PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2020 m. Vasario 7 d. 13:54

Iš kraštotyrininko užražų. Kruvinos istorijos kruvina sukaktis

Šiauliai

Roma JonikienėŠaltinis: Etaplius.lt


117053

Europa pompastiškai paminėjo hitlerinės Vokietijos sukurtos žmonių naikinimo pramonės žlugimo sukaktį. Prieš 75 metus sovietinė kariuomenė užėmė nužmogėjusių fašistų Lenkijoje įsteigtą Aušvico koncentracijos stovyklą su Osvencimu, Birkenau bei kitais filialais.

Sakoma, jog šiame okupuotos Lenkijos regione buvo nužudyti ir nukankinti daugiau kaip milijonas žydų, lenkų, romų ir kitų tautybių taikių gyventojų. Deja, dėl pastaruoju metu itin paaštrėjusios politinės nesantaikos galėjusi būti pamokoma sukaktis virto eiliniu kivirču, bandymais iškraipyti istoriją ir pastangomis apginti tiesą.

Deja, matyt niekas niekada nesuskaičiuos, kiek nekaltų žmonių fašistinėse mirties įmonėse sunaikinta, juolab niekas nenustatys ir nepaskelbs visų čia nukankintų ir paniekintų asmenų. Taip, yra Izraelyje institutas Yad Vashem, kuriame iš viso pasaulio kaupiami kankinių vardai, sako, jau yra duomenų apie 3,5 milijono žuvusių, bet juk dar yra tūkstančiai, kuriuos nėra kas primintų. Argi ne paradoksas: ant paminklų savo artimųjų amžinojo poilsio vietose užrašome bent vardą ir pavardę, kad ir minimalūs duomenys tebėra ant kare nugalėjusios raudonosios armijos kareivių kapų. O žydų masinio naikinimo vietose nei pavardžių, nei gyvenimo datų. Štai ir situacija: nekaltai žuvę ir liko beasmeniai, bevardžiai, tarsi jie kalti, kad buvo žydai. Taip ir sakoma: žydų tautybės asmenys. Regis, kad su tokia situacija jau susitaikyta. Holokausto purvina banga neaplenkė ir nuošalaus Akmenės krašto. Papilės krašto žydai buvo sunaikinti 1941 m. vasarą Jonaičių miške, rudenį – Žagarėje, o Akmenės, Vegerių, Klykolių žydai – tą pačią vasarą Mažeikiuose. Ten jų amžinoji ramybė irgi po beasmeniais paminklais.

Vis dėlto žinotina bent apie nuošaliame, ramiame mūsų krašte nekaltai žuvusius. O tarp milijonų konclageriuose nukankintų būta ir Akmenės krašto gyventojų. Pabandykime bent kai kuriuos prisiminti ir paminėti.

Iki 2-ojo pasaulinio karo mūsų krašto žydai gyveno kukliai, bet šviesiai, prasmingai. Jau nuo XX amžiaus pradžios gabesni ir veiklesni keliavo uždarbiauti į Vakarų Europą, Pietų Afriką. Bręstant karui, daug studentų ar emigrantų grįžo pas tėvus. Bet kai kurie matyt nebeturėjo kur grįžti ir bent pasidalinti mirties nuojauta, tad kentėjo ir žuvo su tenykščiais tautiečiais.

Aušvico konclageryje kalėjo buvę papilėniškiai 44 metų Samuelis Grinblatas bei 37 metų Juozapas Kušmanas. Jiedu gyveno Prancūzijoje, ten buvo areštuoti ir išsiųsti į Aušvico mirties stovyklą Lenkijoje. Buvęs klykoliškis Isaakas Feinas prieš karą gyveno Berlyne ir iš ten atsidūrė Osvencimo barakuose. Neaišku, kuriame mirties fabrike žuvo Vokietijoje, Regensburge, gyvenęs akmeniškis Julius Lilentalis.

Pagal žiaurų populiarumą Aušvicui nenusileidžia Dachau mirties stovykla Vokietijoje, Bavarijoje. Dachau mirties stovykloje kančių kelius praėjo iš Akmenės kilusi bibliotekininkė, Vilniaus geto žydus gelbėjusi Ona Šimaitė. Visą šeimą prarado, tačiau pats Dachau lageriuose išgyveno Papilėje gimęs pedagogas Chackelis Lemchenas, ilgainiui daug nusipelnęs Lietuvai, jos mokslui, rengdamas žodynus, tyrinėdamas lietuvių ir žydų kalbų bendrybes.

Dachau koncentracijos stovykloje žuvo devyniolikmetė Vegerių gyventoja Rosa Mindsberg, Rygoje gyvenęs klykoliškis Šabselis Kaufmanas. Belgijoje, Antverpene, gyveno ir matyt ten buvo nužudyta papilėniškė Chana Sandler. Juk sunku atitraukti žvilgsnį nuo trylikametės Esteros Kvint. Gimusi Šiauliuose, Estera vaikystėje gyveno Šiaudinėje, tačiau kalėjo ir matyt žuvo Štuthofo koncentracijos stovykloje, toje pačioje, kur kalėjo ir kurį‘ romane „Dievų miškas“ aprašė Balys Sruoga.

Šiame kontekste klaikiai atrodo aršūs ginčai, kas to baisaus karo laimėtojas. O šių pastabų tikslas buvo priminti, kad pasaulis mažas, kad ir mūsų krašto gyventojų likimai – didžiųjų grobuonių įsteigtų mirties fabrikų pelenuose.

Leopoldo Rozgos publikacija šeštadienio, vasari 8 d., VIENYBĖJE

vienybe-sestadieniais.jpg