PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2017 m. Gruodžio 1 d. 14:25

INKA papuošalai. Iš palėpės Jurbarke – po visą pasaulį

Tauragė

Brigita ŠliužaitėŠaltinis: Etaplius.lt


22029

Jei artimieji namuose pasigenda Indrės ir ji kviečiama neatsiliepia, visi žino, kad jos reikia ieškoti palėpėje. Čia įrengtose kūrybinėse dirbtuvėlėse ji veria gražiausius papuošalus, kurie iš čia jos iščiupinėti, išglostyti ir supakuoti kaip dovanėlės pasklinda ne tik po visą Lietuvą, bet ir užsienio šalis. Dažniausiai tas, kuriose gyvena emigrantai lietuviai. Jurbarkietei Indrei Kateivei lapkričio pradžioje – pats darbymetis. Tiek užsakymų, kad vos spėja suktis. Šypsosi, kad dar nepradėjo saviškiams dovanų daryti. Pildo kitų užsakymus.

Indrės jurbarkietės moterys gal ir nepažįsta, bet INKOS vardą yra dažna girdėjusi. Pavadinimas išsišifruoja taip: idėjos, norai, kūryba ir aistra. „Kai turi idėjų ir norų, tai ir kuri su aistra. Čia viskas apie mane. Tai esu aš“, – šypsosi Indrė, kuri kuria gražiausius vėrinius, auskarus, apyrankes, sages, rankines, interjero detales iš įvairiausių medžiagų – nuo akmens iki odos, nuo stiklo iki modelino.

„Ateina moteriai toks amžius, kai nereikia savo vertės deimantais įrodinėti. Ir apie savo klientes taip galvoju“, – sako ji.

Indrei yra smagiausia kurti. Džiaugiasi, kad gali kurti taip, kaip jai patinka. Dėkinga klientėms už jai suteikiamą kūrybinę laisvę. Ji pasakoja, kad kuria tik tokius papuošalus, kuriuos nešiotų pati. Nutinka taip, kad Indrei nuo kaklo vėrinius draugės ir klientės nukabina. „Sako, kad sau pati pasidarysiu“, – šypsosi Indrė. Indrės širdis džiaugiasi renginiuose matyti jurbarkietes, pasipuošusias jos kurtais papuošalais. Bet dar smagiau, kad gali jaustis rami – nėra nė vienos, kuri nešiotų tuos pačius. „Vienodų tikrai nekuriu“, – tikina ji.

Indrei geriausias įvertinimas, kai jos suvertus karolius ar apyrankes moterys tarsi talismaną nešioja. Net miegodamos nenusiima. Taip gerai su INKOS papuošalais jaučiasi.

Pati Indrė viską moka ir viską daro pati. Ne tik reikalingų žaliavų internetu užsisako ir parsisiunčia, bet ir sukurtus papuošalus pati fotografuoja, nuotraukas redaguoja, pati į savo interneto svetainę įkelia. Ir savo papuošalus kiekvienai klientei pati asmeniškai supakuoja, ranka surašo, iš ko tie papuošalai suverti, pati išsiunčia.

Reikalingų žaliavų parsisiunčia ne iš bet kur, o iš Azijos, Malaizijos, Europos šalių. Visai neseniai pati internetu susirado ir tiesiogiai kontaktavo su viena Indijos gamykla ir jau parsisiuntė vieną partiją pusbrangių akmenų. Sako, jai taip daug paprasčiau nei į Vilnių ar Kauną važiuoti. Tik dėl INKA logotipo tarėsi su profesionaliu dizaineriu – Indrei norėjosi paukščiuko, nes asocijuojasi su gyvybe, judėjimu bei širdutės, nes ji viską daro su meile.

Reikalingų žaliavų ji parsiveža ir iš kelionių, kurias dievina. Sako, kad kelionės – tai vienintelis būdas praturtėti, išleidžiant pinigus – naujais potyriais, pažintimis, neatrastais skoniais, spalvomis. Parsiveža ne tik įvairių akmenų, kaip pavyzdžiui perlų iš Filipinų, kurie mėtosi paplūdimiuose, bet ir idėjų, įkvėpimo. Galiausiai spalvų. Atranda neįprastus derinius.

Indrė norėtų savo dirbtuvėlėse kasdien užsidaryti. „Čia mano meditacija. Mano ramybė. Mano džiaugsmas“, – sako ji. Bet to dar negali sau leisti. Savo rankdarbiams laiko atranda dažniausiai naktimis. Savo miego sąskaita. Arba, šypsosi ji, reikia vogti laiką iš namiškių.

„Tai mano hobis“, – paaiškina Indrė, kuri, pasirodo, dirba Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinėje mokykloje anglų kalbos mokytoja. Praėjusiais metais mokytojavo dar ir Raudonės pagrindinėje mokykloje, bet to darbo sąmoningai atsisakė, kad turėtų daugiau laiko papuošalams kurti.

Viskas prasidėjo prieš 8 metus, kai Indrei gimė dvynukai ir ji turėjo namuose praleisti daug laiko. Sako, kad tuo metu pradėjo trūkti laiko saviraiškai. Norėjosi tą laiką namuose leisti prasmingai. Tai užsiėmė dekupažu, daug mezgė ir visai atsitiktinai internete pamatė labai gražius rankų darbo papuošalus iš akmenų. Nusipirko, apžiūrėjo ir jai kilo mintis, kad irgi galėtų tokius pagaminti. Pabandė. Pavyko. Patiko ir pačiai, ir draugėms, kurios Indrę ragino dar daugiau gaminti. Pradžioje su savo rankdarbiais buvo įsikūrusi antrojo aukšto hole. Bet ta veikla taip išsiplėtė, kad vyras ir tėtis jai įrengė palėpėje dirbtuvėles.

Taip Indrės hobis išsiplėtė iki individualios veiklos ir jau iš to gauna pajamų. Labai norėtų tik tuo užsiimti, kad taptų jos verslu, bet vis dar nesiryžta. „Kaip ir visus baimė stabdo. Neišeina visko nukirsti“, – šypsosi ji, pripažinusi, kad per tuos metus ji ir spalvas pamėgo. „Kai vaikai gimė, pradėjau norėti spalvų. Gal kad vaikiški rūbai spalvoti. Bet dabar ne tik drabužiai, bet ir visas gyvenimas spalvingas“, – šypsosi ji.

Menas visada buvo šalia Indrės. Ji piešti ir tušu, ir ant šilko moka, ir megzti būdama septynerių ar aštuonerių metų išmoko. Moka nerti, siuvinėja paveikslus. Kūrybiškumo netrūksta. Gražiausius kaklo vėrinius iš kepto modelino suveria. Patinka iššūkiai. Dabar neria papuošalus su stiklu. Auskarus gamina.

Vis dėlto Indrei darosi vis sunkiau – jos rankdarbiams natūraliai atsiranda vis daugiau konkurentų. Rugpjūčio pabaigoje režisierė Danutė Samienė pati ją susirado ir pakvietė K. Glinskio teatre dirbti režisierės asistente. Indrė sutiko. Tariasi dėl naujo spektaklio drabužių, aksesuarų.

Hobiui laiko bus mažiau ir vasarą. I. Kateivė kartu su dar dviem veikliomis jurbarkietėmis rengs kūrybines dirbtuvėles vaikams – stovyklose mokys vaikus siūti, nerti, siuvinėti. Moterys parašė projektą šiai veiklai ir gavo finansavimą.

„Mes visi esame per daug kūrybiški, kad užsiimtume tik viena veikla“, – mano Indrė.