PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2024 m. Rugsėjo 15 d. 09:56

Italijoje gyvenantis regbininkas Mantvydas Tveraga: „Noriu, kad mano sūnus kalbėtų lietuviškai“

Lietuva

„Kai ma­ne kvie­čia ir aš čia at­va­žiuo­ju, aš sten­giuo­si, kad vi­sas Lie­tu­vos reg­bis pa­ge­rė­tų, kad ko­man­dos su­stip­rė­tų ir kad mū­sų rink­ti­nė pa­si­ro­dy­tų „O!“ – pro­fe­si­nių ir tau­ti­nių am­bi­ci­jų ne­sle­pia M. Tve­ra­ga. (Mant­vy­do Tve­ra­gos as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Etaplius.LT


318156

Iš Šiaulių kilęs, Italijoje gyvenantis vienas žinomiausių lietuvių regbininkų Mantvydas Tveraga ryšių su gimtine nenutraukia. Maža to, patriotiškai močiutės auklėtas sportininkas neatmeta galimybės kažkada grįžti į gimtinę ir čia gyventi.

Lietuviškos šaknys

„Esu gimęs ir augęs Lietuvoje – Šiauliuose ir Vilniuje. Būdamas 10 metų, išvykau gyventi į Italiją, nes mano mama Jolanta Stanelytė – operos dainininkė. Gyvenu ir dirbu Italijoje, o Lietuvoje padedu regbio klubams tokiu specifiniu dalyku – grumtynių ABC“, – gana taisyklinga lietuvių kalba su pikantišku itališku akcentu šypsodamasis prisistato 38 metų regbio žaidėjas ir treneris M. Tveraga, kai susitinkame pakalbėti su juo apie sportą, pomėgius ir gyvenimą.

Patyręs regbio žaidėjas beveik visą rugpjūtį praleido savo vaikystės mieste – Šiauliuose, kur atvyko „Baltrex-Šiauliai“ kvietimu. Pačiame Baltijos regbio „Top“ lygos sezono įkarštyje vicečempionams svarbi jo, kaip trenerio ir žaidėjo, patirtis.

„Man, kaip regbio grumtynių treneriui, svarbu jiems duoti „ginklus“, kad jie vėliau aikštelėje galėtų jais „šaudyti“, t. y. kautis. Man labai patiko su jais dirbti, jie nori išgirsti, nori išmokti, yra „alkani“ žinių ir nori jų gauti. Tarp jų daug jaunų, kurie gali tapti labai gerais žaidėjais“, – žaidimo strategija ir technika M. Tveraga negailėdamas dalijosi su šiauliečiais treniruotėse.

Nori lietuvių regbio pakilimo

Nors M. Tveragai tik ką sukako 38 metai, regbio sporte jis jau veteranas. Bet tai ne minusas, o pliusas, nes patirtis leidžia jam dirbti Lietuvos vyrų regbio rinktinės treneriu. Todėl spalį jis ketina vėl atvykti į Šiaulius, mat šalies rinktinės pagrindą sudaro Šiaulių klubų žaidėjai.

„Matyt, tas darbas, kurį padariau pradžioje, buvo labai nuoširdus ir davė rezultatų. Man labai malonu, kad lietuviai tai įvertino. Nelabai svarbu, su kokiu klubu dirbti, tiesiog, kai mane kviečia ir aš čia atvažiuoju, aš stengiuosi, kad visas Lietuvos regbis pagerėtų, kad komandos sustiprėtų ir kad mūsų rinktinė pasirodytų „O!“ – profesinių ir tautinių ambicijų neslepia Mantvydas.

Lietuvos rinktinė tarptautinėje vyrų regbio arenoje yra tarp vidutiniokų: užima 45 vietą tarp 102 komandų, o Europoje – 20. Kad situacija keistųsi į gerąją pusę, pasak M. Tveragos, reikia institucijų pastangų ir kompleksinių pokyčių, profesionaliai parengtų specialistų ir sporto bazių. O šiuo metu situacija tokia, kad beveik visi Lietuvos regbininkai – mėgėjai. Patrauklumo šiam sportui neprideda ir tai, kad tai nėra itin perspektyvi karjeros prasme ir fiziškai maloni veikla.

„Žaidžiantys lietuviai nėra profesionalūs sportininkai. Tai mėgėjai, kuriems tikrai patinka. Regbis nėra lengvas sportas. Tai ne krepšinio aikštelė, ne patogi treniruoklių salė ir net ne futbolo stadionas. Čia ateini ir žinai, kad bus daug fizinio kontakto, teks grumtis, nesvarbu, ar purvas, ar lietus. Tam reikia aistros“, – regbio „romantiką“ paaiškina M. Tveraga.

Nors Lietuvos sporto aistruolių religija laikomas krepšinis (beje, ir Mantvydui jis labai patinka), regbis jam imponavo kaip ypač vyriškas, net brutalus sportas.

„Tais laikais, kai aš augau, Šiauliai buvo mušeikų miestas, būdavo net kiemų ar rajonų karai. Turbūt todėl šiauliečiai – geriausi regbininkai. O regbio sportas turi agresyvumo“, – juokiasi Mantvydas, prisimindamas vaikystę Šiauliuose, kuri labai pasikeitė, išsikrausčius į Vilnių, o paskui dar labiau – į Italiją.

Emigracijos pradžia Italijoje jam nebuvo lengva, bet ir čia padėjo lietuviškas charakteris.

„Man buvo sunku išvažiuoti į Italiją. Ten aš buvau svetimas užsienietis, pavadindavo mane rusu, net nežinojo, kas ta Lietuva. Tai teko už save pakovoti“, – prisimena vyras.

Šei­ma Ita­li­jo­je itin puo­se­lė­ja tau­ti­nes ver­ty­bes, lai­ko­si tra­di­ci­jų, ne­re­tai ga­mi­na­mi lie­tu­viš­ki pa­tie­ka­lai: mei­lę mu­zi­kai Mant­vy­das pe­rė­mė iš ma­mos, o mei­lę Lie­tu­vai – iš mo­čiu­tės.

Lietuviai turi pranašumo, bet trūksta sistemos

Beje, anot jo, lietuvių vyrų fiziniai duomenys tokie, kad šiame sporte labai tinka ir netgi turi pranašumo prieš kai kurias tautas.

„Lietuva regbyje turi didelių galimybių. Nes lietuvių kūnai – nerealūs. Tai labai stiprūs vyrai, bet ir greiti. Ko čia trūksta – tai bazių ir sistemos. Atėjus žaisti 18 metų, gal ir ne per vėlai, bet yra daug sunkiau. Aš pats pradėjau vėlai – 14 metų. O reiktų nuo 8–10 m., nes svarbu kuo anksčiau lavinti koordinaciją. Svarbu, ko išmoksti jaunas, todėl labai svarbu turėti gerus mokytojus, gerus trenerius, paskui – gerus klubus ir aukštą klubų kultūrą, griežtą discipliną, nes regbio sporte negali būti žvaigždžių, čia viską lemia komandinis žaidimas“, – puikiu Lietuvos potencialu tiki Mantvydas.

Tačiau pakilimas, anot patyrusio regbininko, nėra trumpalaikis procesas, o ilgas darbas: „Reikia daugiau parengtų žmonių, bet per pusmetį nieko nepadarysi, reikia planuoti. Ir yra tam tinkamų žmonių, ir yra norinčiųjų tai daryti. Dėl to aš esu labai laimingas. Dėl to aš čia ir esu.“

M. Tveraga mano, kad būtent jo fiziniai duomenys ir geri pirmieji mokytojai lėmė tai, kad, pradėjęs sportuoti paauglystėje, jis gana greitai buvo pakviestas žaisti regbio elite – į Italijos rinktinę, o vos 17 metų – į vieną geriausių klubų „Stade francais“ Paryžiuje (Prancūzija). Šiuo metu žaidžia ir treniruoja „Alghero“ Sardinijoje (Italija).

Lietuvoje trūksta tik šypsenų

Itališko gyvenimo komforto su nuostabia gamta ir virtuve išlepintam lietuvaičiui, viešint gimtinėje, beveik nieko netrūksta. Anot jo, tai jau labai europietiška šalis, bet jam malonu, kad lietuviai labai saugo ir didžiuojasi tuo, ką turi tautiško, lietuviško.

„Lietuvoje viskas labai keičiasi ir gražėja, gyvenimo kokybė labai pakilusi. Jei prieš 10 metų gal ir ką būčiau pasakęs, tai dabar nėra to, ko man, čia atvykus, trūktų. Ji labai panaši į visą Europą, visur švaru, tvarkinga, geras maistas. Bet su savo identitetu, charakteriu. Lietuviai yra labai išdidūs, kas labai svarbu mažai šaliai. Jie vertina ir didžiuojasi tuo, ką turi. Čia einu ir man rodo: „Čia bažnyčia tokia ir tokia“, pasakoja apie ją“, – lietuvių pagarbą paveldui giria vyras.

M. Tveragos šeima Italijoje itin puoselėja tautines vertybes, patriotiškumą, laikosi tradicijų, neretai gaminami – ypač močiutės – lietuviški patiekalai, visada dengiamas Kūčių stalas su 12 tradicinių valgių. Ypač griežta šiuo klausimu Mantvydo močiutė: „Gimei lietuviu – mirsi lietuviu.“

Tačiau yra vienas dalykas, kuris trikdo, grįžus į Lietuvą. Mantvydui trūksta… šypsenų.

„Man būna labai keista, gal net ir juokinga, kai aš kur nors ateinu, sveikinuosi, šypsausi žmogui ir nebežinau, kaip reaguoti, nes jis atsako „Laba diena“ ir žiūri į mane rūsčiu veidu. Aš klausiu, ar viskas gerai. Pasirodo, taip. Tada aš palinkiu geros dienos, bet ir tai žmonės nežino, kaip priimti, nes yra neįpratę. Lietuviams reikia dažniau ir daugiau atsipalaiduoti“, – sako pozityviai į gyvenimo kasdienybę žiūrintis Mantvydas.

Muzikuojantis regbininkas

Nepaisant įtempto sportininko darbo grafiko, darbo kelionių ir treniruočių, Mantvydas randa laiko ir savo pomėgiams: kelionėms, draugams, gyvūnams ir muzikai.

Pasirodo, brutalusis sportininkas nuo pat vaikystės dievina muziką. Jis augo muzikų šeimoje, Šiauliuose lankė dabartinę „Juventos“ mokyklą, kur buvo sustiprintas muzikinis ugdymas, taip pat yra baigęs muzikos mokyklą ir moka groti violončele ir pianinu.

„Aš myliu muziką. Kaip esu sakęs, kad regbis mano gyvenimas, taip galiu pasakyti ir apie muziką: ji – mano gyvenimas. Aš mokiausi septynerius metus Muzikos konservatorijoje. Bet lygiagrečiai pradėjau sportuoti. Ir abu dalykai sekėsi gerai. Tačiau labai sunku mokytis, daug sportuoti ir paskui dar mokytis groti. Reikėjo rinktis. Sportas yra sistema, o muzika yra kalba. Muzika – tai dar viena kalba šalia užsienio kalbų, bet geresnė, nes čia nereikia žodžių“, – filosofiškai reziumuoja Mantvydas, kodėl radęs vietos gyvenime abiem savo aistroms.

Nors violončele ar pianinu beveik nebetenka groti, gitarą kartais paima į rankas.

„Aš esu pri­klau­so­mas nuo ad­re­na­li­no, man pa­tin­ka ju­de­sys, po­ky­čiai“, – sa­ko Mant­vy­das, ran­dan­tis lai­ko ir spor­tui, ir mu­zi­kai, ir šei­mai, ir drau­gams, ir ke­lio­nėms bei sa­vo au­gin­ti­niui.