Išskirtinė Karo medicinos tarnybos rezervo chirurgo patirtis Afganistane

Pasaulis

Kpt. Irmanto Grubinsko asmeninio archyvo nuotr.

Reporteris MargaritaŠaltinis: Etaplius.lt

133734

Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos rezervo karys chirurgas kapitonas Irmantas Grubinskas du mėnesius tarnavo šiaurės Afganistane, kur įsikūrusioje vokiečių karo lauko ligoninėje vieninteliam misijoje buvusiam lietuviui teko atlikti ir itin sudėtingų operacijų. Apie šią išskirtinę patirtį su karo chirurgu kalbėjosi Karo medicinos tarnybos štabo karininkas ltn. Lukas Šperas.

Foto galerija:

– Kaip prasidėjo pasiruošimas misijai?

– Priešmisijinis rengimas vyko keturias savaites Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre Nemenčinėje. Treniravomės šaudykloje, tikrino sveikatą, gavome reikiamus skiepus. Afganistane pirmasis nusileidimas buvo Kabule, tada vyko apginklavimas ir perskridimas į galutinę bazę.

– Kuriame Afganistano mieste tarnavote?

– Kadangi vokiečiai vadovauja tarptautinei NATO operacijai „Tvirta parama" (angl. „Resolut Support") šiaurės Afganistane, pagrindinė bazė, kurioje buvau – „Camp Marmal", įsikūrusi prie Mazari Šarifo miesto. Ten vokiečiai turi karo lauko ligoninę.

– Kelinta tai buvo jūsų misija?

– Pirmoji, bet tikiuosi, kad nepaskutinė. Ankstesnėse, pavyzdžiui, Afganistano Goro provincijoje veikusioje Lietuvos vadovaujamos provincijos atkūrimo grupės tarptautinėse misijose dalyvaudavo kiti specialistai – šeimos gydytojai, gydytojai odontologai. Noriu padėkoti Karo medicinos tarnybos vadovybei, kad užmezgė kontaktus su vokiečiais ir galėjau pasisemti neįkainojamos patirties šioje misijoje. Vokiečių kariai vyksta bent kartą per metus 6–8 savaitėms. Manau, kad toks laiko tarpas yra pats optimaliausias, nes šiuo metu Afganistane yra sumažėję konfliktinių situacijų, todėl gali ir nepasitaikyti sudėtingų chirurginių operacijų. Be to, man pasisekė, nes „Respublikinė Panevėžio ligoninė" sutiko, kad vykčiau į misiją Afganistane.

– Kokie iššūkiai jūsų laukė atvykus į pagrindinę bazę?

– Kasdien gaudavome pranešimus apie sužeistus ar žuvusius Afganistano saugumo pajėgų karius. Tačiau tik nuo pačios vadavietės taisyklių priklausė, kas gali patekti į mūsų ligoninę – visų nepriimdavome. Rimčiausi pacientai buvo afganistaniečiai, kuriems gydėme įvairius sužalojimus. Pasitaikė atvejų, kai teko operuoti šautines žaizdas, improvizuotų sprogmenų padarytus sužalojimus, nutrauktas galūnes. Labai įsiminė vienas pacientas, kokio Lietuvoje, civilinėje praktikoje, tikrai nepamatysi. Nuo sprogmens žmogui visas kūnas buvo nusėtas plėštinėmis žaizdomis. Jeigu reikėtų įvardyti kažkokį trūkumą misijos metu, tai būtų tik vienas – nebuvo daugiau lietuvių. Kabule jų dar teko sutikti, o Mazari Šarife buvau vienintelis ir pirmas karys iš Lietuvos.

– Ar ši misija, jūsų manymu, jums buvo naudinga?

– Be abejo. Dirbau tarptautinėje aplinkoje su savo srities profesionalais, iš kurių buvo galima pasisemti daug žinių, be to, užsimezgė naujos pažintys. Norėtųsi tęstinumo, kad nebūčiau Mazari Šarife buvęs pirmas ir paskutinis lietuvis. Galėtų ateityje išvykti ir daugiau karių ne tik iš rezervo, bet ir iš profesinės karo tarnybos, nes ten gauta patirtis yra neįkainojama. Dirbdami civilinėse įstaigose, susiduriame su pacientais, kurie atvežami iš autoįvykių su sumušimais, lūžiais ar iš konfliktinių situacijų su durtinėmis žaizdomis, tačiau tokio lygio plėštinių sužalojimų, amputacijų Lietuvoje nepamatysi. Nors esu chirurgas, tačiau teko paragauti ir traumatologo duonos. Pasitaikydavo ne tik kovinių sužalojimų, bet kariai patirdavo traumų ir pačioje bazėje, dažniausiai sportuodami. Buvo kelio girnelės išnirimo atvejų, riešų ir pirštų lūžių.

– Iš kokių šalių buvo jūsų kolegos?

– Karo lauko ligoninei vadovavo vokiečiai, tačiau buvo karių ir iš kitų NATO šalių. Nuolatos ten dirbdavo ir buvo rotuojama visa olandų chirurginė komanda, kurią sudarė chirurgas, anesteziologas ir operacinės nariai. Tokią pačią komandą turėjo ir vokiečiai. Taip pat dirbo slaugytojai iš Belgijos bei viena vengrė – operacinės slaugytoja.

– Ar neturėjote kontakto su talibų kovotojais?

– Mano buvimo laikotarpiu tokių atvejų nepasitaikė, misija praėjo ganėtinai ramiai, bazės apšaudymų nebuvo. Jaučiausi tikrai saugiai, nes bazė buvo gerai apsaugota.

– Ar tenkino tarnybos ir gyvenimo sąlygos?

– Gyvenome po vieną, o sudarytos sąlygos buvo išties geros. Skanus maistas, švarus vanduo. Laisvalaikiu sportuodavau, vykdavo grupinės treniruotės, buvo ir badmintono salė. Poilsio metu galėdavome eiti į kino teatrą, kavines ar piceriją. Taip pat vietiniai gyventojai beveik kiekvieną dieną ateidavo į bazę, kur vykdavo turgaus prekyba. Juos, žinoma, apsauga nuodugniai patikrindavo, negalėdavo įsinešti net mobilių telefonų. Vietiniai pardavinėjo įvairias skaras, kilimus, juvelyrikos dirbinius. Eidavome su jais pabendrauti, nes mes išvykti už bazės ribų negalėjome. Tam turėjo teisę tik vienas vokiečių mobilus karinis medikų vienetas, kuris lydėdavo patarėjus.

Buvo sukurtos labai geros darbo sąlygos. Vokiečiai tuo pasirūpino, kad būtų gera įranga, aprūpinimas. Dirbau su kiek kitokia įranga operacijų metu nei buvau pripratęs Lietuvoje. Man tokia patirtis labai naudinga, ypač atliekant karines medicinos užduotis Lietuvos kariuomenėje.

„Camp Marmal" bazė 2005 m. įkurta šiaurės Afganistane. Prie Mazari Šarifo miesto esančioje stovykloje 2007 m. Vokietija įrengė karo lauko ligoninę. Tai – didžiausia Vokietijos ginkluotojų pajėgų bazė už Vokietijos sienos ribų. Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos rezervo karys chirurgas kpt. I. Grubinskas „Camp Marmal" bazėje buvo vienintelis karys iš Lietuvos.

Kpt. Irmantas Grubinskas dalyvavo NATO vadovaujamos mokymo operacijoje Afganistane „Tvirta parama" (angl. NATO-led Resolute Support Mission – RSM), kurios tikslas – mokyti ir remti Afganistano saugumo pajėgas ir institucijas, joms patarti organizuojant ir planuojant veiklą. Operacija buvo pradėta 2015 m. sausio 1 d., iš karto po to, kai buvo užbaigta ISAF (angl. – International Security Assistance Force) operacija. Pagrindinė RSM veikla vykdoma Kabule ir keturiose regioninėse vadavietėse – Mazar-i-Šerife šiaurėje, Laghmane rytuose, Kandahare pietuose ir Herate vakaruose. Lietuvos kariai šioje operacijoje dalyvauja nuo pat jos pradžios 2015 metais. Šiuo metu dislokuoti apie 25 kariai: štabo karininkai ir karo policininkai operacijos štabe Kabule, logistai Kabulo oro uoste, štabo kariai Vakarų regiono vadavietėje Herate, Specialiųjų operacijų pajėgų ir Karinių oro pajėgų kariai Kandahare. Iš viso šiuo metu Lietuvos kariai dalyvauja 8-ose tarptautinėse misijose ir operacijose.

Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos karininko ltn. Luko Špero tekstas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt