Išsamiai apie žemaitių kalbą

Panevėžys

anonymous anonymousŠaltinis: Etaplius.lt

74236

2019 m. sukanka 800 m. nuo pirmojo Žemaitijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose (Ipatijaus kronikoje), todėl LR Seimas, pripažindamas Žemaitijos indėlį per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį į valstybės gyvenimą, išlaikant prigimtinę savastį, papročius, tradicijas, savitą krašto istoriją ir kalbą, šiuos metus paskelbė Žemaitijos metais.

Foto galerija:

Ta proga bibliotekoje „Židinys“ įžvalgomis apie žemaičių kalbos išskirtinumą dalinosi pedagogas, lituanistas doc. dr. Juozas Pabrėža.

Iš Skuodo kilęs nuo monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“ (2017 m.) autorius gyvu žemaitišku žodžiu pristatė knygą ir priminė žemaičių kalbos unikalumą ir išskirtinumą.

Penketą metų rašytas darbas yra pirmasis tokios apimties veikalas Lietuvoje, nagrinėjantis žemaičių kalbą. „Idėja kiek įmanoma paprasčiau, suprantamiau, ne akademiškai, didesniam ratui žmonių parašyti knygą apie/aprašyti žemaičių kalbą, brandinta seniai. Seimui 2013-uosius paskelbus Tarmių metais, pagalvojau kad jau pats metas. Juolab, kad medžiagos, keturiasdešimt metų dirbant Šiaulių universitete, surengus 27 dialektologijos ekspedicijas, tyrinėjant kalbą, turėjau pakankamai“, – monografijos atsiradimo aplinkybes pasakojo mokslininkas. Akademikas pasidžiaugė, jog 1200 egzempliorių tiražu išleistas prasmingiausias jo gyvenimo darbas – beveik išpirktas.

Autorius, aptardamas svarbiausius ryškesnius žemaitiškojo tapatumo (papročiai, valgiai, dainos, charakteris ir kt.) ženklus, daro išvadą, jog pats svarbiausias žemaičių tradicinės kultūros elementas yra žemaičių kalba.

Į klausimą „žemaičių kalba“ ar „žemaičių tarmė“, J. Pabrėža apibendrintai atsako: „abi sąvokos yra vartotinos ir geros. Jei lyginsime kelias kalbines sistemas, puikiai tinka terminas „tarmė“. Pavyzdžiui, šiaurės žemaičių, pietų žemaičių. O kalbant apie vieną kalbinę sistemą, drąsiai galima vartoti terminą „žemaičių kalba“. Monografijoje įrodau, kad yra žemaičių kalba, turinti tris ryškias tarmes (šiaurės žemaičiai dounininkų, pietų žemaičių dūnininkų, vakarų žemaičių donininkų), šiaurės žemaičių telšiškių ir kretingiškių, pietų žemaičių varniškių ir raseiniškių patarmės bei virš 40 smulkesnių šnektelių“, – pasakojo mokslininkas.

Anot jo, prie šiandieninės žemaičių kalbos susiformavimo labai prisidėjo 18–19 a. žemaitiškai rašę – D. Poška, S. Stanevičius, S. Daukantas, M. Valančius ir kt. „Tuomet labai nedaug trūko, kad žemaičių kalba būtų tapusi bendrine, ir šiandien aukštaičiai įrodinėtų, jog jų tarmė yra kalba“, – juokavo docentas.

Toliau autorius teiginiais įrodė žemaičių kalbos statusą. „Pirma, nuo senovės vyko skirstymas į lietuvius ir žemaičius, vėliau – aukštaičius ir žemaičius. Antra, žemaičių kalba labai ryškiai skiriasi nuo lietuvių bendrinės kalbos, kitų lietuvių tarmių ir net atskirų kalbų. Tarp aukštaitiškos ir žemaitiškos šnektos yra daugiau skirtumų, negu tarp rusų, ukrainiečių ir baltarusių, serbų ir kroatų, čekų ir slovakų, suomių ir estų kalbų. Trečia, žemaičių rašytinė kalba rašomi ne tik straipsniai, leidžiami laikraščiai, žurnalai, bet ir knygos, poezijos rinkiniai. Kitas, ypač svarbus, žemaičių kalbos tapatybės įrodymas yra tas, kad ji turi visus svarbiausius kalbai privalomus lygmenis ir sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. Tuose lygmenyse išlaikyta nemažai unikalių, archajiškų ypatybių, garsų, konstrukcijų“, – svarbiausius žemaičių kalbos tapatumo ženklus išskyrė svečias.

Ir čia pat pateikė šūsnį tai puikiai iliustruojančių pavyzdžių. „Žemaičiai yra išlaikę senovinius prolietuviškus nosinius garsus an, en, un, in ir vietoje nosinių raidžių taria dvigarsius: „kansnis“ (kąsnis), „skensti“ (skęsti), „linsti“ (lįsti). Vietoj įvardžių „mudu“, „mudvi“ žemaičiai turi senesnę formą „vedu“, „vedvi“; vartoja įvairių kalbos dalių senovinę dviskaitą „vedo, vedve siedau, jiedau“ (mudu, mudvi sėdime, valgome), „do gero vyro“ (du geri vyrai). O vietoj „č“, „dž“ tam tikrose žodžių formose tariam priebalsius „t“, „d“: „žalte“ (žalčiai), „medems“ (medžiams). Žemaičiai naudoja ne keturis veiksmažodžio laikus, o penkis. Pastarasis su pastiprinamaisiais žodžiais „žemėn“, „šalin“, „lauk“, „lygiai“ nusako veiksmą / tarpinį laiką. Pavyzdžiui, pasakymai „tievalis „mėršt“ – reiškia, jog jis dar gali pagyventi. Bet jei tievalis „mėršt žemėn“ – tai jau tuoj išeis anapilin“, – žemaičių sintaksės subtilybėmis dalinosi J. Paberža.

Labai skiriasi ir žodynas. Žemaitišką žodį galima užminti kaip mįslę. „Ar žinote, kas yra: „putralakė“ (burna), „žiogspira“ (pjuvena), „plonymas“ (smilkinys), „ašoklis“ (raudonasis serbentas), arba ką reiškia „kušėti“ (krutėti, judėti), „kušinti“ (liesti)?“, – susirinkusiųjų klausė pranešėjas.

Knygos pristatymą svečias užbaigė bendravardžio J. Ambraziejaus Pabriežos žodžiais: „Žemaitis nėkuomet nasotars diel kalbuos so lietovio, ne so prūso ar latvio. Lietova lai bun Lietova, maišitėje – maišitases, vuo žemaite – žemaites“. Kalbininkas įsitikinęs, jog „pasauliui, aplinkiniams ir patys sau būsime įdomesni ir turtingesni ne standartiniu vienodumu, o savitu skirtingumu“.

Nuotaikingas ir informatyvus autoriaus pasakojimas apie išskirtiniausią žemaičių tapatumo dalyką – žemaičių kalbą, iliustruotas linksmais pavyzdžiais, sužavėjo susirinkusius ir ne kartą sukėlė žiūrovų juoką.

Renginio metu, ne tik ausis, bet ir akis džiugino tautiškai apsirėdžiusios Žemaičių draugijos Panevėžio skyriaus folkloro ansamblio „Ėiva“ moterys.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt