Iš namų į Seimą: ką pasiekė moterys Steigiamajame Seime?

Šiauliai

Ryžtingos. Į valstybės valdymą pasuko daugiausia mokytojos, ramaus kultūrinio darbo atstovės. Jos Seime ėmė ginti savo teises ir buvo vadinamos visuomenės sąžinės balsu. Lietuvos Steigiamojo Seimo moterų katalikių frakcija.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

31184

Steigiamasis Seimas Lietuvoje veikė 1920–1922 m. Jau tuomet lietuvės moterys džiaugėsi, jame turėdamos savo atstovių. Seimo veikloje dalyvavo net 7 moterys. Iki tol pagrindine jų veikla ir pareiga buvo laikoma namų ūkio priežiūra. Nors Seime dažniausiai atitekdavo „juodžiausias“ darbas – sekretoriavimas, visgi nė viena svarbi komisija neapsiėjo be moterų. Kaip lietuvėms sekėsi dirbti kartu su vyrais, kovoti už savo teises ir siūlyti lyčių lygybę skatinančius projektus, buvo rašoma moterų kultūrinio gyvenimo žurnale „Naujoji Vaidilutė“ (1938 m.).

Septynios moterys, pralaužusios ledus

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, po dvejų metų darbą pradėjo Steigiamasis Seimas. Į jo veiklą buvo įtrauktos ir lietuvės moterys. „Šiandien su džiaugsmu galime konstatuoti, kad šiame darbe dalyvavo ir moterys, tuo įnešdamos savo indėlį į bendrą valstybės kūrimosi darbą“, – rašoma žurnale.

Iš septynių moterų Seimo narių net šešios priklausė krikščionių demokratų blokui ir tik viena – Socialistų liaudininkų demokratų partijai. Į valstybės valdymą pasuko daugiausia mokytojos, ramaus kultūrinio darbo atstovės, tad politikų rietenos joms nebuvo artimos: „Bet tas moterų emancipacijai Lietuvoj išėjo tik į naudą, nes nesudarė neigiamo sufražisčių tipo.“

Ypatingą vietą Seime moterys užsiėmė iškart: susirinkus į pirmąjį posėdį, jam vadovauti buvo paskirta vyriausioji pagal amžių narė – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, o sekretoriauti buvo paskirta jauniausioji atstovė – Ona Muraškaitė-Račiukaitienė. „Tai amžiais minėtinas momentas, kada tautos atstovybės priešakyje atsistojo vien moterys. Be abejo, šis faktas turėjo didelę psichologinę reikšmę, nes tuo parodyta, kad moterys yra visiškai pribrendusios valstybės darbui ir lygiom teisėmis į jį stoja“, – pastebi slapyvardžiu M. Dr. pasivadinusi straipsnio autorė.

Moterys Seime buvo vertinamos. Jos užėmė vietas frakcijose, komisijose ir plenumo posėdžiuose: „Beveik į visas svarbesnes komisijas įėjo moterys atstovės: į V. Konstitucijos komisiją – G. Petkevičaitė-Bitė, vėliau S. Stakauskaitė, Švietimo ir Knygyno – M. Galdikienė, Darbo, Socialės apsaugos ir Sveikatos komisiją – E. Gvildienė. Be to, St. Seime moterims teko eiti ir įstatymų referenčių pareigas: 1920 – IX – 13 posėdy atst. M. Galdikienė referavo Aukštesniųjų bendro lavinimo mokyklų įstatymo pakeitimo projektą ir 1922 – X – 4 posėdy – Mergaičių namų ruošos mokyklų įstatymą.“

Tiesa, dažnai jos tapdavo posėdžių sekretorėmis, o tai reikalavo didesnio budrumo ir įtampos.

„Seimo moterėlės“ ėmė ginti savo teises

Lietuvės Seime sulaukdavo atitinkamos pagarbos iš vyrų kolegų ir iš visuomenės. Labiausiai Seime jas, žinoma, palaikė Krikščionių demokratų frakcijos vyrai, o visuomenė jų darbą sekė su susidomėjimu: „Jų laikymasis ir net jų tualetai buvo stebimi.“

Bet be lengvų nesusi pratimų irgi neapsieita: „(…) socialdemokratų atstovas V. Čepinskis kartą savo kalboj pavadino atstoves Seimo moterėlėmis. Atstovei O. Račiukaitienei atsakius, kad Seime yra atstovai ir atstovės, jis tuoj paaiškino, kad mažybinį žodelį pavartojęs iš įpratimo, moteris gi gerbiąs, ir pažadėjo daugiau taip nevadinti.“

magdalena-draugelyte-galdik.jpg

Buvo ir pastebėjusiųjų, kad moterys Seime neišnaudoja savo pareigų taip, kaip galėtų, t. y. negina savo teisių. Tokį pastebėjimą buvo išsakęs valstiečių liaudininkų atstovas Kuzminskis. Moterys į tai atsakė savaip: „Moterys atstovės, nepasiduodamos provokacijai, pareiškė, kad jos seka Seimo darbų eigą ir neranda reikalo gaišinti Seimo laiką, jeigu visi kalbėtojai, išskyrus tik vieną, reiškė jų nusistatymą.“ Pasidžiaugė tokia nuostata ir visuomenė, iš Seimo laukusi darbų, ir profesorius Jonas Jablonskis, pagyręs už moterų nusistatymą tuščiai nekalbėti.

Steigiamojo Seimo veikloje moterims reikėjo eiti ne tik paskirtas pareigas, bet ir rūpintis savo reikalais,
t. y. pradėti mažinti nelygybę tarp vyrų ir moterų. Pirmiausia teko „susirūpinti skriaudomis, daromomis moterims civiliniais įstatymais“.

Situaciją keisti ėmėsi katalikų atstovės – E. Gvildienė, S. Stakauskaitė, O. Muraškaitė-Račiukaitienė ir M. Galdikienė. 1921 m. jos Seimui įteikė prašymą peržiūrėti įstatymus ir pakeisti ar panaikinti straipsnius, kuriuose leidžiama turto ir šeimos nelygybė tarp moterų ir vyrų.

Prie prašymo buvo pridėti du įstatymų projektai: civilinių įstatymų, veikiančių Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų plote, pakeitimo sumanymas; civilinių įstatymų, veikiančių buvusios Suvalkų gubernijos plote, pakeitimo sumanymas. Tiesa, keisti Civilinio kodekso teisininkai neskubėjo, tad projektas judėjo labai lėtai, bet galiausiai buvo priimtas 1922 m. krikščionių demokratų bloko balsais.

Moterų lygybės klausimai buvo aktualizuojami ir posėdžiuose. O. Muraškaitė-Račiukaitienė atkreipė dėmesį į moterų teisių lygybės svarbą tautos kultūrai ir gerovei, o M. Galdikienė – į logiką, mat įstatymuose būta tam tikrų prieštaravimų.

Ką pasiekė moterys Seime? „Naujai priimtais civiliniais įstatymais buvo užtikrintos dukterims lygios teisės su sūnumis, paveldint tėvo ar motinos turtą, panaikintas vyro valdymas ištekėjusios moters turto, taip pat našlės apsaugotos nuo išvarymo iš savo vyro namų“, – straipsnyje vardijami Seimo narių moterų darbo rezultatai.

Moterys – visuomenės sąžinės balsas

Į valstybių neramumus lietuvės reagavo skirtingai. Po carinės Rusijos priespaudos 1920 m. rugpjūčio 6 d. posėdyje buvo svarstomas taikos su rusais ratifikavimas. Moterų nuomonę išsakė
G. Petkevičaitė-Bitė, pareiškusi, kad „ir blogiausia taika yra geresnė už geriausią karą“. Tačiau netrukus šalį užpuolė Lenkija (rugsėjo 25 d.) ir moterys ėmė karštai skatinti patriotiškumą. Tuomet
E. Gvildienė protestavo prieš užpuolikus ir ragino ginti Lietuvos nepriklausomybę visomis išgalėmis.

Vėliau – 1921 m. balandžio 20 d. – buvo svarstomas Šaulių sąjungos įstatymas ir O. Muraškaitė-Račiukaitienė „iškėlė humanizmo ir nusiginklavimo reikalą“, pabrėždama, kad Lietuvai reikia siekti kultūrinio pažangumo. O kai atėjo laikas įteisinti Konstituciją, norėta įrašyti, kad ginti valstybę gali tik vyrai. Tai itin nepatiko Lukošiūtei, kuri teigė, kad ginti tėvynę privalo visi piliečiai.

Steigiamajame Seime moterims atiteko ir visuomenės sąžinės balso vaidmuo. Jos priminė, lygino neteisybes ir įvairias blogybes. Nepaisant svarstymo objekto, nuolat akcentuodavo besiplečiantį girtuokliavimą, ištvirkimą, motinų ir vaikų mirtingumą, jaunimo išnaudojimą darbe bei kitas socialines blogybes. Nelengvą kelią joms teko įveikti, norint, kad Seimas priimtų „Uždraudimo ir normavimo alkoholiniams gėrimams pardavinėti ir vartoti įstatymą“. Šiek tiek pakoreguotas jo variantas visgi buvo patvirtintas Seimo.

Seimo atstovėms labai rūpėjo pagerinti socialines moterų sąlygas. Joms pavyko pasiekti, kad gimdyvėms būtų pratęstos atostogos iki 8 savaičių: 2 savaitės prieš gimdymą ir 6 savaitės po jo. Šį pakeitimą E. Gvildienė grindė, tvirtindama, kad taip būtų mažinamas mamų ir vaikų mirtingumas, ypač darbininkų šeimose. Tuo moterys Seime neapsiribojo: „(…) svarstant V. Konstituciją, atstovė Galdikienė 1922 – II – 2 posėdyje iškėlė reikalą konstitucijoj suminėti šiuos dalykus: a) šeimos globą ir rūpinimąsi jos gerove; b) motinystės globą; c) moterų teisių lygybę šeimoj, kad šeima remtųsi abiejų lyčių teisių lygybe, imant dėmesin, kad namų ruoša ir vaikų auklėjimas ne mažiau reikšmingi šeimos palaikymui kaip vyro uždarbis; d) kad už lygų darbą būtų lygus atlyginimas; e) kad jaunuomenė saugojama nuo išnaudojimo ir f) kad prostitucijos reglamentacija naikinama.“

Žinoma, Seimo atstovės daug dėmesio skyrė švietimo reikalams. E. Gvildienės dėka mokyklose buvo išlaikytos tikybos pamokos (norėta tikybos dėstymą išbraukti iš programų). Ji gynė katalikiško auklėjimo būtinybę, o M. Galdikienė, ginčijant muzikos pamokų reikalingumą, gynė muzikos reikšmę žmogui ir tautai bei pasiūlė papildyti mokyklos programą pedagogikos, psichologijos ir metodikos dalykais, nes mokykla planavo rengti muzikos mokytojus.

Nebijojo jos viešumon kelti ir administracinių nusižengimų, kuriuos padarė žinomi ar tuo metu svarbias pareigas užėmę asmenys, ar neteisėtos veiklos atvejų. Pavyzdžiui, M. Galdikienė įteikė paklausimą Ministrui Pirmininkui dėl kratos pas Lazdynų Pelėdą, o E. Gvildienė paklausė dėl smuklių steigimo netoli bažnyčios ir mokyklos Garliavoje, Šakiuose ir kitur, nurodydama, kad tai daroma prieš įstatymus.

„Objektingai vertinant atstovių darbą, teks pastebėti, kad jos garbingai atstovavo Lietuvos moterims. Jau vien už Civilinio kodekso pataisymą tektų amžina padėka iš moteriškojo pasaulio. Bet svarbiausia tai, kad jos savo darbu parodė, kad moteris sugeba valstybiniu mastu veikti“, – straipsnyje įvertinamas moterų atliktas darbas.

SRTF logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt