Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Aplink Lietuvą. Apvažiavęs 11 Europos šalių, Imantas nedrąsiai dėlioja ateities planus. Gali būti, kad dar šiemet savo sekėjus ir draugus „VeloFanas“ nustebins kelione aplink Lietuvą. „Žiemą dar net įdomiau“, – šypteli jis.
Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt
Imanto Greitmano – „VeloFano“ – ištvermės kelionė po Europą dviračiu baigėsi – sėkmingai pasiektas varžybų „Northcape4000“ finišas. Vyras jau Šiauliuose, tačiau mintimis atitrūkti nuo šio gyvenimo nuotykio neleidžia nei vienas per kitą besibraunantys įspūdžiai, nei… raumenų skausmas ir tirpstančios rankos bei kojos. Bet Imantas numoja ranka: „Būčiau ir atšliaužęs iki finišo, kad tik iškelčiau Lietuvos trispalvę.“
Apie patirtą išbandymą primena kojos
Gerokai viršijęs optimistiškiausius savo lūkesčius ir užmojus, Imantas dabar šypsosi plačiai. Įspūdžiai vieni per kitus jo galvoje vis dar sukasi kaip tie dviračio pedalai. „Čia sapnas, svajonė… Nežinau, kaip pasakyti. Tiek žmonių sutikta, tiek vaizdų pamatyta, tiek kilometrų numinta, įgyvendintas tikslas...“ – vardija jis.
Liepos 28 d. prasidėjusios dviračių ištvermės varžybos šiauliečiui truko 19 dienų, kasdien įveikiant maždaug po 226 km. Į šiaurę – nuo Italijos iki Norvegijos – tęsęsis maršrutas lengvas nebuvo: tekdavo važiuoti, lyjant lietui ar plieskiant karštiems saulės spinduliams, pačiam ieškoti, kur apsistoti nakčiai, kur nusipirkti maisto, o miego valandos būdavo trumpos.
Dabar visa tai praeityje, tačiau beveik trijų savaičių išbandymą primena raumenų skausmas. „Tris savaites beveik nevaikščiojau, nes dviratininko batų padai labai kieti, nesilanksto, tai pirmomis dienomis buvo sudėtinga – skaudėjo tuos raumenis, kurie nedirbo minant, – šypteli „VeloFanas“. – Dar ir dabar, lipant laiptais ar ilgiau einant, „pakerta“ kojas. Tirpsta ir rankos.“
Realu, tačiau kartu – nerealu. Imantas prisipažįsta dar sunkiai suvokiantis, kad jam pavyko. „Visas nuotykis, sakyčiau, yra kažkas nerealaus. Bet viskas padaryta. Kai nori, stengiesi – viskas yra įmanoma“, – sako jis ir šypsosi: trūksta žodžių apibūdinti užplūdusiems jausmams.
„Kuo sunkiau, tuo įdomiau“
Įdomu tai, kad Imantas daugiau važinėti dviračiu ėmė maždaug tik prieš penkerius metus, o suvokęs, kiek daug įmanoma išvysti, lekiant su vėjeliu, buvo apsvarstęs idėją apvažiuoti Lietuvą ar net Baltijos šalis. Tik štai viskas pakrypo dar įdomesne linkme. Sprendimą dalyvauti „Northcape4000“ jis priėmė tyliai – niekam apie tai nepratarė nė žodžio, visi sužinojo, laikui bėgant ir ėmus ruoštis varžyboms.
„Kai reikėjo spausti mygtuką, kad patvirtinčiau registraciją, daužėsi širdis, nes suvokiau: jei paspausiu tą mygtuką – pasikeis visas gyvenimas. Tai giliai įkvėpiau ir spaudžiau. Po truputį pradėjau ruoštis fiziškai, planuoti treniruotes, tai pasisakydavau ir draugams. Visi reagavo panašiai: „Vau! Tu beprotis! Tiek kilometrų dviračiu!“ Visi buvo nustebę, bet labai palaikė“, – mena pašnekovas.
Neįtikėtinos valios, ryžto ir motyvacijos vieninteliam lietuviui varžybose niekada nepritrūko. Į priekį stumte stūmė pagrindinis tikslas – nuvažiuoti su trispalve į Nordkapą ir pasveikinti Lietuvą su šimtmečiu. Tam šiaulietis negailėjo nei jėgų, nei sveikatos: „Paskutinę varžybų dieną ėmė skaudėti dešinės kojos Achilo sausgyslę. Galvojau, kaip nuvažiuoti iki finišo: jei reikės – stumsiuosi dviratį, šliaušiu arba paliksiu visus daiktus, dviratį, kad tik finišuočiau...“
Laimei, šliaužti neteko – „VeloFanas“ sėkmingai atmynė iki svarbiausio varžybų taško. Ir įveikti visą maršrutą pavyko kur kas geriau ir greičiau, nei tikėjosi prieš varžybas. Tarp 130 dalyvių jis galutinėje įskaitoje rikiavosi per patį viduriuką – 65 vietoje.
„Gerai, kad maršrutas tęsėsi iš pietų į šiaurę, ne atvirkščiai. Nes taip buvo sunkiau. Aš norėjau visą tą sunkumą išgyventi, pajausti, nes turi pravažiuoti įvairiomis sąlygomis ir užsitarnauti šį titulą – kad dalyvavai ir finišavai tokiose varžybose“, – sako dviračių entuziastas.
Jausmai po finišo užplūdo ypatingi: atsidūrė ant skardžio šiauriausioje Europos vietoje ir aukštai iškėlė Lietuvos vėliavą. Jei ne mylimos tėvynės šimtmetis, neprofesionalus dviratininkas tokiam išbandymui nebūtų ryžęsis. Iki šiol nebuvo tekę numinti panašių atstumų, net ant plento dviračio nebuvo tekę sėsti. Vos pasiekus finišą, Imanto lūpose suskambėjo žodis „laisvė“.
Pasak lietuvio, mūsų šaliai jis ypač svarbus: „Jei nesi laisvas, negali daryti, ką nori.“ Laisvės pojūčiu važiuodamas mėgavosi ir jis pats: kvapą gniaužiantys vaizdai ir visiška laisvė mintims.
Į Lietuvą – kuo greičiau
Dviračių ištvermės varžybų metu „VeloFanas“ aplankė net 11 šalių, o tarp jų buvo ir gimtasis kraštas. Į jį, kaip pats sako, mynė kuo greičiau. „Taip buvo gera sugrįžti! Taip myniau iš Lenkijos į Lietuvą! Aš galėjau arba pasilikti prie Lenkijos pasienio ir miegoti viešbutyje, arba kirsti sieną ir nežinoti, kur miegoti. Negalvodamas važiavau į Lietuvą“, – šypsosi pašnekovas. Paradoksas, tačiau Imantas juokiasi, prisiminęs, kad pirmieji šunys jį užpuolė, kaip tik atmynus į tėvynę. „Pasitiko“, – šypteli.
Paklaustas, kuri šalis paliko didžiausią įspūdį, jis nedvejodamas su šypsena atsako: „Lietuva.“ O kokia ji pasirodė kitiems varžybų dalyviams? Pasak pašnekovo, keliai jiems patiko, tačiau pati šalis priminė kaimo vaizdą. „Na, nes važiavome pro mažesnius miestelius, – paaiškina. – Jiems buvo keista, bet man buvo labai miela.“
Klausydama jo pasakojimo, nedrįstu suabejoti Imanto patriotiškumu. „Taip, tai yra mano patriotizmo išraiška. Niekada gyvenime negalvojau, kad darysiu ką nors panašaus. O čia per pusmetį viskas taip apsivertė. Aš esu tik mėgėjas dviratininkas ir jei ne Lietuvos šimtmetis – tikrai nebūčiau pasiryžęs“, – tikina vyras.
Ištvermės varžybos nebuvo lengvos, o įpusėjus maršrutą, jam pačiam netgi
buvo kilę abejonių, ar pavyks atsidurti ant Šiaurės kyšulio. Pernai per visus metus jis buvo numynęs apie 3 000 km, o čia per 19 dienų turėjo įveikti kone pusantro tūkstančio kilometrų daugiau. Pagal Zodiako ženklą jis yra Avinas, tad, kaip pats juokiasi, matyt užsispyrimas ir ryžtas yra užkoduotas: „Avinai kartais padaro nepagalvoję. Tai štai – sugalvojau, kad man reikia numinti, ir viskas. Aš to siekiau.“
Beje, sustoti neleido Lietuvos vėliava, Vytis ant aprangos ir ant dviračio – juk dalis tėvynės visada buvo šalia. „Tos trys savaitės buvo ir pačios sunkiausios, ir pačios geriausios. Patirti tą jausmą – nešti Lietuvos vėliavą – yra didžiulė garbė. Todėl buvo vienintelis tikslas – tik pirmyn“, – pasakoja „VeloFanas“.
Didžiuojasi ir tuo, kad panašiose varžybose iki jo buvo dalyvavęs vos vienas lietuvis, tad ir vėl garsiai suskambo Lietuvos vardas. Be to, ir dalis maršruto driekėsi per mūsų valstybę. Kai kurie varžybų dalyviai Imanto netgi teiravosi, kur galės nusipirkti maisto, kokį patartų pirkti, kur apsistoti nakvynei ir pan.
„Sakiau, kad čia yra cepelinų, tik neaišku, kaip po jų seksis minti pedalus“, – šypsosi jis. Lietuvoje buvo lankęsi ir kai kurie sutikti užsieniečiai: „Sutikdavau žmonių, papasakodavau, pasikalbėdavome. Tikrai žino žmonės Lietuvą ir net yra joje buvę.“
39288512-306900723397868-2975294772752678912-n.jpg
„Lietuva esame mes“
„Kol Lietuva turės tokių vyrų, nepražūsime“ – šiuos žodžius Imantui skyrė Nordkape netikėtai sutikti tautiečiai. Pats jis didžiuojasi savo pasiekimu, tačiau kartu ir kuklinasi: „Jei visi darytume tai, kas patinka ir teikia malonumą, gyventume daug maloniau. Atsirastų gatvėse daugiau šypsenų, daugiau laimingų veidų.“ Žinoma, šalyje dar yra likę praeities nuoskaudų, pesimizmo, sovietinio mentaliteto, tačiau gerų ženklų matyti. Pats Imantas – puikiausias to pavyzdys: ryžtingas, atkaklus, užsispyręs, nebijantis iššūkių.
Tik štai patriotizmą dažnai perleidžiame per emigracijos prizmę. Be reikalo: patriotiškumas nėra vien pasirinkimas likti tėvynėje. „Vieni jį išreiškia, tarnaudami kariuomenėje, kiti dar kitaip garsina Lietuvą… Jei visi įrėmintume savo meilę tėvynei darbais, jei atsirastų daugiau tokių „trenktų“ kaip aš, tuo būtų geriau, – svarsto šiaulietis. – Čia yra mūsų žemė, mūsų kraujas, mūsų šaknys, čia mes ir turėtume būti. Bet pasaulis yra didelis, mes esame laisvi, tad turime teisę rinktis.“
Pabuvojęs kitose Europos valstybėse, Imantas tikina, kad kiekviena šalis turi savo privalumų ir trūkumų. Pavyzdžiui, Italijoje ar Vokietijoje, anot jo, šiukšlių dėžių tekdavo gerokai paieškoti, kitur savaitgaliais nedirbdavo parduotuvės. Gal Lietuvą mes keiksnojame be reikalo?
„Kartais mes šalį painiojame su valdžia. Valdžia kartais tikrai priima neteisingų sprendimų, bet šalį mes visi mylime, tik, manau, tuos du dalykus sutapatiname. O iš tikrųjų mes esame Lietuva. Kokie mes esame, tokia ir yra Lietuva. Juk kiekvienas savęs nekeiksnojame, tai ir Lietuvos nereikėtų keiksnoti. Jaunimas jau mąsto kitaip, dar turi pasikeisti keletas kartų ir tada bus geriau“, – teigia Lietuvos vardą garsinęs vyras.
Ryžto pasimokyti derėtų iš paties Imanto, o jis savo ruožtu jaunimui linki kelių paprastų dalykų: „Daryti tai, kas teikia malonumą. Tada atsiveria ir visi kiti keliai. Daryti, mėgautis ir nebijoti pradėti.“
Tiesa, nepamiršta Imantas paskatinti daugiau važinėti dviračiu – pripažįsta, kad tai buvo dar vienas jo kelionės tikslas: „Kuo tokių dviratininkų, projektų bus daugiau, kuo mes būsime labiau matomi, tuo greičiau gerės dviračių infrastruktūra, bus saugiau keliuose, bus išsaugota daugiau gyvybių.“
O ką kelionė atskleidė apie jį patį? „Kad tikrai myliu dviratį. Kitaip to nebūtų įmanoma padaryti. Važiuodamas dviračiu, jautiesi labai laisvas. Man patinka laisvės pojūtis: mini greičiau – tai važiuoji ir nieko negalvoji, o jei lėčiau – galvoji, svajoji, planuoji, sudėlioji savo mintis. Važiuoji ir ilsiesi“, – jauseną apibūdina „VeloFanas“.
logo-srtrf.jpg