Jauno fotomenininko aistra senajai fotografijai nardina gilyn

Šiauliai

„Tai yra viena ir ta pati gėlė – rojaus paukštė. Man patiko stebėti jos metamorfozę – tai pasirodė labai simboliška: galima palyginti jauną ir seną žmogų, kurie yra vienas šalia kito ir tarsi žiūri ta pačia kryptimi“, – sako menininkas (E. Tamošiūno nuotr.).

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT

265592

Edvardas Tamošiūnas – vienas iš šių metų Šiaulių m. savivaldybės Jaunojo menininko konkurso stipendininkų. Tai jau antras kartas, kai jis gauna finansinę miesto paskatą meniniams ieškojimams. Prieš penkerius metus patikęs šiauliečiams šiuolaikinių ir senųjų Šiaulių vaizdų gretinimu parodoje „buvo ir yra“, ir toliau išlieka ištikimas savo aistrai – senajai fotografijai. Bet šįsyk jis pasiruošęs nerti dar giliau. Kiek? Net pats bijo prognozuoti, nes ketina išmėginti techniką, kurios nieko nematė naudojant ir kuriai medžiagas teks pasiruošti pačiam. O projekto „Auksiniai Šiauliai“ herojai bus mažai kam žinomi savo srities aukso grynuoliai.

Traukė istorinė fotografija

Fotografas E. Tamošiūnas nuo vaikystės žavėjosi senovinėmis nuotraukomis. Nieko keista, kad, pradėjęs fotografuoti, domėjosi ne tik šiuolaikinėmis technologijomis, bet ir senosiomis fotografijos technikomis, jų atlikimo specifika, naudojama chemija, atlikimo sąlygomis, šviesa, kompozicija. Smalsumo vedamas daug procesų išbandė ir pats.

„Labiausiai man patinka tradicinė fotografija, kurios technologijoje naudojama šviesai jautri medžiaga – sidabro druska. Man ji tokia gyvesnė. Vaizdas, kurį gauni, yra ne šiaip juodų baltų spalvų dažai, o sudarytas iš gryno metalinio sidabro. Žinoma, procesas ilgiau užtrunka: tenka dėti juostelę, skaičiuoti, žaisti šviesomis. Bet tai man patinka, nes ne visada žinai, ką gausi. Nėra jokios garantijos. Gali pradėti varijuoti ir padaryti klaidų, tyčia ar netyčia, ir gauti rezultatą, kuris yra savotiškas siurprizas“, – fotografavimą skaitmenine ir technine kamera lygina fotomenininkas.
Paklaustas, iš kur ta trauka senovinei fotografijai, kai dabar tiek šiuolaikinių skaitmeninių technologijų, suteikiančių imliam jaunam meistrui kone beribių galimybių, E. Tamošiūnas atsako, kad tai išsirutuliojo tarsi savaime. Dirbdamas su lengvai nuspėjamą rezultatą garantuojančiomis priemonėmis, jaunas fotografas tame sterilume ėmė pasigesti gyvybės ir netikėtumo.

„Žinoma, tai nebuvo nušvitimas, kai vieną rytą pabudęs tari sau: „Va, naudosiu senąsias technikas ir fotografuosiu su dumpline kamera, – juokiasi jaunas vyras. – Viskas atėjo pamažu: mokaisi fotografijos, susipažįsti su kitų autorių darbais, išbandai visokias technikas. Tada pradėjo mane dominti seni aparatai, pradėjau juos bandyti. Kai skaitmeniniu aparatu kurtų švarių ir išlaižytų nuotraukų esi atsižiūrėjęs, pradeda džiuginti tai, kas neįprasta.“

Fotomenininkas Edvardas Tamošiūnas (E. Tamošiūno nuotr.).

Senosiose juostelėse užkoduota gyvybės staigmena

Eksperimentuodamas ir fotografuodamas senomis kameromis, naudodamas pasenusias juosteles, jis pats sau netikėtai atrado, kad tai, kas švarios ir kokybiškos fotografijos šalininkų dažniausiai būtų laikoma broku nuotraukoje, jam kadre – grožis ir gyvybė.

Tai jis pastebėjo, kai iš pradžių mėgino tvarkyti: „Pradėjau retušuoti tas nuotraukas ir man nebegera pasidarė, nebejaučiau jokio džiaugsmo, nesižiūri jos man, dulkes išvalius. Tada viską palikau ir jos tapo vėl gyvos, unikalios kaip žmonės. Tie subraižymai, dulkės, dėmelės, atsirandančios fotografijoje dėl juostelės, duoda tam tikros informacijos.“

Viena vertus, dėl ekonominių sumetimų galima rinktis medžiagas, kurios nebetinkamos parduoti: pasibaigęs jų galiojimo laikas, išimtos iš prekybos ir kelis dešimtmečius pragulėjusios kažkur stalčiuose. Anksčiau žmonės tokias juosteles atidavinėdavo, o dabar Edvardas pastebi, kad jos įgijo savo vertę ir kainą. Kartais jos kainuoja daugiau nei naujos juostelės.

„Visi panoro to jausmo, kai nežinai, kas ten išeis. Procesas gana ilgas. Visų pirma, fotografuoji – nežinai, ką gausi. Antra, dar reikia išmanyti techninius nustatymus, nes senieji fotoaparatai jokios automatikos neturi. Bet net ir tada nežinai, nes laikui bėgant tie pažymėti techniniai parametrai krinta. Tada reikia neapšviesti, ryškinti, džiovinti, fiksuoti. Visas tas kelias ir sukelia įdomumą“, – sako fotografas.

E. Tamošiūno nuotr.

Tėkmė ir šūvis

Tas netikėtumo jausmas taip pagavo menininką, kad jis klajodavo, fiksuodamas įvairiausius peizažus ir objektus, kartais medžiodamas vaizdus, kartais atsiduodamas tėkmei.

„Keliauji, stebi aplinką, užsiimi lyg kokia meditacija ir kažkuriuo momentu nežinia kodėl sustoji ir spaudi. Naudoji juostelę, pagamintą prieš 30 metų. Niekas nieko su ja nedarė. O tu imi ir fotografuoji. Be abejonės, ji suteiks netikėtą rezultatą. Ir jis man patinka“, – neneigia Edvardas.

Nors ir mėgsta staigmenas, E. Tamošiūnas kūrybinę idėją visada plėtoja labai nuosekliai. „Kartą įsidėjau seną juostelę ir išėjau fotografuoti smėlio. Mano vaizde negalėjo būti nieko kito, tik smėlis, ieškojau raštų, ritmo, šviesos kritimo. Juostelė buvo nestandartinė, tai man sukūrė papildomų efektų (alveolių, ovalų). Po to pasirinkau man reikiamą vaizdo kontrastą ir kadravimą“, – kantrybės reikalaujantį procesą apibūdina jis.

Dėl įdomesnio eksperimento rezultato E. Tamošiūnas nevengia nusižengti ir instrukcijoms: truputį daugiau pakaitinti juostelę, kokiu mililitru daugiau ryškalo įpilti – ir vaizdas jau kitas.

E. Tamošiūno nuotr.

Paroda „buvo ir yra“

Senomis kameromis ir naudojant senas juosteles užfiksuoti vaizdai bei šiuolaikinių skaitmeninių technologijų dermė pasitarnavo E. Tamošiūnui, kai jis rengė projektą pirmąsyk gavęs Šiaulių miesto Jaunojo menininko stipendiją 2017 m.

„Norėjosi pritaikyti senąsias technologijas savo kūryboje. Nusprendžiau fotografuoti Šiaulius panašiu rakursu, kaip juos įamžino senieji miesto fotografai. Naudojau medinį dumplinį „Globus G“ 1907 metų fotoaparatą, kasetes ir 13×18 cm negatyvinę šviesai jautrią medžiagą. Po to reikėjo daug tamsos, raudonos šviesos, truputėlio žinių, kaip apdoroti nuotraukas šlapiuoju būdu, bandymų, daug šviesos, kantrybės ir draugų bei kolegų palaikymo“, – savo triūsą prieš penkerius metus mena fotomenininkas.

Tuomet jis 112 metų senumo fotoaparatu fiksavo tuos pačius kadrus, kuriuose buvo užfiksuoti senieji Šiauliai. Rezultatas miestiečiams patiko: pristatytas personalinėje parodoje „buvo ir yra“ 2019 m. buvo įvertintas palankiai.

E. Tamošiūno nuotr.

Šįsyk neria į gylį

Per pastaruosius metus, kurie daugeliui fotografų buvo paženklinti pandemijos izoliacijos ir suvaržymų, E. Tamošiūnas subrendo naujai idėjai, kurią jis pateikė naujam stipendininkų konkursui, o komisiją ji suintrigavo.

Naujasis fotomenininko projektas dar reiklesnis ir subtilesnis – tiek technine, tiek idėjine prasme. Subtilių istorijų ir detalių gerbėjas šįsyk nusprendė daryti portretus – ir ne bet kokius, o rasti aukso grynuolius.

„Būna žmonių, kurie yra kaip žvaigždės: žiba ir jų veiklos neįmanoma nepastebėti. O yra tokių, kurie daro galbūt net daugiau, bet yra tylūs ir jų niekas nemato. Noriu rasti ir ištraukti tuos, kurie gal atrodo pilki, bet yra patys pačiausi. Jų portretų serija turėtų vadintis „Auksiniai Šiauliai“. Ta aukso ir pilkumos priešprieša man įdomi“, – apie sumanymą pasakoja E. Tamošiūnas.

Auksinių meistrų pilkumoje portretus fotomenininkas nori pateikti tokia technika, kurios dar nėra matęs išbandant, o ir pats dar eksperimentuoja ir nenori atskleisti visų detalių. Stipendijos pinigų sako kol kas dar nenaudojantis.

„Dar neleidžiu pinigų, bet kai leisiu, tai visus išsyk. Medžiagos labai brangios. To, ką ketinu naudoti, nėra pirkti. Turėsiu įsigyti medžiagų: stiklo, sidabro, ir pasiruošti jas pats, kad būtų vaizdas. Bandau tokią techniką, kuria dar nemačiau, kad kas eksponuotų darbų. Tikiuosi, kad man pavyks ją įgyvendinti ir nustebinti“, – užuominomis kalba E. Tamošiūnas.

Atsiskaitymas už šiais metais gaunamą Jaunojo menininko stipendiją ir bus mįslingoji „Auksinių Šiaulių“ paroda.

E. Tamošiūno nuotr.

„Brandintas“ Šiauliuose

E. Tamošiūnas, gimęs Utenoje, augęs Druskininkuose, studijavęs Vilniuje, sako, kad kaip žmogus ir menininkas brendo Šiauliuose. Tik atvykęs čia 2011 m., ėmė aktyviai kaip savanoris fotografas dalyvauti įvairiuose miesto renginiuose ir šventėse, užfiksavo tūkstančius svarbių akimirkų, žmonių portretų. Kartu su kolegomis, kaip bendraautoris, yra surengęs parodų, dalyvauja fotodirbtuvėse, organizuoja edukacijas kitiems.

Dabar jau aštuntus metus dirbdamas Šiaulių fotografijos muziejuje, skaitmenina muziejines vertybes, fotografuoja parodas. Pasak Edvardo, jam fotografija – neatsiejama gyvenimo dalis: „Mane galima išvysti apsiginklavusį fotoaparatu ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus renginių metu, kai fiksuoju bei dokumentuoju muziejaus vyksmą, taip pat per Šiaulių dienas ir kitus renginius“, – juokiasi fotografas.

Dar viena veikla, kuri labai džiugina E. Tamošiūną, tai galimybė mokyti fotografijos kitus. „Džiaugiuosi, kad galiu savo žinias perduoti jaunajai kartai. Kartu su kolegomis konsultuoju ir rengiu Fotografijos muziejaus edukacines veiklas, dalyvauju kūrybinių dirbtuvių metu, pristatant senąsias fotografines technikas“, – sako jis.

Darbas su suaugusiaisiais asociacijoje „Fotografijos namai“ reikalauja kitokių įgūdžių, bet yra smagus, nes ten renkasi ir kolegos, ir bendraminčiai fotografijos aistruoliai, ir pradedantieji, kurie dar tik mokosi pagrindų.

Asta Šiukšterienė

Foto galerija:

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt