Jei­gu iš Ams­ter­da­mo grį­žęs vy­riš­kis sa­ko, jog jam la­biau­siai pa­ti­ko plau­kio­ji­mas ka­na­lais, jis me­luo­ja

Šiauliai

Gabrielė PastaukaitėŠaltinis: Etaplius.lt

3519

Ne­se­niai bul­va­re su­tik­tas drau­gas ne­ti­kė­tai tars­te­lė­jo įdo­mią ir ne­ti­kė­tą min­tį. Anot jo, dėl vis­ko gy­ve­ni­me kal­čiau­si pi­ni­gai, me­las ir pui­ky­bė – PMP. Sa­ko, pi­ni­gai pa­gim­dė me­lą ir jie ta­po neats­ki­ria­mi. O čia tuoj ir pui­ky­bė.

„Eu­ro­vi­zi­ja“ pa­ro­dė, jog kuo ma­žiau ski­ria­me sa­vo at­li­kė­jams pi­ni­gų, tuo aukš­tes­nę vie­tą jie uži­ma. Kiek mū­siš­kiai šia­me kon­kur­se da­ly­vau­ja, ma­žiau­siai pi­ni­gų bu­vo skir­ta „LT Uni­ted“.

Mū­sų Sei­mo na­rių al­gos ir­gi per di­de­lės. Ver­žia­ma­si į šiuos po­stus dėl at­ly­gi­ni­mų, o bū­tų jų at­ly­gi­ni­mas 600 Eur, ei­tų tie, ku­rie ne pa­si­pel­ny­ti no­ri, bet tik­rai yra at­si­da­vę Lie­tu­vai. Už 600 Eur ga­li dirb­ti tik pa­trio­tai.

Per­ne­lyg fi­nan­suo­ja­mos ir par­ti­jos. Štai dos­niai bu­vo fi­nan­suo­ja­ma Dar­bo par­ti­ja, ir ma­to­me re­zul­ta­tą. Po to – so­cial­de­mok­ra­tai – ir kur ši par­ti­ja at­si­dū­rė. Dar nė­ra bu­vę, kad toks ma­žas soc­de­mų bū­re­lis lik­tų Sei­me.

Pi­ni­gai ir me­las mū­sų gy­ve­ni­me yra tie­sio­giai su­si­ję su tuo, koks mū­sų san­ty­kis su sa­vi­mi. Ma­no jau­nys­tės lai­kais kal­bė­ti apie pi­ni­gus tar­si bu­vo ne­mo­ra­lu. Nors ge­rai pri­si­me­nu vie­no žy­do pa­mo­ką – no­rint tu­rė­ti eu­rą, rei­kia gau­ti ne 99 eu­ro cen­tus, o 100 cen­tų, ir jei­gu to vie­no cen­to trūks, eu­ro ne­tu­rė­si. O anuo me­tu, lan­ky­da­mie­si už­sie­niuo­se, ste­bė­da­vo­mės, ko­dėl tie ka­pi­ta­lis­tai taip tau­po van­de­nį, elekt­rą. Juk Ang­li­jo­je ne­tgi du čiau­pai: iš vie­no bė­ga šal­tas, iš ki­to – karš­tas van­duo. Do­rai nu­si­prau­si tik už­kim­šęs kriauk­lę ir pri­si­lei­dęs ją van­dens. O kra­nai, iš ku­rių te­ka van­duo tik tuo­met, kai pa­ki­ši po jais ran­kas. Tie­sa, to­kius kra­nus jau te­ko ma­ty­ti ir kai ku­riuo­se mū­sų bu­tuo­se. Šau­nu.
Nea­be­jo­ti­nai iš lie­tu­vių tau­piau­si yra su­val­kie­čiai. Ar ka­da nors bu­vo koks nors su­val­kie­tis gar­sus krep­ši­nin­kas? Nė vie­no žy­mes­nio ne­ran­du. Su­val­kie­čiai ne­ga­li mes­ti į sve­ti­mą krep­šį. Net sa­vo mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus vi­sa­dos sve­čiuo­se įkrau­na.

Iš Lie­tu­vos iš­si­kraus­to pre­ky­bos cent­rai „Pris­ma“. Ten bu­vo kiek bran­giau nei ki­tuo­se pre­ky­bos cent­ruo­se, o žmo­nės rin­ko­si tuos, kur pi­giau. Nes­var­bu, kad pre­kės gal kiek ir pra­stes­nės. Nei vie­na ša­lis ne­ta­po lai­min­ga, kad ten pi­gu. Kal­ba­me apie pi­ni­gus, nes kal­bi apie tai, ką skau­da. Ne pi­ni­guo­se lai­mė – įti­ki­nė­ja mus vis­ko per­te­kę oli­gar­chai. Ži­no­ma, kad ne pi­ni­guo­se, su­tin­ka­me, ta­čiau taip no­rė­tų­si pa­tiems tuo įsi­ti­kin­ti.

Apie Lie­tu­vos tur­čius te­le­vi­zi­jos mėgs­ta kur­ti lai­das, bet jo­se jie kaž­ko­kie sa­vo­tiš­ki: jų vei­duo­se lyg kaž­koks pa­si­di­džia­vi­mas, lyg kaž­koks lai­ki­nu­mas... Be to, oi kaip ne­ga­li­ma siųs­ti į tur­tin­gų­jų apar­ta­men­tus iš bau­džiau­nin­kų ki­lu­sių žur­na­lis­tų! Koks aki­vaiz­dus jų no­ras gy­ven­ti taip, kaip tie, apie ku­riuos jie da­ro lai­das, tu­rė­ti tai, ką anie tu­ri... Ka­dan­gi vi­so to jie, ma­tyt, nie­ka­da ne­tu­rės, tai bent pa­si­pui­kuo­ja prieš žiū­ro­vus: štai kur aš esu, štai ko­kia­me krės­le sė­džiu... Ne­ma­žai žiū­ro­vų, ma­tyt, dar la­biau no­rė­tų at­si­dur­ti tų ro­do­mų tur­čių vie­to­je. „Ot žmo­nėms se­ka­si!“ – su lie­tu­viš­ka pa­gie­ža mąs­to­ma. Juos ga­li­ma pa­ly­gin­ti su sno­bais, ku­rie skai­ty­da­mi Au­gus­tą Strind­ber­gą jau­di­na­si ne dėl pa­ne­lės Ju­li­jos ar Tek­lės iš „Kre­di­to­rių“ li­ki­mų, o dėl to, ar juos kas ma­to, kad štai jie skai­to Au­gus­tą Strind­ber­gą.

Vi­si ži­no­me De­šimt Die­vo įsa­ky­mų. Taip pat ži­no­me, kad jų rei­kia lai­ky­tis. Be abe­jo, kas nu­gin­čys, jog ne­rei­kia pai­sy­ti įsa­ky­mų „Gerbk sa­vo tė­vą ir mo­ti­ną“, „Ne­žu­dyk“, „Ne­vok“, „Ne­pa­leis­tu­vauk“ ir t. t. Tie­sa, koks nors aist­rų ver­gas pa­si­gin­čy­tų dėl drau­di­mo pa­leis­tu­vau­ti. Be to, so­viet­me­čiu vog­ti iš val­džios, ku­ri dar­bo žmo­gų iš­nau­do­jo, ir­gi tar­si bu­vo ga­li­ma. Tarp tų vi­sų drau­di­mų yra ir drau­di­mas „Ne­me­luok“. Dėl šio drau­di­mo dau­giau­sia gin­či­ja­ma­si kont­rar­gu­men­tu nau­do­jant pa­tei­si­ni­mą „šven­tas me­las“.

Ne­mo­kan­tiems me­luo­ti nė­ra leng­va. Žmo­nės yra smal­sūs ir jei­gu jiems lei­si­te, jie su ma­lo­nu­mu ap­tars – su kuo ir kaip gy­ve­na­te ir pan. Jei­gu į jų klau­si­mus vi­sad at­sa­ki­nė­si­te nuo­šir­džiai, jie iš­peš iš jū­sų vis­ką, kas įma­no­ma, o ko­men­tuos jau sa­vaip.

Me­luo­ti ar ne­me­luo­ti? Štai klau­si­mas. Ma­niau, kad nie­kas ne­mėgs­ta, kai me­luo­ja­ma į akis. Ta­čiau ap­si­me­la­vu­sių po­li­ti­kų rei­tin­gai aukš­ti. Iš­rink­tie­ji po­li­ti­kai pra­šo 100 die­nų jų ne­lies­ti, kol įsi­jungs į dar­bus. O iš tik­ro 100 die­nų pra­šo ne­kri­ti­kuo­ti, kad ga­lė­tų įdar­bin­ti sa­vo gi­mi­nes ir drau­gus.

Me­las – se­nas kaip žmo­ni­ja. Se­no­vės Egip­to pa­pi­ru­se prieš 3000 me­tų ap­ra­šy­tas ap­si­me­tė­lio el­ge­sys: „Jis neat­sa­ko į klau­si­mus, iš­si­su­ki­nė­ja, tauš­kia nie­kus, tri­na di­dį­jį ko­jos pirš­tą į grin­dis, krūp­čio­ja, brau­ko plau­kų šak­nis pirš­tais.“ Ho­me­ras ap­ra­šo, kaip Odi­sė­jas, veng­da­mas da­ly­vau­ti Tro­jos ka­re ir ap­si­mes­da­mas be­pro­čiu, aria jū­ros kran­tą pa­si­kin­kęs jau­tį bei ark­lį ir sė­ja drus­ką. Ho­me­ras ap­ra­šo Odi­sė­jo de­mas­ka­vi­mą: pa­dė­jus prieš ark­lą Odi­sė­jo kū­di­kį Te­le­ma­chą, Odi­sė­jas ne­beap­si­me­ti­nė­jo, bet pa­trau­kė sū­nų nuo ark­lo iš­si­duo­da­mas, kad si­mu­liuo­ja.
Me­la­vi­mas Lie­tu­vo­je tu­ri la­bai se­nas tra­di­ci­jas, bet da­bar iš­si­sklei­dė pa­čio­mis ne­gra­žiau­sio­mis sa­vo for­mo­mis. Kuo aukš­tes­nes pa­rei­gas uži­ma vie­nas ar ki­tas Lie­tu­vos pi­lie­tis, tuo la­biau iš­vys­ty­tas jo po­rei­kis me­luo­ti. Štai ką kal­ba po­li­ti­kas, po­li­ci­jos su­lai­ky­tas ne­blai­vus vai­ruo­jan­tis au­to­mo­bi­lį: „Aš ne­kal­tas, čia po­li­ti­nis su­si­do­ro­ji­mas...“ Tai, iš­ver­tus į žmo­nių kal­bą, reiš­kia – pa­ga­vo, pri­gir­dė, įso­di­no į au­to­mo­bi­lį, įrė­mė pis­to­le­to vamz­dį į smil­ki­nį ir pri­gra­si­no – va­žiuok... Ki­tas pa­vyz­dys. Prieš rin­ki­mus po­li­ti­kai žars­to pa­ža­dus sa­vo rin­kė­jams, ža­da įvai­rių gė­ry­bių – di­de­lį at­ly­gi­ni­mą, leng­va­tų, išas­fal­tuo­tų gat­vių, pri­sta­ty­tų plau­ki­mo ba­sei­nų ir pan. Vėl­gi, iš­ver­tus šiuos pa­ža­dus į žmo­nių kal­bą, ko ge­ro, reikš­tų – žmo­gau, pa­dėk man su­si­tvar­ky­ti sa­vo gy­ve­ni­mą ir vi­sus rei­ka­lus. Jei reik­tų rink­ti mū­sų po­li­ti­kų me­la­gys­čių to­pus, ma­nau, pir­mau­tų Egi­di­jaus Ma­siu­lio pa­sko­la, ne­daug nuo jos at­si­lik­tų mon­ta­ži­nės Kęs­tu­čio Pū­ko bu­te, Sei­mo vieš­bu­ty­je.

Sa­ky­ti tie­są rei­kia drą­sos. Keis­tai at­ro­do žmo­gus, sa­kan­tis vis­ką, ką gal­vo­ja. To­kių nie­kas ne­mėgs­ta, va­di­na sta­čio­kais. Pa­mė­gin­ki­te įsi­vaiz­duo­ti, kaip jaus­tu­mė­tės tu­rė­da­ma tik tie­są sa­kan­tį drau­gą. Jei mo­te­ris tu­ri ke­tu­rias drau­ges ir jos ne trys, o vi­sos ke­tu­rios su­si­ren­ka, aiš­ku, kad kal­bė­ti nė­ra apie ką.

Nuo se­no ži­no­ma, kad kas val­do in­for­ma­ci­jos prie­mo­nes, tas val­do vis­ką. Tuo ypač nau­do­ja­si dik­ta­to­riai. Apie Šiau­rės Ko­rė­ją čia net nė­ra rei­ka­lo kal­bė­ti, bet, tar­ki­me, Ru­si­ja. Šios ša­lies ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­se vien de­ma­go­gi­ja ir me­las. Tie­sa, aš ne­su drau­di­mų ša­li­nin­kas ir ne­ži­nau, ar rei­kia draus­ti ro­dy­ti So­lov­jo­vo lai­dą, ku­rio­je de­ma­go­gi­ja ir me­las aki­vaiz­džių aki­vaiz­džiau­si, ke­lian­tys net pa­si­šlykš­tė­ji­mą. Pa­vo­jin­ges­nės lai­dos ir fil­mai (ypač dau­gia­se­ri­ji­niai), kur „sme­ge­nų plo­vi­mas“ vyk­do­mas už­slėp­tu bū­du. Kad ir „Men­tai“ („Su­dau­žy­tų ži­bin­tų gat­vės“). Tiks­las – pra­tin­ti žiū­ro­vą pa­mėg­ti ša­lį, ku­rio­je to­kia pui­ki, są­ži­nin­ga ir vi­sad at­sku­ban­ti pa­gal­bon po­li­ci­ja. Net dai­na su­kur­ta: „Aš no­rė­čiau, kad to­kie vy­ru­kai pa­si­bels­tų ir į ma­no du­ris“. O Ru­si­jos te­le­vi­zi­jų drau­di­mas man at­ro­do net juo­kin­gas, kai pa­čios Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos per sa­vai­tę 200 va­lan­dų ro­do ru­siš­kus fil­mus ir lai­das.

Ru­siš­kai pro­pa­gan­dai tar­nau­ja vis­kas, net „Eu­ro­vi­zi­ja.“ Ir ne tik to­dėl, kad su­žai­dė su kon­kur­se ne­ga­lė­ju­sios da­ly­vau­ti so­lis­tės ne­ga­lia, bet ir to­dėl, kad Ru­si­jos žiū­ro­vai ne­ga­lė­jo pa­ma­ty­ti „Eu­ro­vi­zi­jos“ trans­lia­ci­jos, ku­rios me­tu ro­do­mi in­tar­pai su gra­žiai su­si­tvar­kiu­sio Ki­je­vo ir vi­sos Uk­rai­nos vaiz­dais, pa­si­puo­šu­siais, links­mais, tur­tin­gai gy­ve­nan­čiais žmo­nė­mis.

Bet tiek to. Grįž­ki­me prie PMP ir pa­sku­ti­nio­sios P. Gir­dė­jau nuo­mo­nę ir vi­sai su ja su­tin­ku, kad vi­sos blo­gy­bės šian­dien dėl to, kad mus vi­sus už­val­džiu­si pui­ky­bė – pir­mo­ji iš sep­ty­nių di­džiau­sių ydų. Nors tų vi­sų ydų, ma­nau, mes net ne­ži­no­me. Jei­gu dar ką nors ži­no­me, tai de­šimt Die­vo įsa­ky­mų. Nors ir­gi abe­jo­ju, ar taip vi­sus da­bar iš­var­dy­tu­me. Na, ko­kius tris pa­sa­ky­tu­me. O ką jau kal­bė­ti apie kaž­ko­kias ydas...
Sa­vo­jo „aš“ kė­li­mas bet ka­da ir bet kur ta­po įpras­tu reiš­ki­niu, ypač pa­brė­žiant – aš ga­liu taip da­ry­ti (tu­riu tam pi­ni­gų, ma­no uži­ma­mos pa­rei­gos tai lei­džia ir t. t.). Kiek iš­si­la­vi­ni­mo, in­te­li­gen­ci­jos rei­kia, kad im­tum pa­ste­bė­ti sa­vo dvi­ly­pu­mą. Vie­na ma­no da­lis – pa­si­pū­tu­si, aro­gan­tiš­ka, pil­na pui­ky­bės ir pyk­čio. Ki­ta – silp­na, ma­žu­tė, bet la­bai mie­la. Ku­ri nu­ga­li? Vers­lo sėk­mė, ga­ran­tuo­jan­ti tur­tė­ji­mą, ar ki­li­mas pa­rei­go­se be­mat ga­li su­kel­ti pui­ky­bę. Žmo­gus silp­nas, tad sun­ku pui­ky­bei at­si­spir­ti. Pra­tur­tė­ję mū­siš­kiai – ne Va­ka­rų pa­sau­lio tur­čiai, ku­rie pa­pras­ti it pen­ki cen­tai. Gal mū­siš­kiuo­se tas komp­lek­sas dėl il­gai bu­vu­sios „bied­nys­tės“?

Štai kal­bant imi ir už­si­me­ni, kad pa­žįs­ti ko­kį svar­bų as­me­nį. Iš­kart ga­li su­si­lauk­ti vi­sai ki­to­kio dė­me­sio ir pa­slau­gu­mo. Iš­di­du­mu spin­di žmo­ge­lis sa­ky­da­mas, kad tą ar aną pa­žįs­ta. Aiš­ku, ga­li tai sa­ky­ti net ir ne­pa­žin­da­mas. Taip daž­niau­siai ir bū­na.

Pui­ky­bė – žmo­gaus neiš­mok­ta gy­ve­ni­mo pa­mo­ka. Ar mes ne­si­jau­čia­me to­bu­les­ni už men­kiau iš­si­la­vi­nu­sius, ne­sko­nin­gai ap­si­ren­gu­sius, gy­ve­nan­čius pra­stes­nia­me būs­te, va­ži­nė­jan­čius pi­ges­niu au­to­mo­bi­liu. Ma­tyt, tei­sin­gas po­sa­kis: kai žmo­gus nu­mirš­ta, iš­di­du­mas tik tre­čią die­ną iš kū­no pa­si­trau­kia. Tie­sa, ra­šan­čiam mo­ra­lės te­mo­mis skai­ty­to­jas ga­li pri­kiš­ti, gir­di, o koks tu pa­ts esi. Tad kai pa­gal­vo­ju apie sa­ve, ga­liu pa­sa­ky­ti, jog ne koks aš žmo­gus ir net ne­sup­ran­tu, kaip su ma­nim ki­ti ga­li bend­rau­ti. Gal tik vie­na ma­no ge­res­nė sa­vy­bė, kad ap­lin­ki­nius apie tai įspė­ju.

Prieš de­šimt­me­tį Va­ti­ka­nas per­žiū­rė­jo di­džių­jų nuo­dė­mių są­ra­šą ir pri­dė­jo dar sep­ty­nias nuo­dė­mes, ku­rios api­bū­di­na šios epo­chos rea­li­jas. Dien­raš­tis „L‘Os­ser­va­to­re Ro­ma­no“ iš­spaus­di­no in­ter­viu su apaš­ta­liš­ko­sios pe­ni­ten­cia­ri­jos tri­bu­no­lo va­do­vu, vys­ku­pu Gianf­ran­co Gi­rot­ti, ku­ria­me šis ir pa­skel­bė tas sep­ty­nias mo­der­nią­sias nuo­dė­mes: ge­ne­ti­nį ma­ni­pu­lia­vi­mą, abe­jo­ti­nos mo­ra­lės eks­pe­ri­men­tus su žmo­nė­mis, nar­ko­ti­kų var­to­ji­mą, ap­lin­kos ter­ši­mą, so­cia­li­nę ne­ly­gy­bę, per di­de­lį tur­tin­gu­mą ir veiks­mus, dėl ku­rių dau­gė­ja varg­šų. Ats­ki­ru trak­ta­tu Va­ti­ka­nas pa­brė­žė, jog nuo­dė­me taip pat yra lai­ko­mas abor­tas, sek­sua­li­nė prie­var­ta ir pe­do­fi­li­ja. Jei iki tol nuo­dė­mė bu­vo sie­ja­ma tik su in­di­vi­du, glo­ba­li­za­ci­jos epo­cho­je jos reikš­mė iš­si­plė­tė ir įgi­jo ne tik as­me­ni­nį, bet ir so­cia­li­nį at­gar­sį. Nors sa­koma, kad kiek­vie­nas žmo­gus ren­ka­si „ap­lin­ką“ pa­gal sa­vo su­for­muo­tą ver­ty­bių sis­te­mą.

Baig­siu anek­do­tu, lie­čian­čiu šios die­nos ak­tua­li­jas. Tie­siog ga­li­ma pa­sa­ky­ti, jog ski­riu jį šian­die­nos val­dan­tie­siems.

Blai­vi­nin­kas ir svei­ko gy­ve­ni­mo pro­pa­guo­to­jas vieš­bu­čio res­to­ra­ne net ke­lis kar­tus per die­ną pa­ste­bi pa­gy­ve­nu­sį vy­rą, vis gurkš­no­jan­tį kon­ja­ką su ka­va. Kar­tą nu­ta­ria jį „pa­pro­tin­ti“ ir pri­sė­dęs pa­pa­sa­ko­ja apie al­ko­ho­lio ža­lą bei pri­du­ria, jog jei ger­bia­mas sen­jo­ras vi­są gy­ve­ni­mą bū­tų ne­gė­ręs, gal net tu­rė­tų to­kį vieš­bu­tį, ku­rio res­to­ra­ne sė­di. „Bet tai ir yra ma­no vieš­bu­tis“, – nu­stem­ba kon­ja­ko mė­gė­jas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt