Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Etaplius.ltŠaltinis: Alytaus miesto savivaldybė
Solveiga yra baigusi tuometinę Alytaus 5-ąją vidurinę mokyklą (dabartinę Dainavos progimnaziją). Užvėrusi mokyklos duris ji nusprendė ateitį sieti su psichologija ir išvyko studijuoti į Vilniaus universitetą, kur pasirinko organizacinės psichologijos studijas, vėliau studijavo personalo vadybą.
Taip jau lėmė likimas, kad netrukus Solveiga susipažino su būsimu vyru, kuris yra amerikietis: „Iš pradžių mes su vyru dar gyvenome Lietuvoje. Jis čia rašė knygą, domėjosi Lietuva, nes taip pat turėjo sąsajų su šia šalimi, vyro senelis – lietuvis, gimęs Amerikoje. 2002 m. mes su vyru išvykome į Jungtines Amerikos Valstijas tiesiog apsižvalgyti, kuo ši šalis gyvena, ir tas žvalgymasis tęsiasi jau dvidešimt metų“, – šypteli Solveiga.
Pasak jos, atvykti apžiūrėti šalies yra viena, tačiau būti emigrantu yra visai kas kita. Pradėti naują gyvenimą svetimoje šalyje – sunku. „Įsidarbinti pagal specialybę pavyko tik prabėgus trejiems metams. Buvau daugybėje darbo pokalbių, kurie dažnai baigdavosi labai greitai – vos pateikus pirmąjį klausimą“, – prisimena Solveiga.
Nepaisant visko, S. Jaskunas visus sunkumus įveikė. Kartu su vyru susilaukė sūnaus bei dukros ir gyvendami už Atlanto toliau kuria gyvenimą. Solveiga Jungtinėse Amerikos Valstijose teikia konsultacijas personalo ir karjeros klausimais bei organizuoja mokymus emigracijos temomis.
Moteris teigia turinti idėjų, ką migracijos srityje ji galėtų nuveikti Lietuvoje bei gimtajame Alytuje. „Neseniai ėmiau svarstyti, kad emigracijos tema esu kviečiama kalbėti į Turkiją, JAV, ar Kanadą, o kodėl to nepadaryti Lietuvoje. Galėčiau čia vesti mokymus. Gal mano patirtis JAV galėtų būti naudinga“, – svarsto S. Jaskunas.
Prakalbus apie emigrantams kylančias problemas, Solveiga pastebi, kad gyvenimą svetimoje šalyje pasirinkusiems žmonėms didžiausia problema tampa kultūrų skirtumas ir prisitaikymas, kuris užtrunka ilgai ir reikalauja daug asmeniškų pastangų.
Tačiau kalbėdama apie emigraciją, Solveiga įžvelgia ir teigiamų jos pusių, pasak jos, emigracija tam tikra prasme „užgrūdina“: „Bandydamas prisitaikyti kitoje šalyje, žmogus geriau pažįsta save bei kitus žmones. Pats tampa kur kas stipresnis bei jautresnis kitų atžvilgiu, pradeda labiau suprasti kitus. Be to, pradėjus gyventi tarp dviejų kultūrų, pasikeičia žmogaus pasaulis.“
Solveiga pastebi ir tai, kad žmonės labai skirtingai priima emigrantus, o pastarieji patys susikuria tam tikrus stereotipus, kuriuos peržengti – ne taip paprasta. Su sunkiai įveikiamais stereotipais gyvendama Jungtinėse Amerikos Valstijose susidūrė ir Solveiga: „Prieš metus net negalvojau apie save rašyti socialiniuose tinkluose ar kalbėti konferencijose. Po kurio laiko, kai mane pakvietė į pirmąją tinklalaidę, mano pirmoji reakcija buvo „gal suraskite ką nors kitą?“. Toks mano atsakymas buvo todėl, kad aš blogai jaučiausi prieš kamerą, dariau daug klaidų ir labai jaudinausi. Iš pirmąją tinklalaidę panorusio įrašyti žmogaus sulaukiau pasiūlymo pagalvoti ir tas „pagalvojimas“ baigėsi tuo, kad aš ją vis tiek turėjau įrašyti, nes mane labai stipriai įkalbinėjo.“
Pirmoji tinklalaidė nepatiko Solveigai. Jos manymu, ji per daug jaudinosi, kalbėjo greitai, darė daug klaidų, bet pasidalijusi ja socialiniuose tinkluose moteris sulaukė daugybės žmonių palaikymo: „Žmonės man pradėjo rašyti, kad mano pasisakymai buvo drąsūs ir nuoširdūs“ Toks socialinių tinklų vartotojų palaikymas įkvėpė Solveigą žengti toliau ir nuo tada ji ėmė dalytis įžvalgomis apie migraciją, pradėjo daryti pranešimus, ją pradėjo kviesti tarptautinių konferencijų organizatoriai. „Dabar jau esu įrašiusi daugiau nei dešimt tinklalaidžių ir pradėjau kur kas geriau jaustis prieš kamerą. Pastebėjau, kad kartais mes patys kuriame stereotipus, o juk būti kitokiam nėra blogai – atsiranda daugiau galimybių būti pastebėtam“, – teigia Solveiga.
Kodėl Alytus patinka Solveigos vaikams?
Šįkart į gimtąjį Alytų Solveiga po dviejų metų sugrįžo kartu su vaikais.
„Alytaus miestas keičiasi ir atrodo atsigavęs. Kaskart sugrįždama džiaugiuosi, jog galiu pamatyti artimus žmones“, – grįžimu į gimtąjį miestą džiaugiasi moteris.
Gimtasis mamos miestas labai patinka sūnui ir dukrai. Atvykti čia vaikai nori ne vien todėl, kad Alytus yra gražus, bet dar ir dėl to, kad juos čia pažįsta visi močiutės kaimynai ir juos labai šiltai pasitinka.
Solveigos vaikus stebina kaimynų bendravimo skirtumai Lietuvoje ir JAV. Pasak dukros ir sūnaus, Lietuvoje jie visuomet sveikinasi su visais kaimynais ir daro tai todėl, kad kaimynystėje gyvenantys žmonės linkę bendrauti – dažnai paklausia, kaip sekasi, dalijasi sodo gėrybėmis ar namuose keptais pyragais, o Amerikoje – kaimynai linkę laikytis atstumo ir dauguma su vaikais nelinkę bendrauti, ir pyragų nekepa, išskyrus kaimynę iš Ukrainos.
Paklausta, ar norėtų visam laikui sugrįžti į Lietuvą, Solveiga teigia, kad norėtų, bent jau kol kas to padaryti negalėtų. Jungtinėse Amerikos Valstijose šiuo metu mokosi vaikai, ten dirba ji pati bei jos vyras. Tiesa, sūnų Lietuva vilioja – jis domisi studijų Lietuvos muzikos akademijoje galimybėmis, tad ką gali žinoti, kur ir vėl gali nuvesti likimas, o kol kas jis dar veda Jungtinių Amerikos Valstijų link. S. Jaskunas gimtajam miestui linki plėstis ir siekti, kad kuo daugiau žmonių norėtų čia sugrįžti. „O sugrįžti čia visuomet malonu ir išvažiuoti sunku“, – priduria Solveiga.