Jauna ūkininkų šeima savo laimę kuria senelių žemėje

Tauragė

Brigita ŠliužaitėŠaltinis: Etaplius.lt

14901

Dideliame gražiame name prie pietų stalo, nukrauto vaišėmis, kalbamės keturiese – su šių namų siela Ona Aldona Buitkiene, jos sūnumi Modestu ir marčia, taip pat Onute. Keturmetis jaunųjų Buitkų sūnus Tomas tiesioginiame pokalbyje nedalyvauja, bet domisi, kas čia vyksta ir zuja aplinkui su mašinėlėmis. Pasak pašnekovų, Tomukas labai guvus, papratęs prie mašinų, technikos, visur su tėčiu nori sukiotis.

img-4844.jpg

Apie jaunųjų ūkininkų darbus, 29-erių Onutės pomėgius, emigraciją ir dar daug ką išgirdom netoli Lybiškių įsikūrusioje sodyboje. Pasak Modesto, anksčiau ši vietovė vadinosi Sniegoniškės kaimu, tik neseniai ją prijungė prie Lybiškių, todėl ir jis pats dar kartais užsimiršta, kokį adresą nurodyti.

Visi pašnekovai turi ką papasakoti apie gyvenimą ir darbus ūkyje. Onutė jaunesnioji daugiausia kalba apie meną – nuo jaunystės ne tik piešusi, bet ir siuvinėjusi, mezgusi, pynusi iš vytelių, baigusi Šiaulių pedagoginio universiteto dailės ir technologijų studijas, ji ir tikra menininkė, ir geriausia vyro pagalbininkė.

Paveldėtame ūkyje – jaunos šeimos gyvenimas

Modestas Buitkus su kitais pašnekovais pasakoja, kad ši sodyba – jo senelių ir tėvų palikimas. Kai mirė tėtis, jis buvo dešimtokas. Modestas, jauniausias iš aštuonių Onos ir Petro Buitkų užaugintų vaikų, liko namuose, padėjo mamai dirbti ūkio darbus. Neakivaizdžiai baigęs vidurinę mokyklą net ir negalvojo, kad reikia išsikraustyti gyventi kažkur kitur. Taip ir pradėjo pamažu ūkininkauti. Apie mokslus, susijusius su žemės ūkiu, sako, kad užteko Smalininkų TVM įgyti ūkininko pažymėjimą ir juo tapo. Ūkį plėtė pamažu, tačiau, pasak pašnekovo, viską darė savo jėgomis, neėmė jokių paskolų, paramomis nesinaudojo. Dabar – tai gana nemažas pieno ūkis, kuriame čia pat, už tvirtų tvorų, ganosi 33 karvės. Mama Ona pokalbio metu juokauja, kad karvių be miltų nebūna, todėl tenka ir juos užsiauginti. Reikia ir sėti, ir pjauti, ir kulti. Viską šiame ūkyje jie pasidaro ir pasigamina patys – netoli namų matosi sukrauti, žiemai paruošti, į baltą plėvelę įsukti šieno rulonai. Modestas pasakoja, kad visas pajamas šeima gauna iš pieno. Čia, šalia Lybiškių, kai Modestas ėmėsi ūkininkauti, buvo sena sodyba, tvartai, virtuvėlė. Mama sūnui perdavė viską, bendrom jėgom įrengė dabar pavyzdiniu laikomą ūkį bei išpuoselėtą sodybą.

„Pragyventi iš pieno galima, tik sunkiau plėstis. Reikėtų stipriau užsiimti, o mes tik minimaliai tą darom“, – juokauja jaunas vyras, sakydamas, kad turi tik 50 hektariukų žemės. Dirba jie su žmona Onute dviese. Modestas pasakoja, kad vieną darbininką buvo įregistravę, tačiau šis netrukus išėjo savais keliais. „Sau ir savo kai dirbi, tai ir geriausia. Niekas kitas geriau nepadarys“, – pritaria jam mama.

Klausimas Modestui, kodėl liko gyventi ir ūkininkauti tėvų sodyboje, net nekyla, nes nuo mažens prie ūkio priprato ir savo tėviškę labai myli. Apie darbo dieną abu jaunieji Buitkai pasakoja, kad pradeda ją apie šeštą valandą ryto. Juokauja, kad dabar pavėlino iki pusės septynių. „Kad pamelžtum visas karves, vienam reikia mažiausiai trijų valandų. Dviese daug lengviau. Todėl ir einam abu rytą ir vakarą. Visokių darbų čia užtenka – tik spėk pjauti, ravėti, savo techniką pasiruošti. Gerai, kad brolis Mindaugas netoliese ūkininkauja, tad bėdai ištikus, padeda. Ir šiandien traktorių abu tvarkėm, variklį labai greitai, tik per tris valandas, išardėm ir vėl surinkom“, – sako Modestas.

Jo žmonai Onutei toks ūkiškas gyvenimas nėra svetimas. Jauna moteris pasakoja, kad tėvai nuolat vertėsi ūkiškai, laikė iki penkių karvių be kitų naminių gyvūnų. Moteris yra kilusi iš trijų vaikų šeimos, tačiau tik viena liko gyventi Lietuvoje. Vienas brolis dirba Švedijoje, kitas Norvegijoje. Lietuvoje darbo pagal specialybes jie negavo.

„Kai atitekėjau, Modestas naują namą jau buvo pastatęs. Tik įruošėm kartu – rinkom spalvas, baldus. Laikui bėgant pasistatėm fermą“, – pasakoja Onutė.

img-4849.jpg

Menininkė iš prigimties ir ūkininkas – darni pora

Jaunoji Onutė Buitkienė – ne vietinė, kilusi iš ne taip toli esančios Kunigiškių gyvenvietės Tauragės rajone. Baigusi pagrindinę mokyklą Kunigiškiuose, 12-tą klasę Tauragėje, ji jau buvo žinoma tame mieste kaip neeilinių gabumų turinti moksleivė, mokanti dirbti įvairius rankdarbius, taip pat ir piešti, dalyvavusi ne vienoje parodoje. Jai tuomet buvo pasiūlyta dėstyti technologijas vienoje iš miesto progimnazijų. Tuo pačiu metu Onutė ir dirbo, ir studijavo Šiaulių pedagoginiame universitete dailę ir technologijas. „Nuo pat mažens buvo potraukis kurti – siūti, siuvinėti, megzti, piešti. Daug kas mane pažinojo, todėl ir gavau pasiūlymą mokyti vaikus“, – pasakoja O. Buitkienė.

Jos pomėgį tapyti atspindi visi didelio namo kambariai – kiekviename iš jų pakabinta bent po vieną ar du paveikslus. Jų motyvai – patys įvairiausi. Yra ir užsakytų šeimos portretų, darytų pagal fotografijas. Dažniausiai, pasak pašnekovės, emigrantai prašo įamžinti šeimą. Juokauja, kad iki šiol dar turi porą tokių neatsiimtų. O šiaip tapo ir paprašyta, pagal užsakymus, tik dabar laiko nelabai tam turi. „Tapau dabar daugiausia akrilu. Anksčiau ir guašu, ir aliejiniais dažais esu tapiusi. Akrilas greitai džiūsta, todėl dabar yra mano mėgstamiausias. Mano studija kambaryje viršuje, bet ten tik molbertas. Kol laukiausi Tomuko, daugiau kūriau, o dabar laiką atima visai kiti reikalai“, – pasakoja Onutė.

Paskutinėje personalinėje parodoje ji dalyvavo pernai Eržvilke. Ir paskutinį darbą nutapė būtent šiai parodai. Dabar, kai augina vaiką ir padeda vyrui ūkyje, tik vieną kitą sukuria. Pašnekovė, aišku, kuklinasi, nes jos darbų parodos buvo eksponuotos kelias dešimtis kartų. Ir dabar, primena Modestas, viena bus rengiama vėlyvą rudenį. O kad galėtų ne vieną dešimtį savo sukurtų darbų parodose eksponuoti, rodo ne tik ant sienų kabantys paveikslai – daugiau nei pusė jų, sustatytų palei sieną, tik ir laukia meną mylinčių žmonių dėmesio.

Svarstydama, ar būtų galima pragyventi tik iš pomėgio menui – paveikslų tapymo ir pardavimo – O. Buitkienė sako, kad vargu. „Manau, kad ne. Viskas dabar žymiai daugiau kainuoja nei tada, kai tik pradėjau tapyti. Ir drobės, ir dažai, ir teptukai. Tai brangus malonumas. Daugiausia, kai paprašo, tapau saviems ar jų artimiesiems. Daug juk neimsi. Kol buvau mokinė ir studentė, per pažįstamus mane susirasdavo. Esu pardavusi ir užsakymų nemažai gavusi. Ir dabar viena moteris paprašė nutapyti peizažą su su aguonomis“, – pasakoja Onutė. Jos vyras pritaria, kad iš meno būtų galima pragyventi tik tada, jei taptum plačiau žinomas, skelbtumeisi, viešintum darbus elektroninėje erdvėje. „Bet nepabandęs nežinosi, kas išeitų“, – sako jis.

Geriausia – savo žemėje

Modestas ir Onutė Buitkai šiandien yra įsitikinę, kad geriausia gyventi ir dirbti savo žemėje. Tą patvirtina ir pokalbyje dalyvavusi Modesto mama. Iš aštuonių jos užaugintų vaikų, penkių dukrų ir trijų sūnų, dvi, Reda ir Angelina, nutekėjo į Italiją. Pasak mamos, abi labai pasiilgsta Lietuvos, gimtojo kaimo ir artimųjų – per visas atostogas nuolat grįžta, labai dažnai skambina mamai ir broliams bei seserims, kurie, likę čia, daugiau ar mažiau netoli Lybiškių ūkininkauja. Vyresnioji Ona pasakoja, kad ne kartą čia apsilankę dukterų vyrai ar uošviai italai žavisi Lietuva, pirmiausia gamta, žaluma, ramybe ir gerais, karščiu nevarginančiais orais. Jaunieji Buitkai – linksmi, darbštūs, užkrečiantys savo energija žmonės.

Pasak Eržvilko seniūnijos vado Gintaro Kaspučio, su tokiais žmonėmis pabendravus, šviesiau gyventi pasidaro.

img-4853-1.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt