PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2019 m. Kovo 5 d. 10:30

Išnykę Zūbiškių krašto vietovardžiai

Kaunas

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt


74508

Jau tradicija tampa organizuoti Lietuvoje renginius, skirtus Lietuvių kalbos dienoms paminėti. Kadangi šie metai – dar ir Lietuvos vietovardžių metai, Palomenės kultūros centro Zūbiškių padalinyje buvo pasirinkta renginio tema „Išnykę Zūbiškių krašto vietovardžiai“.

untitled8.png

Kelių kartų žmones – nuo anūkų iki brandaus amžiaus šių apylinkių gyventojų – į popietę Lietuvių kalbos dienoms paminėti sukvietė kultūrinės veiklos koordinatorė ir organizatorė Nijolė Nartautienė. Demonstruojant vaizdingas, fotografijomis iliustruotas pateiktis apie Zūbiškių apylinkes, pastebėta nemažai įdomių faktų apie šiuos kraštus. Popietės dalyviai aktyviai ir noriai įsitraukė į pokalbius, prisiminimus apie tai, kur paminėtos vietos yra.

Nijolė Nartautienė pasakojimą papildė vertinga istorine informacija iš labai įdomaus darbo „Zūbiškių apylinkių vietovės“, kurį dar 1976 metais padarė tuometinės Šilonių aštuonmetės mokyklos mokytojų kolektyvas, vadovaujamas mokytojos Veronikos Rudienės. Remiantis šia informacija, vieni klausytojai sužinojo, kiti prisiminė, kad Šilonių kaime kalnas prie Laukystos vadintas Diedo Stancija, kad Surveliuose buvęs Žebrės kalnas, Kaspariškės vadintos Desencinais (Dzesencinais), o Smaliarne – šio kaimo kalnas.

Gečionių kaime minima, kad buvusi Morkucha – pieva, apaugusi viksvomis, Grebždė – raistas, pelkė, seniau buvęs ežeras, Prancūzija – ežeras, jau nykstantis užrašymo metais. Prie Butkūnų šalia Zūbiškių dar ir dabar viena vieta vadinama Trisdešimtė (-is) – pieva, pelkė ir griovys. Taip pat skambėjo šiandien jau labai retai teištariami pavadinimai: Skerdima – tarp Rusių ir Butkūnų kaime esantis gilus griovys, kuriame karo metais slėpdavosi žmonės, Razmauna – didelė pieva netoli buvusios Šilonių mokyklos.

Dažnai tik iš žmonių pasakojimų mums girdėtus pavadinimus savo prisiminimais popietėje vaizdingai papildė iš šių vietų kilusi ir čia gyvenanti Alė Vaškevičienė. Rodos, taip paprastai, žmogaus atminties dėka nykstantys pavadinimai akimirksniu tampa gyvi, tikri, turtingi vaikystės vaizdais, kurie čia pat keliauja link anūkų ar jaunesniųjų kaimo gyventojų... Popietei baigiantis, ant trispalvių lapelių renginio dalyviai užrašė tuos vietovardžius, kurie jiems yra brangiausi. Na, o pasivaišinę arbata ir lengvais užkandžiais, daug kas suprato, kad istoriją gali kurti kiekvienas: mėgstantys fotografuoti gali įkelti internete nuotraukų su gimtaisiais Neries pakrančių vaizdais, kaimų kraštovaizdžiais, miškingomis apylinkėmis...
Popietės pabaigoje, jau išlydėdama jos dalyvius, Nijolė.Nartautienė perskaitė rašytojo A. Biliūno žodžius: „Jeigu manęs kas paklaustų, kuriame visos žemės kampelyje žmogui gražiausias pavasaris, ramiausia vasara, spalvingiausias ruduo, balčiausias ir puriausias sniegas – aš <...> atsakyčiau – tėviškėje. Jeigu manęs kas paklaustų, su kuria vieta žmogų sieja gražiausi ir geriausi prisiminimai, aš ir vėl atsakyčiau – su tėviške, su tomis vietomis, kur mes gimėme ir augome, iš kurių prasidėjo mūsų gyvenimo kelias“... Kas žino, gal dar aprašyti vietovardžiai neišnyks – dar yra žmonių, menančių gimtąsias vietas ir jų vardus.
Palomenės KC Zūbiškių padalinio nuotr.