Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Indros Marcinkevičienės parodos „Tu mano akių šviesa“ fragmentas (Artūro Moisiejenko nuotr.).
Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT
– Indra, kaip menas, noras kurti atsirado Jūsų kasdienybėje? Ar vaikystėje būta kokių ryškių įspūdžių, vietų, susijusių su pirmaisiais meno potyriais? Esate minėjusi, kad vaikystėje Jus labai paveikė religinis menas.
– Nuo pat vaikystės menas buvo mano aplinkoje, tėtis dirbo paminklų restauracijos treste, mama buvo TV ir radijo muzikos žurnalistė. Ji buvo meniškos sielos, muzikavo ir piešė. Su tėvais dažnai lankydavau koncertus, teatro spektaklius bei meno parodas, mama ypač skatino tai daryti. Užaugau Vilniaus senamiestyje, todėl man žaidimo aikšteles atstojo pastatai ir bažnyčios. Mūsų namo kieme buvo paveikslų restauravimo dirbtuvės, kurių darbuotojai mus, kieme žaidžiančius vaikus, mielai įsileisdavo, galėdavau valandomis stebėti meno atkūrimo procesą, iš arti matyti senosios tapybos darbus, sekti jų restauravimo eigą.
Parodos „Pasinėrus į savo gelmes“ fragmentas (Artūro Moisiejenko nuotr.).
Nors tarybinėje santvarkoje Vilniuje bažnyčiose lankytis buvo sudėtinga, ten eidavome kartu su seneliais. Didžiausią įspūdį man paliko Aušros Vartų Madona: į Gailestingumo Dievo Motinos koplyčią įslinkdavau dažnai, kai nebūdavo pamaldų, altorius būdavo tuščias, todėl galėdavau tyrinėti pačią koplyčią. Be altoriaus, begalinį įspūdį darė šoninės altoriaus panelės, pilnos auksinių ir sidabrinių votų. Juose matydavau tiek visko: ir švelnumo, ir nuolankumo, ir meilės, ir didybės, prabangos, bet tuo pačiu ir begalinio paprastumo. Norėjau suprasti, ką jie reiškia, kodėl jų tiek daug, kodėl jie panašūs, bet kartu ir skirtingi. Ilgai tyrinėdavau ir patį Madonos paveikslą, žavėjo begalinis kontrastas tarp subtilios tapybos ir masyvių aukso aptaisų. Ne veltui katalikai taip vertina šią Madoną.
Ir dar vienas įvykis išliko atmintyje. Kartą mokyklos draugė pakvietė mane į svečius. Jos namai man pasirodė tikrai įspūdingi. Draugės tėvai buvo meno mylėtojai ir kolekcionieriai. Visos jų namų sienos buvo nukabinėtos įvairiais meno kūriniais. Vieną darbą ir šiandien prisimenu. Draugės tėtis sakė: „Čia Šarūnas Sauka.“ Tamsiame fone nutapytas nuogo žmogaus torsas, nusagstytas puošniais ordinais… Ir pilna varvančio kraujo… Sustingusi žiūrėjau, negalėjau net žodžio ištarti. Grįžusi namo sapnavau karą, kažkokius baisius dalykus. Gal tai ir buvo pirmas kartas, kai meno kūrinys mane taip stipriai paveikė.
– Ne vienas Jūsų interjero projektas yra apdovanotas, o kuriami interjerai išsiskiria spalvingumu, žaidimu kontrastais, faktūromis, formomis ir linijomis. Ar spalvos dažnai sutinkamos mūsų interjeruose? Jei ne – kodėl?
– Interjeras ir menas yra labai artimi. Kurdama interjerą naudoju daug kontrastinių spalvų, skirtingų faktūrų, dažnai pasirenku kokį nors meno kūrinį ir aplink ji sukuriu gyvenamą erdvę. Meno kūrinys mano kuriamoje erdvėje yra ne papildoma dekoracijos dalis, bet pagrindinė interjero ašis, pagal kurią formuojama gyvenamosios aplinkos nuotaika. Mano kuriami baldai yra išskirtiniai savo forma, detalių gausa ir spalvynu. Jie dominuoja kuriamoje erdvėje, atlikdami baldo-skulptūros funkciją. Lietuviškajame interjere vyrauja pilkšvos, ramios, saugios spalvos. Galbūt tai atitinka mūsų tautos identitetą. Lietuviai yra santūrūs, kiek uždari, mėgstantys saugumą bei ilgaamžiškumą. O man norisi šventės! Įėjusi į erdvę, noriu matyti daug spalvų, daug detalių, justi energiją ir gyvybę. Visgi spalvų bei objektų įvairovę nelengva valdyti, gal todėl tokių interjerų mūsų šalyje nėra daug.
Madonos „Santa Morčius“ fragmentas (Artūro Moisiejenko nuotr.).
– Esate užsiminusi, kad turite griežtą nuomonę apie suvenyrus namuose. Kokia ji?
– Kurdama interjero erdves, suvenyrų paprastai vengiu. Nors daug keliaujame su šeima, jų niekada neperku. Aplankytos šalies grožį atsivežu mintyse ar nuotraukose.
– Šiuo metu Šiaulių dailės galerijoje veikia Jūsų objektų paroda „Pasinerk į savo gelmes“, kurioje dominuoja moteriškas požiūris, jausmai ir emocijos, gaivališkai reiškiamos per spalvų gamą, o ypač – Madonas. Ar kai kurias jų sukūrėte įkvėpta savo motinos prisiminimų?
– Mano mama mirė kai man buvo 11 metų. Su ja turėjau labai glaudų ryšį, todėl netektis mane labai paveikė ir veikia iki šiol. Mama paliko šešis vaikus. Pirmoji mano sukurta Madona kaip tik ir yra šešiarankė (jos veidą ir rankas kūrė menininkė Rima Sutkienė). Kiekviena ranka simbolizuoja vieną iš mano brolių ir seserų. Ją skyriau anksti mirusiai mamai. Nors praėjo labai daug metų, aš vis dar apie ją galvoju. Neišnykstantis šviesus jos paveikslas, gerumas, nuoširdumas ir begalinis pozityvumas manęs niekada nepalieka. Mamos ilgesys dar labiau sustiprėjo, jos įvaizdis manyje kanonizavosi, kai į mūsų namus atėjo pamotė – moteris, visiškai priešinga mano mamos asmenybei. Vaikystės atsiminimai bei išgyventa netektis paskatino sukurti Madonų ciklą.
Jas kurdama, bandau atskleisti moters vidines emocijas, kurias visos turime ir išgyvename savyje. Tai ir paslapties pilnoji, tylos pilnoji, mano akių šviesa, pasinėrus į savo gelmes, gyvybės pilnoji, puikybės pilnoji ir t. t. Šiuo projektu noriu atkreipti dėmesį į moters ir jos šeimos tarpusavio santykius. Stebint aplinką, visuomenę, mane labai jaudina ir skaudina, kai matau, kad šeimose trūksta pagarbos vienas kitam. Juk jei nėra jos, nėra ir meilės. Jei vyras negerbia žmonos arba atvirkščiai, šeimoje nėra tarpusavio supratimo, o tai mato ir jaučia augantys vaikai. Vėliau jie irgi negerbs savo antrųjų pusių ir toks šeimos modelis bus perduodamas iš kartos į kartą. Mano nuomone, moteris šeimoje turi būti pirmiausiai gerbiama. Ji yra šeimos ašis, kūrėja, sergėtoja, auklėtoja… Kokia moteris – tokia šeima, kokia šeima – tokia visuomenė, kokia visuomenė – tokia valstybė.
Indra: „Savo parodoje skatinu žiūrovą sustoti ir pajusti save, įsiklausyti ir įsižiūrėti, galbūt net atpažinti save darbuose.“ (Leono Nekrašo nuotr.).
– Madonų seriją užbaigiate kūriniu „Santa Morčius“, kuris, galima sakyti, yra sklidinas priešpriešos kitoms Madonoms, su jomis konkuruoja savo agresyvumu, geisminiu pradu. Ar galite daugiau papasakoti, kodėl pasirinkote ciklą užbaigti šiuo kūriniu?
– Kurdama Madoną „Santa Morčius“, norėjau atskleisti moters tamsiąsias puses. Prisipažinsiu, neigiamą personažą kurti yra be galo įdomu: išlieju savyje susikaupusį pyktį, iškentėtą neteisybę. Daug metų stebiu nemaloniausias gyvenimo istorijas, ne kartą jos užgavo ir mane asmeniškai. Tokių istorijų pagrindinės veikėjos kaip tik ir yra savanaudiškos, manipuliuojančios, daug meluojančios ir šeimos vertybių negerbiančios moterys. Baisiausia yra tai, kad jos tą pyktį ir tamsą atsineša iš savo vaikystės, tokia elgsena išduoda jų prastą kilmę (detalų „Santa Morčiaus“ kūrinio aprašymą galima rasti parodoje).
– Nors darbuose žaidžia vos keletas formų, tačiau iš jų galime vystyti diskusiją apie skirtingas kultūras, kūniškumo ir religingumo sankirtas. Žuvis kūriniuose galima interpretuoti tiek kaip Jėzaus Kristaus, tiek kaip vyriško, į moterį besiveržiančio prado simbolius. Kaip žiūrovui dekonstruoti šį santykį tarp religijos ir kūniškumo? Gal visa yra apie tą patį vienį?
– Savo darbuose žuvies motyvą naudoju neretai, bet visi simboliai atsiranda emociškai, jie turėtų būti traktuojami kaip dogmos. Žuvies forma mano darbuose simbolizuoja gyvybę, vienybę, dinamiką. Jei žiūrovas mato kitas reikšmes, tai nėra blogai. Savo kūrybos procese pirmiausiai vadovaujuosi nuojauta ir emocija.
Leono Nekrašo nuotr.
– Spalvingą parodos kompoziciją papildo bananų kekės. Sovietmečiu stovėjusiesiems eilėse kyla vienokios konotacijos, o vakariečiams tai – falo simbolis. Ar eksponuojant Jums svarbu, kaip bus suprasti kūriniai, ar paliekate interpretacijas žiūrovui? O gal keičiate ir pritaikote parodos kontekstus, aprašus vienai ar kitai kultūrinei terpei, žaidžiate su žiūrinčiuoju?
– Esu sukūrusi nemažą darbų su bananais ciklą, kurį įkvėpė vaikystės prisiminimai iš sovietmečio. Kurdama norėjau parodijuoti tos santvarkos baisumą ir absurdiškumą. Šiuo metu, kai rusai žvangina ginklais ir nori atkurti „sovietmečio rojų“, kilo mintis sukurti darbų ciklą šia tema. Daugelis mano bendraamžių pamena tas ilgas laukiančiųjų eiles maisto ar daržovių parduotuvėse, kuriose praleisdavome po penkias–šešias valandas vien tik tam, kad galėtume nusipirkti du kilogramus žalių bananų. Tarybiniais laikais Lietuvoje bananai simbolizavo gerbūvį, o Vakaruose šis vaisius yra falo simbolis… Tai toks banalus paradoksas, kai tas pats vaisius turi tokias skirtingas reikšmes.
– Esate sakiusi, kad Jums, kaip menininkei, svarbus moters emocinio lauko tyrinėjimas. Jus pačią domina žmonos ir kūrėjos Žemaitės istorija. Gal ateityje mūsų laukia serija apie moteris kūrėjas Lietuvoje?
– Pastaraisiais metais meno erdvėse, socialinėse medijose ir visoje plačioje visuomenėje labai daug kalbama apie moters rolę, svarbą, reikšmę. Pradėjusi domėtis Žemaitės biografija, supratau, kad ji yra tikrai įdomi. Rašytojos atėjimas į literatūros erdvę, jos gyvenimo vingiai ir nesitaikymas su tų laikų socialinėmis dogmomis mane, kaip kūrėją, tikrai įkvepia, bet kol kas konkretaus darbų ciklo nematau. Tačiau ką gali žinoti…
– Kaip Jūs reaguojate į tai, kad moters suvokimą, jos vaizdavimą mene, buvimą visuomenėje dažnai apibrėždavo vyrai? Ar Jums svarbi moters išlaisvinimo tema? O gal laisvinti nebereikia?
– Tik pati moteris gali išsilaisvinti. Aš tikiu, kad moteris yra savo gyvenimo ir likimo valdovė, todėl tik nuo jos pačios priklauso laimė ar nelaimė. Vėl pasikartosiu: nuo moters priklauso visos šeimos laimė ir likimas. Ji yra šeimos ašis. Dažnai vyrai nori, kad moterys būtų nuolankios. Laikui bėgant tos nuolankiosios tiesiog jiems nusibosta, nebedžiugina… Ir tuomet – next. Nuolankumas, mano galva, šiandien yra yda. Turi būti pagarba vienas kitam ir lygybė, bendradarbiavimas, draugystė, meilė, o ne tarnystė.
– Parodos pavadinime skamba kvietimas pasinerti į savo gelmes, nors dažnas save, kaip asmenybę, suvokiame būtent per santykį su kitu. Kodėl naudinga pasinerti į save, pabūti su savimi?
– Šiandieną savo kasdieniame gyvenime mes patiriame tiek daug trukdžių: nuolat kintanti informacija, socialinės medijos, valandinė žiniasklaida. Pabundame laikydami telefonus, jų nepaleidžiame iš rankų nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties. Pamiršome tylą. Nebeturime laiko patys sau. Tam, kad galėtų bendrauti su kitais, žmogus turi labai gerai pažinti save patį. Vienatvė, pabuvimas su savimi – puikus pažinimo kelias. Kai sustojame, susikaupiame ir įsiklausome į save, ateina tikras savęs pažinimas. Kad įvertintume savo asmenybės bruožus, privalome bendrauti ir girdėti kitus. Gyvas dvipusis žmogaus kontaktas yra labai svarbus. Kai pažįsti save patį, bendraudamas su kitais kartais atrandi tai, ko pats savyje nematai.
Savo parodoje skatinu žiūrovą sustoti ir pajusti save, įsiklausyti ir įsižiūrėti, galbūt net atpažinti save darbuose.
Roberta Stonkutė