PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2022 m. Spalio 17 d. 08:30

Išsaugok šviesą

Šiauliai

Ipopba nuotr.

Fausta PalaimaitėŠaltinis: Etaplius.LT


248496

Jau ėmus rudeniui apgaubti mus darganomis ir tamsa, daliai žmonių tai reiškia ir jų slegiančią nuotaiką, sunkumą, ir, žinoma, didesnes pastangas išsilaikyti pakankamai aktyviems kiekvieną dieną. Dalis žmonių pasiprašo pas gydytoją vaistukų, kiti vargsta be jų, laukdami kiekvienos dienos, kurią švies danguje saulė. Psichodvasinėse konsultacijose žmogui padedama atpažinti savo dvasinę būklę ir neretai, ją pagerinus, pagerėja ir emocinė savijauta. Tad šiandien apie dvasinę šviesą ir tamsą.

Šviesa yra Šventoji Dvasia

Naujajame Testamente Apaštalų darbų antrame skyriuje kalba apie Šventosios Dvasios išliejimą pirmiesiems mokiniams. Tas įspūdis aprašomas, kaip ugnis būtų nusileidusi ir visiškai perkeitusi kiekvieno ten esančio vidų. Išsigandę, sumišę mokiniai akimirksniu tapo drąsiais Gerosios Naujienos skelbėjais. Taip veikia Dvasia. Tad šviesa, kurios mums reikia, ir yra Šventoji Dvasia. Visa Apaštalų darbų knyga yra apie tai, kaip ateina ir veikia Šventoji Dvasia, o ir apaštalas Paulius dažnai laiškuose apie ją rašo.

Kiekvienas, kuris skaito šį tekstą ir nemano, kad tai kokie nors kliedesiai, jau turi Šventąją Dvasią, nes ji suteikia tikėjimo Dievu malonę. Ji nužengia per Krikšto sakramentą ir pasilieka su Kristų tikinčiu žmogumi visą jo gyvenimą, jei jis sąmoningai neatsižada Kristaus. Tačiau kai žmogaus gyvenimas neatitinka Evangelijos, jos buvimas yra lyg spingsulės liepsnelė visiškoje tamsoje, vos truputėlį aplink save prasklaidanti tamsą. Dievas nori kiekvienam duoti ne spingsulę, o pripildyti visą žmogaus sielą: palyginimui galima įsivaizduoti didžiulį laužą.

Kartą viena vidutinio amžiaus moteris, kuri lankė mūsų ALFA kursą parapijoje, pasakojo, kad ji labai pozityvi ir viskas jai gerai. Ir iš tiesų ji atrodė labai įžvalgi, taktiška, atvira, vienas džiaugsmas tokie žmonės bet kur. Tačiau kai baigėsi ALFA, ji pasakojo, kad po Šventosios Dvasios savaitgalio jos gyvenimas visiškai pasikeitė. Ji sakė, kad anksčiau pusiausvyrą palaikydavo, naudodama psichologinės higienos pratimus, laikėsi dienos režimo, neturėjo žalingų įpročių, tinkamai derino darbą ir poilsį, bendravimą ir saviugdą, todėl ji ir jausdavo emocinę pusiausvyrą. Jausmas toks: užsidirbai ir gavai. O po to, kai ji prašė, kad būtų pripildyta Šventosios Dvasios, buvo toks jausmas, tarsi ji iki tol prieblandoje kažką grabaliojo, o dabar įsijungė skaisti šviesa, kuri nušvietė kiekvieną jos gyvenimo kampelį ir dovanojo didelį džiaugsmą.

Ši moteris iki šios šviesos savaitgaliais ilgai gulėdavo lovoje, skaitydama ir ilsėdamasi, dabar iš ryto šokdavo su džiaugsmu, šlovindama Dievą, ir eidavo tvarkytis, aplankyti žmonių ar daryti gerų darbų. Jos geri įpročiai išliko, tačiau tai nebebuvo darbas. Mat Šventoji Dvasia yra asmuo, žmogus, jos pripildytas, kartu išgyvena bendrystę, vadovavimą, Dvasia kreipia jį, kaip keisti gyvenimą, kad žmogus judėtų į Jėzaus pažadėtą apstybę. Moteris taip pat pripažino, kad, Šventajai Dvasiai nušvietus jos vidų, ji pamatė, kiek daug nereikalingų prisirišimų ji turėjo, kurie nesuderinami su gyvenimu Dvasioje: kasdien pasiskaityti horoskopus, pasiklausyti, ištempus ausis, apkalbų, pasilygiuoti su kitais ir pasidžiaugti, kad kitiems blogiau...

Ir tokių atvejų esu girdėjusi ir mačiusi daugybę. Ir labai prislėgtiems žmonėms, ir viskuo abejojantiems, ir užmiršusiems, kas yra gyvenimo džiaugsmas, Dvasia viską palaipsniui ar greitai pakeisdavo. Tad jei kas nors norėtų pasinaudoti šia šviesa, turbūt paprasčiausias būdas – atvirai nusiteikus, dalyvauti ALFA kurse, iš visos širdies trokštant Šventosios Dvasios. Tačiau galima ir kasdieniu būdu. Pirmiausia susitvarkyti savo sąžinės reikalus pagal 10 Dievo įsakymų, prašyti Dievo, kad išlaisvintų iš nuodėmių, ydų ir vestų į dorybes, atlikti atgailą, atsilyginti už padarytas skriaudas. Kitas žingsnis – sutvarkyti savo prioritetus, kad Dievas iš tiesų atsirastų pirmoje vietoje. Krikščionys tai vadina gyvenimo atidavimu Jėzui, kai prašoma, kad Jis būtų Viešpats visur: namuose, darbe, laisvalaiky.

Svarbu rasti bendruomenę

Paskui kiekvieną dieną Šventosios Dvasios kvietimas pas save, kad ji ateitų ir vadovautų viskam.

Net apaštalams užtruko sulaukti Šventosios Dvasios, nors jie buvo visiškai arti Jėzaus visą Jo viešą gyvenimą. Po to, kai Jėzus prisikėlė, prieš įžengdamas į dangų, liepė mokiniams laukti Šventosios Dvasios ir jie 8 dienas ištvermingai meldėsi, iki kol atėjo Šventoji Dvasia. Tai reiškia, kad ištisas 8 dienas nuo ryto iki vakaro jie meldėsi. Ne tai, kad rytais pasakydavo: „Ateik, Šventoji Dvasia“, ir paskui užsiimdavo šiuo pasauliu. Tad tie, kas neturi tų 8 dienų atsidėti maldai, gali išskaidyti po valandą per dieną ar kaip patogiau. Dar labai naudinga visokios dvasinės pratybos, kurios vyksta, dvasininkams vadovaujant, bažnyčiose, rekolekcijų namuose, tai būna ir savaitgalio laikas ar tęstinė programa.

Jėzus visiems davė pažadą, kad kiekvienam, kuris trokšta Šventosios Dvasios, Tėvas tikrai ją atsiųs. Mums tik tą troškimą reikėtų pasiauginti, kad jis būtų didesnis už nuodėmių pamėgimą. Bėda ta, kad į dvasingumo renginius ateinantieji dažnai yra įsitikinę, kad jie labai puikūs žmonės, viską jau žino, gali pasakyti komplimentą, kad gerai šnekėjai, arba net papildyti, tačiau atsiversti ir priimti Šventosios Dvasios nenori. Tad šis noras yra svarbiausias. Ir daugiau vaisių visada gauna tie, kurie ateina, nuolankiai pripažindami, kad gyvena visai suvėlę dalykus savo gyvenime ir patys savo jėgomis nieko negali.

Toliau, patyrus Šventosios Dvasios pripildymą, gyvenime svarbu rasti bendruomenę, dvasios palydėtoją – kokį nors patyrusį tikintįjį, kuris galėtų pamokyti ir tinkamai melstis, ir tinkamai atsiliepti į Dvasios vedimą.

„Lai šviečia jūsų žibintai skaisčia šviesa!“

Tačiau yra daugybė žmonių, net dvasininkų, kurie nejaučia savyje tos šviesos, yra prislėgti ir apatiški dėl įvairių priežasčių: ligų, neseniai išgyventų netekčių, perdegimo, amžiaus krizių.

Motinos Teresės knygoje „Ateik ir būk mano šviesa“ surinkta daugybė jos laiškų, liudijimų, užrašų apie Teresės vidinį gyvenimą. Nors iki pat savo 87 metų, kuomet ji mirė, Teresė aplinkui save skleidė šviesą, savo viduje ji išgyveno dešimtmečius visiškos tamsos. Tuo pačiu metu ji sakė įkvepiančius mokymus savo seserims, visuomenei, nepailstamai darbavosi su pačiais vargingiausiais. Tik dėl dvasios vadovo ji po ilgo laiko suvokė, kad jos vidinė tamsa yra pašaukimo dalis, kad Jėzus ją pakvietęs būti su Juo ant kryžiaus, kur Jis pats prieš mirtį išgyveno šią tamsą ir apleidimą. Taip ir jos pašaukimas – palaikyti Jėzui ant kryžiaus draugiją, dalijantis Jo tamsa.

Taip pat šventasis Kryžiaus Jonas parašė komentarą tokiai patirčiai, dvasinei tamsai. Jis šį laiką pavadino „Tamsioji naktis“. Tad yra labai skirtingas nuodėmės tamsos išgyvenimas, kai žmogus, užsikrėtęs visuomenėje klestinčiu nuodėmės supratimo praradimu, diena iš dienos bėga, klaidingai rinkdamasis dalykus, kol viskas tampa nebemiela ir beprasmiška, o savo nerimą ir nusivylimą įgali numalšinti tik didindamas savo priklausomybes. Dvasinė tamsa tuo metu užklumpa žmogų, jau pažengusį tikėjime ir dorybių praktikavime, o pati tamsa jo nežlugdo, netraukia į nuodėmę, priešingai – dar sustiprėja Dievo ilgesys.

Mes esame kaip žibintai. Šventoji Dvasia yra šviesa mūsų sielose. Kiekvienas šviečiantis žibintas skleidžia šviesą visiems, kurie yra aplinkui! Lai šviečia jūsų žibintai skaisčia šviesa!