Jau ir po viduržiemio

Šiauliai

User14996962 nuotr.

Ričardas JakutisŠaltinis: Etaplius.LT

343100

Po Naujųjų metų šventimo visus apglėbia ramuma. Kažkur visą sausį ji tvyro. Pavadinkime tai „rimties laiku“. Nors šiaip jau kažkas taikliai tarstelėjo, jog Naujieji metai – simbolinė, sąlyginė data, tam tikra prasme tai – susitarimo reikalas. Vieni Nauji metai išeina, kiti ateina. Manau, jog jeigu išgyvensime 2025-aisiais, toliau viskas bus gerai.

Kaip prasidėjo metai? Vienoje pakelės degalinėje pastebėjau, kad dar neseniai įėjimas į tualetą kainavo 1 eurą, dabar – 2 eurus. „Kodėl?“ – paklausiau darbuotojos. „Benzinas pabrango“, – atsakė ši.

Prezidentu išrinktas Donaldas Trumpas. Ne vienas tikina, jog viskas keisis, jog tai naujos eros pradžia. Didžiai abejoju. Štai jeigu inauguruotas prezidentas būtų pasakęs: „Rytoj skelbiu Rusijai karą!“ Bet nepasakė...

Prasidedant Naujiesiems, būdinga ką nors pažadėti. Jei davei kokius nors pažadus, nesunkiai juos vykdai pirmosiomis dienomis, o vėliau kažkodėl imi klupti. Bet jeigu ištempei tris savaites, vadinasi, pasiseks užsibrėžtus tikslus įvykdyti. Bičiulis sako, jog šiais metais, pagal seną tradiciją, tikrai vyks į Ramybės slėnį šalia Rietavo ir veš ten akmenį, kad išsipildytų noras. Ne vienas pageidauja pravažiuoti keliu nuo Laukuvos, link Kryžkalnio, per Kaltinėnus, apie kurį, kaip gražiausią Lietuvos kelią ir jį supančius peizažus, TV laidoje „Paskutinė vakarienė“ pasakojo keliautojas Paulius Samoška.

Pirmąjį vasario sekmadienį atšventėme Cepelinų dieną. Mėgstu stebėti cepelinus valgančiųjų veidus. Atrodo, jie laimingi. Nors išimčių yra. O regint, kaip cepelinus kemša emigrantai, supranti ir pasidžiaugi, jog emigracija laikina. Kartais net mūsų vyrai vadinami cepelinais. Anot Juozo Statkevičiaus, šiandien gatvėse matome daug „pilkų cepelinų“.

Cepelinų diena šiemet sutapo su Švilpiko diena. Apie šią dieną gana daug sužinome iš to paties pavadinimo kino filmo. Tai tokia diena, kai pasitvirtina beveik visi Merfio dėsniai. Kai nesiseka, tai nesiseka... Kokį orą beišpranašautų švilpikas, jis vis tiek kažkam bus blogas. Sako, švilpikas išpranašauja ir kitų gyvenimo negandų.

Apžvelgiant metus, prisimeni momentus, kai pagalvoji: „Štai ji, laimė!“ Pasirodo ne – vėl patirtis. Šią žiemą jau buvo ir dar bus lijundrų, tad paprašykime draugų dešimt kartų greitakalbe ištarti žodį „lijundra“.

Kalbėdami skaipu, mes žiūrim į tą langelį, kuriame – mes. Bet šiaip žmonės Lietuvoje nėra blogi. Pastebėjau, pastaruoju metu po spektaklio ar koncerto visi ploja atsistoję. Suvaidino ar grojo prastai, vis tiek stojasi ir ploja.

Iš Airijos atostogų grįžęs draugas, besibaigiant buteliui, tapo perdėm jautrus ir apsiverkė: „Pasiimčiau Lietuvą į Airiją.“ Jis klydo. Šito nereikia. Sako, jog ir mes čia dar niekad taip gerai negyvenome.

Baigiantis metams išgirdau mintį, jog reiktų atstatyti Gedimino pilį. Kai Vilniuje atstatinėjo Valdovų rūmus, žvelgiau skeptiškai. Bet dabar galvoju – gal ir gerai, kad atstatėme. Gedimino piliai pritarčiau. Atrodytų kaip Edinburge, o dabartinė pilis būtų tik šoninis atstatytos pilies bokštelis.

Žiemą perskaitau daugiau knygų. Bandau prisiminti pirmąją perskaitytą... Na, išskyrus tas, kuriose reikėjo kažką nuspalvinti, kur teksto tik vienas kitas žodis, o daugiausia piešiniai. Tad, neskaitant tų, pirmąja laikyčiau Vilhelmo Haufo pasakų knygą „Špesarto smuklė“. Ją man padovanojo iš Kauno atvykusi teta, tėčio sesuo. Tetai jaučiau pagarbą, nes imponavo jos išsilavinimas. Lankantis pas ją Kaune, grožėdavausi įrengtu butu su senoviniais baldais, paveikslais. Dar stebino jos vyras, kurį, aišku, galėjau vadinti dėde, rodęs man didžiausius pašto ženklų albumus. Taip pat jo apranga – namuose jis vaikščiojo vilkėdamas šilkiniu ilgu iki žemės chalatu.

Dar žavėjo jų sūnus, mano pusbrolis, žaidęs lauko tenisą ir buvęs viena iš pirmųjų Lietuvos rakečių. Jis buvo dešimt metų vyresnis už mane, tad didesnio dėmesio iš jo nesulaukdavau, nors labai norėjau draugauti. Dabar mes labai geri draugai, abu jau pasenę ir tas dešimt metų nebeturi jokios reikšmės.

Šia istorija norėjau pasakyti ir tai, kad labai svarbu, kas tau įteikia pirmąją knygą. Tai gali sukelti norą skaityti ir pamėgti knygas. Skaitydamas Haufo pasakas, išgyvenau dėl mažojo Muko ar Nykštuko Nosies likimo, paslaptimi dvelkė pasakojimai apie Kalifą gandrą, vaiduoklių laivą, nukirstą ranką... Atrodė, kad sėdžiu tarp vyrų toje Špesarto smuklėje ir klausausi jų pasakojimų.

Labiausiai patikusi pirmojo šių metų mėnesio knyga? Man – Sigito Parulskio „Patys gražiausi sapnai apie kelią“. Rašytojas knygoje mini Džeromą Selindžerį ir personažą Holdeną Caulfieldą, iškart prisiminiau Džeko Keruako „Kelyje“. Linksmai nuteikė istorija apie traukinį, kuris gali nupūsti kelyje ant bėgių pasitaikiusius smulkius daiktus. Kaip smulkius daiktus gali nupūsti ir žmonės.

Dar neramina vienas klausimas – kodėl šiandien tiek daug nepatenkintų? Sakote, jog lietuviai visuomet tokie. Bet juk anksčiau, būdavo, susibara, susitaiko, uždainuoja.

„Lipk ant svarstyklių ir žinosi savo likimą“, – tai norėčiau pasakyti žmonėms, kurie lankosi pas astrologus, ekstrasensus, pranašus ar panašaus plauko veikėjus, norėdami sužinoti, kas jiems atsitiks. Atrodytų, orai gražūs, bet ir čia mes nepatenkinti. Žiemomis nepatenkinti, kad jos per šiltos, kad nėra sniego, o anksčiau, sakome: „Ot, buvo žiemos!“ Bet prisiminkime, kad irgi burbėjome dėl žiemos šalčių.

Mes pirmiausia linkę pastebėti blogus dalykus, o tik vėliau – gerus. Vis prisimenu, kad prieš 50 metų tai jau įžvelgė Vytautė Žilinskaitė vienoje iš savo humoreskų „Mokėkime džiaugtis“. Mes garsiai plūstamės, jei kas nors, pavyzdžiui, autobusas vėluoja, bet ar nors vienas nusiunčia padėką autoūkiui, kai autobusas atvyksta laiku?

Piktinamės, aptikę nulaužtą medelį, o ar kada nors dėkingai nusišypsome, pamatę tris neaplaužytus, sveikut sveikutėlius? Tereikia mums išvysti cigaretę įsikandusį pyplį ir jau barame visą jaunąją priaugančią kartą. O prisipažinkime, ar kada nors džiaugsmingai suklikome ir kitiems parodėme nerūkantį paauglį? Pamatę kelias netikusias kino juostas, tuoj šokam peikti režisieriaus, aktorių, scenarijaus, viso lietuviško kino meno, bet kodėl niekas nenori prisiminti, jog tebeturime „Niekas nenorėjo mirti“ ir kitų filmų?

Artėja Šv. Valentino diena, kuri Lietuvoje pradėta švęsti 1990-aisiais. Meilei skirta šventė yra buvusi ir senojoje Lietuvoje – deivės Mildos diena – gegužės 13-oji. Pastebiu, jog Šv. Valentino dieną skrieja daug sveikinimų, bet retai girdžiu, kad vyrai sveikintų žmonas, žmonos – vyrus. „Ką darysi, kad tokį turiu“, – sako moteris apie savo vyrą. Vyrai – šiek tiek kitaip. „Štai mano žmona“, – drovumo gaidelė veide ir į šoną sukamos akys. Kas sėdi restorane prie stalelio ir nesikalba? Atsakymas – sutuoktiniai.

Peržengėm viduržiemį. Gyvenimas teka normalia vaga. Kai sveiki, galvojame apie pinigus, kai susergame, galvojame, kaip pasveikti, kai pasveikstame – vėl apie pinigus. Sena išmintis sako, jog ne laikas eina, bet einame mes.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt