Jaunos šeimos ūkyje – smidrai, bijūnai, jurginai…

Panevėžys

Karolina ir Kęstutis Grabauskai su sūnumi Adomu įsikūrė Aukštikalnių vienkiemio sodyboje. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Pasvalio DarbasŠaltinis: Etaplius.lt

180786

Aukštikalnių kaime, tiksliau vienkiemyje, gyvenantys Karolina ir Kęstutis Grabauskai kone visą laisvalaikį praleidžia savo mišrių augalų ūkyje: patys pirmieji kasami smidrai, kiek vėliau skinami bijūnų, vadinamų pinavijų, žiedai, o paskutiniai pražysta jurginai.

Aukštikalnių kaime, tiksliau vienkiemyje, gyvenantys Karolina ir Kęstutis Grabauskai kone visą laisvalaikį praleidžia savo mišrių augalų ūkyje: patys pirmieji kasami smidrai, kiek vėliau skinami bijūnų, vadinamų pinavijų, žiedai, o paskutiniai pražysta jurginai.

Bijūnai ir jurginai, mūsų močiučių darželių gėlės, vėl tarsi iš naujo atrandami – puošiamos šventės, renkasi nuotakos ir apskritai jų spalvos, formos, kvapai kelia daug teigiamų emocijų. 

Vasarą plačiai išsiskleidusių smidrų šakas močiutės dėdavo į puokštes, bet pavasarį jų stiebai – gardi ir vertinga daržovė. 

– Net mūsų Adomėlis pamėgo dar šparagais vadinamus smidrus, – šypteli aštuonių mėnesių Adomo tėvai, turintys valdiškus darbus, o laisvalaikiu prie kuklesnio provincijos atlyginimo prisiduriantys iš savo augalų ūkio.

Karolina dirba rajono Savivaldybėje, tik pastaruoju metu augina Adomėlį, Kęstutis – Pasvalio muzikos mokyklos ūkvedys. Anksčiau jiems nemažai teko padirbėti Danijoje, netoli Kopenhagos esančiame ekologiniame ūkyje. Gal ir tai įkvėpė imtis augalų versliuko. 

Pradžia buvo Žadeikiuose, Karolinos Ulskytės-Grabauskienės prosenelių Janiselių sodyboje. Ir dabar ten augina smidrus. 

screenshot-2021-07-02-at-13-53-42.png

Prieš trejus metus jaunieji Grabauskai Aukštikalnių vienkiemyje nusipirko seną sodybą ir jau spėjo ją gerokai sutvarkyti, restauruoti. 

Nelabai toli teka Mūša, už kurios Pervalkų vienkiemyje Andriaus Vingilio ūkis, ant šlaito ryškėja jo lazdynų giraitė. 

– Andrius – mano buvęs klasiokas, – netikėtai prisipažįsta Kęstutis, kurių gyvenimus skiria upė, tačiau vienija augalų pasaulis. 

Kęstutis savo gėlyne Aukštikalnių sodyboje rodo, kaip paskutinius bijūnų žiedus baigė nuplauti liūtis: 

– Kol kas jų auginame kokių dvylikos veislių, bet rudenį bus daugiau. Bijūnus sodinome 2019 metais, jie užima apie tris arus. 

Ūkio šeimininkas pasakoja, kur auga tamsiai raudoni, kur labai ankstyvi koraliniai, labai senas bijūnas „Sarah Bernhardt“, kur geltonas ir vėlyvas baltas… Galima išsirinkti maždaug 25 veislių šaknų – nuo įprastesnių pigių iki retesnio žalio bijūno. 

Dar daugiau sužinosite feisbuko puslapyje „Bijūnai ir svogūninės gėlės“. 

– Štai tulpių plotelis, mūsų eksperimentas. Labai gerai pavyko. Rudenį ketiname sodinti tulpių, narcizų, dekoratyvinių česnakų, – Kęstutis atskleidžia, kad augina ir valgomų dramblinių česnakų. – Bet daug kas pradėjo tuo užsiimti, didelė konkurencija, paskui tų česnakų nėra kur dėti. Esam auginę dvylika arų.

Grabauskai 2017-aisiais pirmiausia ėmėsi jurginų, užsisakė iš Olandijos ir pasodino Žadeikiuose… 

Kęstutis prisiminė, kaip Danijos ūkyje užaugintos gėlės prekybos centruose būdavo spėriai išperkamos: 

– Tekdavo vežti į Kopenhagą po dešimt žiedų surištas jurginų puokšteles. 

O Pasvalyje savo užaugintus jurginų žiedus Grabauskai pradėjo tiekti Vilmos Žvinytės „Žiedų dulkėms“. Tiesa, per savaitę Karolina ir Kęstutis galėdavo priskinti tris ar keturis šimtus jurginų, bet parduodavo gal šimtą: 

– Panevėžyje, „Babilono“ prekybos centre, gėlių pardavėjos atsargiai klausėme, ar domintų lietuviški jurginai. Sakė, kad taip. Tačiau kai atvežėm, vis tiek buvo sarmata siūlyti. Vis dėlto mus atsiminė. 

Kai kam atrodo, jog jurginų žiedai labai laikini, greit nuvysta. 

– Bet jei keiti vandenį, laikosi penkias šešias dienas, – įsitikino Kęstutis. 

Beje, 2019 metų liepos pabaigoje Karolinos ir Kęstučio vestuvių šventę puošė jų pačių išauginti jurginai. 

Dabar Grabauskai sodina apie tūkstantį jurginų. Jų parsisiunčia iš Olandijos, Latvijos. Kai prisidaugina, gumbus irgi pardavinėja. Pripažįsta, kad reikia žinoti, kaip juos išlaikyti: 

– Kol gyvenom Pasvalyje bute, laikėm namo rūsyje ir jurginams jis tiko. Esam laikinai pasidėję šiltnamyje ir daugiau nei pusšimtį gumbų sušaldėm. 

Kęstutis atskleidžia, kad šią žiemą šildė ventiliatorius, o tai vėl elektros sąnaudos. Kainuoja ir kuras gėlėms vežti, reikia šniūriukų, kuoliukų, peiliukų, trąšų. Nors ūkį įregistravę, tačiau jokios paramos negauna, ji tiesiog nepriklauso. 

Ūkio šeimininkas pripažįsta, kad kuo toliau, tuo daugiau priežiūros niuansų: 

– Tarkim, kaip apsaugoti augalus nuo ligų. Nebus gerai, jei iš nuskintų žiedų pradės kristi vabaliukai. Su skruzdėm kariaujam. Bet, pasirodo, jos padeda išsiskleisti bijūnų žiedams. Šios gėlės vienoje vietoje gali augti nors ir trisdešimt metų, dideli kelmai kvepia. Bijūnų žydėjimas trumpas, tačiau kokia emocija! 115 bijūnų žiedų autobusu siunčiau dekoratorei į Marijampolę… 

Kęstutis įsijautęs gali pasakoti ir pasakoti apie savo augalų ūkį, o studijuoti buvo įstojęs teisės: 

– Pasimokiau pusę metų ir mečiau. Pajutau užsienyje uždirbtų pinigų skonį. Nuo aštuoniolikos metų dar 2008-aisiais į Daniją pradėjau važiuoti. Ten važiavo mama, teta ir gal pusę Pasvalio braškes skynė. Ir taip pusmečiais devynis sezonus Danijoje dirbau. Tame pačiame ekologiniame ūkyje ir su Karolina pradėjau artimiau draugauti. O

Karolina studijavo politikos mokslus, istoriją, tačiau aštuonias vasaras dirbo Danijos ūkyje. 

– Ten nereikia sukti savo galvos, smegenis išjungi. Tiesiog dirbi ir daug uždirbi. Kuo daugiau dirbi, tuo didesni pinigai, – pripažįsta Kęstutis. 

Vis dėlto jau buvo pavargę nuo to važinėjimo. Po studijų Karolina gavo darbą Pasvalio rajono Savivaldybėje. Kęstutis Kauno kolegijoje įgijo su vietiniu turizmu susijusią specialybę. 

Taigi Karolina ir Kęstutis apsisprendė kartu gyventi Pasvalyje, iš pradžių bute, galvojo statytis namus. Kol pamatė skelbimą apie Aukštikalnių vienkiemyje parduodamą sodybą. Buvo smalsu ją apžiūrėti. Taip nemenki pinigai buvo investuoti į šią sodybą. 

– Galvojat iš gerumo ėmėmės augaliukų verslo? – tarstels Grabauskai. 

– Man patinka suleisti rankas į žemę. Bet kasdieniai darbai lauke irgi tampa rutina, – pastebi Karolina. 

– Grįžęs iš Danijos, kur ūkyje atlikau pačius įvairiausius darbus, aš kitokios patirties ir neturėjau, daugiau nieko nemokėjau, – Kęstutis prisipažįsta, kodėl pasirinko būtent augalų ūkį. 

O čia jau reikia sukti galvą, kaip išgyventi, nes daugiau niekam tai neįdomu. Savo krašte pasiryžusius gyventi žmones vis dėlto turėtume vertinti ir juos palaikyti. 

– Gėlės, smidrai, statybos, dvi senovinės mašinos, – Kęstutis vardina, kas dar užpildo jo laisvalaikį. – Šis rąstinis namas statytas 1916 metais. Nušveičiau sijas ir palikau anų laikų detalę. Dar auga 1955-aisiais sodintos obelys – antaniniai, grabštainiai, ananasiniai. Senosios obelys ilgaamžės. 

Kęstutis pats virė obuolių sūrį, o Karolina kepė obuolių ir rabarbarų pyragą. 

Tačiau tikra obuolių sūrio meistrė Karolinos močiutė Aldona Ulskienė. Jau vien dėl to, kad užaugę obuoliukai nepražūtų. 

Beje, Adomėlis – pirmas proanūkis. Tai jam promočiutės ir pirma braškė, ir pirmas agurkėlis. 

Žadeikiuose seneliai ir apsigyveno, rūpinasi, saugo prosenelių Janiselių muziejų. Ten ir Karolinai skirti keli hektarai žemės. Žadeikiuose auga du šimtai smidrų…Augalų ūkio kūryba tęsiasi…

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt