidėjusi misija baigėsi tragiškai – 32 m. J. Osnickis kažkur kelyje buvo nužudytas vietinių gyventojų. Apie tai Draugijos generolui pranešė jo bendražygiai, šiaip ne taip pasiekę Jerevaną. P. Vročinskis dargi užsiminė apie nelaimę lydėjusius nepaprastus įvykius, tad t. Osnickio istoriją buvo nuspręsta įtraukti į draugijos menologijų (atmintinų dėl savo šventumo jėzuitų gyvenimų) rinkinį.

Po nelaimės t. Vročinskis buvo pasiųstas tarnauti į Isfahaną dabartiniame Irane. Ten misionierius praleido dešimt metų ir mirė, patarnaudamas ligoniams per epidemiją. A. Kulešai, kuris į misiją su J. Osnickiu išsiruošė būdamas vos 25 m., buvo liepta grįžti į Lietuvos provinciją ir baigti naujokyną. Vėliau jis pagarsėjo kaip puikus kalbų žinovas: Vilniaus kolegijoje-universitete dėstė graikų ir hebrajų kalbas, mokėjo italų, persų, turkų ir armėnų kalbas.

70069-f48f5429b7f9f51a889bf548147866a0.jpg

Jėzuitas tapo imperatoriaus dvariškiu

Drauge su Lietuvos jėzuitais į svečius kraštus traukė viso pasaulio Jėzaus draugijos nariai. Vienas garsiausių misionierių buvo Mateo Ričis: jis pirmasis Europoje išmoko kinų kalbą, galėjo rašyti mokslininkų bei valdininkų kalba. Būtent M. Ričio dėka jėzuitų misionieriams atsivėrė keliai į Kiniją.

Šį tolimą kraštą M. Ričis pasiekė 1583 m. Atvyko ne tuščiomis: su savimi atsivežė didelių ir mažų mechaninių laikrodžių, įvairių astronomijos ir matematikos prietaisų, muzikos instrumentų, žemėlapių, kuriais bandė sudominti išsilavinusius mandarinus – kilminguosius šalies gyventojus. Norėdamas pelnyti palankumą, M. Ričis pats elgėsi ir rengėsi kaip mandarinas – vilkėjo šilkiniais rūbais, o savo žiniomis stebino kinų intelektualus. Misionierius sugebėjo taip susigyventi su kinų papročiais ir kultūra, kad kinai jį vadino Li Ma Dou – išminčiumi iš Vakarų.

Kinus ypač domino didelis pasaulio žemėlapis. Mandarinai stebėjosi – nejaugi Kinija gali būti tokia maža? Neįprastą žemėlapį panoro turėti pats gubernatorius. M. Ričis parengė žemėlapį su paaiškinimais kinų kalba. Gubernatorius atspausdino daug jo egzempliorių, kuriuos išdalijo savo draugams. 1601 m. M. Ričis sulaukė imperatoriaus kvietimo atvykti į Pekiną. Vėlgi vyko ne tuščiomis – su dovanomis, patobulintu, kiniškais vietovardžiais išmargintu žemėlapiu.

Pekine jėzuitas buvo priimtas kaip kinų didikas ir netruko tapti imperatoriaus dvariškiu. Pekine praleisti metai buvo itin vaisingi: M. Ričis išleido katekizmą, kuris buvo parašytas kaip dialogas tarp Vakarų literato ir kinų intelektualo, 25 sentencijas apie moralę, jėzuitų misijų kroniką bei daugelį kitų veikalų.

Be misijinės veiklos, M. Ričis savo bičiuliams kinams stengėsi perduoti moderniųjų mokslų – geografijos, matematikos, astronomijos – pagrindus.

M. Ričis mirė 1610 m. gegužės 11 d., sulaukęs 58 metų. Kadangi misionierius buvo tapęs imperatoriaus dvariškiu, pats imperatorius surengė jam laidotuves ir išskirtinai pagerbė, suteikdamas žemės plotą kapui Pekine.

23ea5f58-64e0-11e9-a2c3-042d2f2c8874-972x-154925.jpg

Suprato sunkiausius sanskrito tekstus

Italas Robertas de Nobilis, kaip ir M. Ričis, suvokė, kad, norėdamas daryti įtaką kitos kultūros žmonėms, jis ne tik turi išmokti vietos kalbą, bet ir rasti būdų prisitaikyti prie žmonių gyvenimo.

1605 m. jis atvyko į Indiją ir pradėjo gyventi kaip raja sanyasi – aukštos kastos žmogus. De Nobilis įrodinėjo, kad brahmaniškų papročių priėmimas – vienintelis būdas, padedantis skelbti krikščionių tikėjimą. Kad atverstų brahmanus, jis pats pasirodė kaip brahmanas.

Kaip aukščiausios kastos induistas, jis dėvėjo ilgą rūbą iš gelsvo lino, nešiojo ant galvos turbaną ir avėjo mediniais sandalais.

Greitai brahmanai pamatė, kad jų kastą atitiko ne vien svetimšalio rūbai ir laikysena, bet ir griežtas induistinių įsakymų bei draudimų laikymasis. Jis niekuomet nevalgė mėsos, nelietė vyno ir maitinosi vien ryžiais, pienu bei daržovėmis, gėrė vandenį. Jis įsikūrė gerame brahmanų kvartale ir apsisupo brahmanams įprastu tarnų ratu.

Labiausiai brahmanai stebėjosi, kaip puikiai jis išmano jų šventąjį mokslą. Nobilis tobulai ir beveik be akcento mokėjo jų kalbą, suprato sunkiausius sanskrito tekstus ir lenkė net mokyčiausius dvasininkus, sugebėdamas religinius ir filosofinius pokalbius gausiai prikaišioti citatų iš indų nacionalinės poezijos.

Jie su didele pagarba klausėsi misionieriaus, kai šis recituodavo Vedų, Apastamba sūtrų ar puranų posakius. Be to, jis pats kūrė mokslingus tekstus sanskrito kalba ir juos užrašydavo ant palmių lapų. Kartais jis sukeldavo klausytojų susižavėjimą, giedodamas indų giesmes.

Nobilis pateikė tokių nenuginčijamų savo išsilavinimo įrodymų, kad brahmanai nedrįso abejoti jo žodžių tikrumu, kai jis kartkartėmis imdavo kalbėti apie atitikimus tarp Indijos šventųjų raštų ir krikščioniško mokslo. Jis aiškino, kad krikščionybė esanti platesnis brahmanų tikėjimo sistemos išvystymas ir ištobulinimas.

Tie brahmanai, kurie su tuo sutiko, buvo pasirengę sekti tokio pamaldaus ir išsilavinusio vyro pavyzdžiu ir patys tapti „krikščioniškais brahmanais“. Taip Nobiliui pavyko pasiekti tai, ko nesugebėjo kiti misionieriai: būrys kilmingų indų iš aukščiausios kastos priėmė krikštą. Dabar niekas negalėjo sakyti, kad krikščionybė tinka tik parijams.

Robertas de Nobilis, gyvenimą paskyręs maldai, studijoms ir tarpreliginiam dialogui, beveik apakęs mirė 1659 m. Mylapore.

(Bus daugiau.)

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt