Aktualu![]() | Gyvenimas![]() | Pramogos![]() | + Projektai![]() | Specialiosios rubrikos![]() |
|
|
Vilnius![]() | Kaunas![]() | Klaipėda![]() | Šiauliai![]() | Panevėžys![]() | Marijampolė![]() | Telšiai![]() | Alytus![]() | Tauragė![]() | Utena![]() |
Kalėjimas. Pixabay.com nuotr.
Živilė AleškaitienėŠaltinis: ELTA
Aktyvistė Polina Šarenda-Panasiuk, anksčiau gyvenusi Bresto mieste vakarų Baltarusijoje, ketverius metus ir vieną mėnesį praleido kalėjime už pasipriešinimą prezidento Aliaksandro Lukašenkos valdymui per masinius protestus 2020 metais.
Ji yra viena iš žinomiausių Baltarusijos kalinių, per pastaruosius kelis mėnesius paleistų į laisvę, o jos liudijimas yra retas naujausias pasakojimas iš liūdnai pagarsėjusios šalies kalėjimų sistemos vidaus.
„Mane paguldė į psichiatrijos ligoninę... Baudžiamosios psichiatrijos tradicijos niekur neišnyko“, – sakė 49 metų P. Šarenda-Panasiuk spaudos konferencijoje Vilniuje.
„Kalėjime mačiau psichiatro ataskaitą, joje buvo parašyta: „Vadina save politine kaline, diagnozė: paranoidinis asmenybės sutrikimas“, – pridūrė ji.
Ji pasakojo, kad daugiau kaip 270 dienų praleido bausmės izoliatoriuje, t. y. karceryje, palygindama jį su „NKVD rūsiais“ (NKVD – Sovietų Sąjungos lyderio Josifo Stalino 20 amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje baimę kėlusios slaptosios policijos pajėgos).
P. Šarenda-Panasiuk buvo viena iš daugiau kaip 3 700 politinių kalinių, kurie per pastaruosius penkerius metus buvo įkalinti Baltarusijoje, teigia teisių gynimo grupė „Viasna“.
Ji nesutiko papasakoti, kaip pabėgo iš Baltarusijos, kur buvo stebima policijos ir iš kurios jai nebūtų buvę leista išvykti legaliai.
Lietuvoje ji vėl susitiko su savo vyru ir dviem sūnumis, kurie čia gyvena nuo pat jos įkalinimo.
„Moralinis teroras“
„Yra susiformavusi tam tikra politinių kalinių išlaisvinimo praktika. Žmogus kankinamas, kankinamas, kankinamas, o vienu metu jis eina pas juos rašyti malonės prašymo“, – sakė ji.
P. Šarenda-Panasiuk sakė, kad dešimtys kitų politinių kalinių, kuriems per pastarąjį pusmetį buvo suteikta malonė, yra verčiami bendradarbiauti su Baltarusijos KGB.
Po to, kai jai buvo pasakyta, kad „aš niekada iš čia neišvažiuosiu, niekada nepamatysiu savo vaikų“, ji sakė parašiusi prašymą tiesiogiai A. Lukašenkai.
Kaliniai taip pat verčiami prašyti malonės prieš kamerą, sakė ji. O kad žmogus būtų „visiškai palaužtas, diskredituotas ir daugiau niekada negalvotų apie politiką, jis verčiamas pasirašyti slaptą bendradarbiavimo dokumentą“ su KGB.
Spaudos konferencijoje P. Šarenda-Panasiuk sakė, kad pasirašė tokius dokumentus, „žinodama, kad galiu niekada neišeiti iš šio kalėjimo. Aš atsiriboju nuo šių dokumentų“.
Ji pavadino karcerį, kuriame buvo laikoma, „tuščiu kambariu“, kurio langai niekada neatsidaro, o moterys miega ant „plikų gultų“. „Tai nuolatinis moralinis teroras. Atviras tualetas. Šviesa dega 24 valandas per parą. Labai šalta“, – sakė ji.
Nuo 1994 m. valdžioje esantis A. Lukašenka praėjusį mėnesį vykusiuose rinkimuose, kuriuose nesulaukė realios konkurencijos, pratęsė daugiau nei tris dešimtmečius trukusį valdymą.
Po balsavimo surengtoje spaudos konferencijoje jis sakė, kad kai kurie jo oponentai „pasirinko kalėjimą, kiti – tremtį“, pridurdamas, kad „tai yra demokratija“.