Jau Kalėdų Senis lipa stogu

Šiauliai

congerdesign nuotr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

23605

Nors iki švenčių likę dešimt dienų, už mūsų langų jau veik šventės. Galinga ankstaus šventimo šalininkų armija tvirtina, jog gerai, kad švęsti pradedame anksti. Ir taip gyvenimas yra liūdnas, dienos – susitraukusios, teigia jie. Galiu pasidžiaugti, jog aš ne iš tų, kurie, likus iki 10 valandos vakaro 10 minučių, bėga į parduotuvę, net galiu tarti, jog neapkenčiu prekybos centrų, bet pripažįstu, jog yra pirkinių, kuriuos pateisinu. Tai kalėdinės dovanos.

Norime mes to ar nenorime, apie dovanas tokiu laiku vis tiek mąstome, be to, rūpi, kaip atrodys mūsų Kalėdų stalas, ką dėsime ar statysime ant jo, kokie žaisliukai puoš eglutę. Dovana nėra tik paprastas daiktas. Ji atskleidžia mūsų jausmus, apibūdina žmonių tarpusavio santykius. Kvaila, kad mūsų visuomenėje per daug akcentuojama materialioji dovanų pusė. Pagarba didiesiems filantropams, bet net G. Sorosas yra pripažinęs, kad daugiausia pinigų skurdui mažinti ir įvairiems kitiems visuomenės projektams įgyvendinti paaukoja ne milijardieriai, o mažieji aukotojai.

Kalėdomis vertėtų pasidžiaugti, nes: 1) galima žiūrėti tuos pačius filmus aštuonioliktą kartą ir niekas dėl to nepriekaištauja; 2) galima klausytis „popsiuko“ („bumpsi bumpsi“ kitu metų laiku kritikuotinas); 3) atsibodusią mėsą pakeičia žuvies patiekalai, bet svarbiausia – galima iki soties ragauti saldumynų;
4) žmonės ima daryti gera (aišku, jie tai turėtų daryti ištisus metus, bet geriau per Kalėdas negu išvis niekados), nes tai gerų pažadų metas, ir jei net nė vieno iš jų neišpildai, geri norai yra gerai; 5) tai kone vienintelė šventė, kurios metu puošiami namai ir susitinki su žmonėmis, kuriuos myli.

Kokia sėkmingų Kalėdų formulė? Gera nuotaika? Geros dovanos? Daug sniego? Daug juoko? Daug valgių? Daug gėrimų? Be abejo, kiekvienas Kalėdų pasisekimą apskaičiuoja pagal savo asmeninę formulę. Sako, ta formulė turėtų būti maždaug tokia: kalėdinė dvasia + šeimos nariai + dovanos + gera nuotaika. Puiku, jei galime pasidžiaugti, jog Kalėdos mūsų šeimoje yra tokios, kokių niekur kitur nebūna.

Skaitydamas horoskopus, pastebėjau, jog 2018-aisiais laimingesnės bus moterys. Įdomu, kad panašios ir 2017-ųjų, ir 2016-ųjų prognozės. Netvirtinu, kad reikia tikėti horoskopais, tačiau tikėtina, kad moterys gražės, dar išaugs jų valdžia, o vyrams teks gerokai pasispausti ir padaryti vietos tai valdžiai. Todėl žvilgsniai ir krypsta į moteris, kurios gali savo moteriškumu pakeisti situaciją. Moterys labiau gali gyvenimą pasukti gėrio linkme nei vyrai. Ir dėl moterų vyrai keičia laiką. Jį pritaiko prie moterų. Gaila, kad vyrai kartais, tik atsisveikindami, pavėluotai ima ir daug gražių žodžių pasako moteriai. Kartais juk užtektų vienintelio įvertinimo: „Jūs nuostabi.“ Nors šiaip tai vyrai prisipažins, jog galas žino, kaip nesipainiojant pasakyti tiksliau, kai kalbi apie meilę. Žodžiai gali būti sentimentalūs, naivūs. Kalbi ir lauki stebuklo. Tarsi lauktum Kalėdų Senelio su dovanomis. O juk gražūs yra žmonės, Kalėdų stebuklo laukiantys. Moterims viskas paprasčiau, girdėjau jas, apie vyrus sakant: „Vyras yra gerai, bet kam tai laikyti namuose?“

Puikios emocijos turi prasidėti jau nuo pat kiekvienos dienos ryto. Sakote, ne ta koja išlipote iš lovos. Ne. Būkite įsitikinęs – išlipote būtent ta koja. Aišku, sunku likti puikios nuotaikos, jei štai atsikėlėte sekmadienio ryte, niekur nereikia skubėti, pro langus džiugina saulutė, bet įsijungiate televizorių, o ten vyrai gąsdinami prostatitu...

Lapkričio 30 d. LRT atšventė televizijos laidos „Labas rytas, Lietuva“ 30-metį. Vienas iš pirmųjų laidos vedėjų Jogaila Morkūnas pajuokavo, jog pirmosiose laidose horoskopus sudarinėdavo jie patys. Tiesiog prie kiekvieno ženklo prirašydavo ką nors gero, kad tik nuo ankstaus ryto žiūrovams nuotaiką pakėlus.

Baigiantis metams, mėgstu pamąstyti ne tik apie prabėgusių metų sėkmes ir nesėkmes, bet net apie visą savo gyvenimą. Išpažįstantiems nuodėmes, sako, retkartėmis reikia išpažinti ir jau anksčiau išsakytas nuodėmes, nors jos jau ir atleistos. Gal todėl, kad parodytum, jog tikrai dėl jų gailiesi. Tad jei apie savo gyvenimą, tai, žinia, ne koks jis. Jau pirmoji aukštoji mokykla, kurią rinkausi, buvo kažkoks nesusipratimas. Buvau panoręs tapti inžinieriumi melioratoriumi. Dar ir draugą šioms studijoms prikalbinau. Tik vėliau supratau, kad melioracija – tai kišimasis į gamtos ir Dievo reikalus, o tai nėra gerai, nes vanduo turi tekėti ten, kur nori tekėti.

Tiesa, ne techniniai mokslai man rūpėjo ir studijas būtų tekę nutraukti, jei ne dalyvavimas studentų saviveiklos kolektyvuose bei straipsniai studentų laikraštyje „Žemės ūkio specialistas“. Sovietmečiu tokie dalykai buvo skatinami. Pamenu, vieną eilėraštį tame „Žemės ūkio specialiste“ baigiau žodžiais: „O išsižergus obelis lyg prostitutė, / atidavė visus vaisius ir dėl to džiaugiasi.“ Kilo triukšmas, rektorate buvo pradėtas nagrinėti mano moralinis veidas. Aš, aišku, supratau, jog obelis – tai motinėlė sengalvėlė, tačiau norėjosi pakalbėti giliau: apie pradžių pradžią, apie nuodėmę bei Adomo ir Ievos nuskintą obuolį.

Aš ir bičiulis, kurį šioms studijoms buvau prikalbinęs, pabėgome nuo melioracijos, tačiau gyvenimo pradžioje padaryti neteisingi pasirinkimai nesėkmėmis nužymėjo visą tolesnį mūsų kelią. Bičiulis įstojo į baletą, sėkmingai baigė studijas, bet vieno pirmųjų spektaklių metu įkrito į orkestro duobę. Pamenu, visas Vilnius šį įvykį aptarinėjo. Bičiulis labai sielojosi, net pradėjo svarstyti, jog jis prastas menininkas. „Jei pats menininkas nelaikys save menininku, tai ar kitas jį juo laikys?“ – paprotinau draugą.

O aš kartą, imdamas interviu iš vieno garbaus šiauliečio, užmigau. Gerai, kad viskas vyko mano pašnekovo kabinete, šis ant savo darbo stalo turėjo ilgą liniuotę, tai ėmė mane iš tolo ja baksnoti. Malonaus žmogaus būta: ne aš jo atsiprašinėjau, kas ir derėjo, bet jis manęs.

Visgi, artinantis Naujiesiems, vis kažko iš jų laukiu. Norisi būti geresniam. Pasirenku vieną ar kitą metų moto. Ateinantiems, pagalvojau, galėtų būti toks – „Jei džiaugiesi, kad kitam sekasi, esi laimingas“. Nors, atrodo, jau kartą tokį ar panašų šūkį rinkausi. Jei norisi dar kartą rinktis, vadinasi, iki galo jo neįgyvendinau.

Bet jei pradedi dalytis prisiminimais, vadinasi, jau sensti. Ypač nekas, jei imi ilgėtis jaunystės. Aišku, tuomet viskas buvo kitaip. Pamenu, kai buvau gal dvidešimties, o gal net tiek neturėjau, su mergina nuvykome prie ežero. Pasi-statėme palapinę ir aš jai tariau: „Čia bus mūsų namai.“ O štai jei dabar, perkopęs šešiasdešimt, nuvykčiau su moterimi prie ežero, pasistatytume palapinę ir ją jon pakviesčiau tuo pačiu sakiniu – „Čia bus mūsų namai“, kaip atrodytų? Nors greičiausiai niekad su jokia moterimi prie ežero nebenuvyksiu ir jokios palapinės ten nesistatysime.

Šiaip jau gyvenimas pilnas gana keistų dalykų. Pavyzdžiui, specialistu negali dirbti labai geras žmogus, nes tenka priimti daug sunkių sprendimų, susijusių su žmonėmis. Mano jaunystės laikais veždavome prekes į Lenkiją, kad jas ten parduotume ir užsidirbtume. Ypač paklausūs buvo televizoriai „Šilelis“, kitos elektronikos priemonės, kava, maisto gaminiai, netgi vaistai. Dėl vaistų – niekaip nesuprantu tų, kurie pasakoja, kad visi vienodos paskirties vaistai žmonėms padeda. Oi, ilgai gydytojas vargo, kol pritaikė man vaistus nuo kraujo spaudimo. Vartojau vienokius, kitokius vaistus, o spaudimas nekrenta ir tiek. Pagaliau vieni tiko. Kartą, išvykdamas tolimesnėn kelionėn, pamiršau juos su savimi pasiimti. Vaistinėje tokių nebuvo, nusipirkau kitus, kaip dabar sakoma, su ta pačia veikliąja medžiaga. Per kelias dienas spaudimas išsireguliavo. Vėl keleto mėnesių reikėjo, kol su senaisiais vaistais jį atitaisiau.

Nors ką ten vaistai. Pritarčiau nuomonei, jog pas mus reikia atleisti 100 tūkst. valstybės tarnautojų ir reikalai susireguliuos. Pagalvokime, jog vienas toks tarnautojas vidutiniškai gauna tūkstantį eurų. Dabar padauginkime tą tūkstantį iš 100 tūkst. Štai kokie pinigai per mėnesį. Pasižiūri kokią nors TV ekonominę laidą. Kiek kalbėtojų. Ir teturi jie tik vieną klausimą: „Į kurį mikrofoną kalbėti?“

Paskelbtas Lietuvos turtingiausių žmonių dešimtukas. Mano galva, toks dešimtukas turėtų rikiuotis ne pagal kiekvieno turto turėjimą, bet pagal tai, kiek mokesčių jie sumoka.

Bet nuklydau į buitiškumą. Kokios pozityvios mintys dar užplūsta šiomis dienomis? Mąstau, kad Lietuva išsilaikė ir išsilaikys, netgi jei ir toliau valdžia bus netikusi. Man atrodo, jog svarbiausi mūsų himno žodžiai: „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina.“

Artėjant Kalėdoms ir Naujiesiems, labai norisi skatinti gerus darbus. Tūlas pasakys, jog taip reikia elgtis visad. O man atrodo, kad daryti gerus darbus 365 dienas būtų nuobodu. Todėl tam ir yra Kalėdos, Naujieji, Motinos, Tėvo dienos bei dar kitos šventės. Pavyzdžiui, labai nemėgstu melagių. O juk yra žmonių, kurie neužmigs, jei tą dieną niekam nesumelavo. Suprantu, kad visiškai nemeluoti jiems būtų labai sunku, tad bent per tas išskirtines dienas pasistengtų susivaldyti.

Dauguma yra girdėję apie garsųjį Stanfordo zefyrų testą – tai eksperimentas, kurio metu buvo stebima, kaip vaikai geba atidėti momentinį malonumą dėl didesnio malonumo ateityje. Eksperimente dalyvaujantys vaikai galėjo suvalgyti priešais juos padėtą zefyrą arba palaukti ir vėliau gauti iškart du zefyrus. Vaikai, sugebėję atsispirti momentinei pagundai ir išlaukę antrojo zefyro, vėliau gyvenime pasižymėjo geresniais mokslų rezultatais ir buvo sveikesni nei vaikai, suvalgę pirmąjį zefyrą iškart.

Jei Kalėdų proga nusprendėte dovanoti knygą, siūlyčiau britų rašytojos Karenos Swan romaną „Kalėdų dovana“. Ne tik šios knygos pavadinimas pateisina tokią kalėdinę dovaną, bet ir žavinga joje pasakojama istorija. Sėkminga herojės Kesės santuoka netikėtai subyra į šipulius. Trys jos draugės nusprendžia Kesę vaduoti iš ją apėmusios depresijos. Kesė po keturis mėnesius turi viešėti pas kiekvieną iš savo draugių Niujorke, Paryžiuje ir Londone. Moteriai iš Škotijos provincijos atsiveria naujas pasaulis. Ji tampa mados ir kulinarijos paslapčių žinove, viliojančia ne vieną vyriškį. Taikliausiai romaną apibūdina trumpa jo anotacija: „Kalėdų dovana“ – gražiausių pasaulio miestų žiburiais švytintis romanas apie norą pakeisti gyvenimą ir surasti meilę, kuri visuomet liktų su tavimi.“

„Kalėdos – tai džiugi žinia nūdienos pasauliui, kuris susiskaldęs, pasimetęs, kariaujantis ne tik išoriškai, bet ir žmogaus širdyje – vertybių pasaulyje. Kalėdos – didžios vilties, kad pasaulį vis dėlto valdo ne smurtas, ne teroras, bet kūdikio lopšį apglėbusi ranka, metas“, – apie Kalėdas kalba kunigas Ričardas Doveika.

Kad ir kas beatsitiktų, Kalėdų sulauksime. 1223 m. Italijoje, tokiame Grečio miestelyje, Pranciškus, būsimas šventasis, paprašė vietinių žmonių, kad kalno oloje paruoštų vietą švęsti šv. Kalėdas. Pranciškaus liepiami žmonės surentė ėdžias, prinešė šieno, atvedė jautį ir asilą... Tai buvo pirmas istorijoje užfiksuotas Betliejaus istorijos atvaizdavimas, besitęsiantis iki šiol. Kasmet tai vyksta vis pompastiškiau. Tad Kalėdų mėnuo įsibėgėjo.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt