Ilgi Šiaulių dramos teatro dešimtmečiai. I dalis

Šiauliai

Viktoras GundajevasŠaltinis: Etaplius.lt

24909

1931 m. Šiaulių dramos teatras parodė pirmąją premjerą – Karlo Gocio „Princesė Turandot“. Spektaklį režisavo Borisas Dauguvietis. Viso Šiauliuose šis režisierius pastatė 17 spektaklių. Dar Šiauliuose dirbo tokie žinomi režisieriai kaip J. Staniulis, A. Radzevičius, K. Juršys, I. Tvirbukas, A. Puzanauskas. Pirmuosius žingsnius čia žengė ir Juozas Miltinis (tiesa, tik kaip aktorius 1931 – 1932 m.), vėliau persikėlęs į Panevėžį.

Rašant apie teatrą pirmiausiai prisimeni anglų išmintį: „Nesilankyk teatre, ant kurio durų kabo skelbimas, jog teatras ieško aktorių“. Šiaulių dramos teatre niekad tokio skelbimo nereikėjo. Teatre nebūta jokių nuosmukių, viskas vyko ir vyksta pakankamai aukštai pakėlus kartelę. Net, tarkime, jei apie kurį nors spektaklį sakai „šiaip sau“, vis tiek taip nėra spektaklio, kad ko nors gero jame neįžiūrėtum: muzika, dailininko darbas, gal kuris aktorius gerai vaidins, kad ir antro plano. Šiauliečiai – antraplanių vaidmenų meistrai.

borisas-dauguvietis-202x300.jpg

Nesutikčiau su teiginiu, kad teatras prasideda rūbinėje. Manau, jis prasideda dar anksčiau, kai nusprendi eiti į teatrą. Tai visas ritualas. Ruoštis reikia pradėti jau iš vakaro ar bent teatro dieną. Šviesios atminties dailininkas Kazimieras Jonynas pasakojo kaip eidamas Kauno Laisvės alėja pastebėjo, jog tą vakarą teatre dainuos Fiodoras Šaliapinas, netikėtai nors ir paskutinę minutę, bet gavo bilietus, dar uždusęs įkrito į kėdę balkone ir… Šaliapinas jo nesužavėjęs. Ilgai mąstęs dailininkas sakė nusprendęs, jog pats kaltas – buvo spektakliui nepasiruošęs.

Svarsčiau kokia seka remiantis pasakoti Šiaulių dramos teatro istoriją. Pradžioje tai buvo Valstybės teatro Šiaulių skyrius, po to Šiaulių miesto teatras, vėliau Valstybinis Šiaulių dramos teatras. Pamąsčiau, jog gal geriausiai teatro gyvavimo etapus skirstyti pagal čia dirbusius režisierius. Kiekvienas režisierius įnešė savo indėlį ir keitė teatro veidą. Kiekvienas teatro dešimtmetis tai ilga istorija su dešimtimis naujų spektaklių, įdomiais aktorių vaidmenimis.

Pirmasis spektaklis pokaryje pastatytas Šiaulių dramos teatre – J. Grušo „Tėvas ir sūnus“ (rež. – K. Juršys, dail. – J. Surkevičius). Bet pradėkime nuo režisieriaus Josifo Šeino, kuris į teatrą įžengė 1949 m. su nuostabiais klasikiniais spektakliais: S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliai“, A. Vienuolio „Puodžiūnkiemis“, A. Griciaus „Karšta vasara“, J. Avyžiaus „Baltieji gluosniai“, J. Rainio „Pūsk, vėjeli!“ M. Gorkio „Vasa Železniova“, „Miesčionys“, A. Čechovo „Dėdė Vania“, E. de Filipo „Filumena Marturano“, B. Šou „Velnio mokinys“… Šiuose spektakliuose režisierius padėjo atsiskleisti ne vienam teatro aktoriui. Štai S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliuose“ sunku išsiskirti atskirus aktorius, nes visi vaidina puikiai: P. Pinkauskaitė (Normantienė), K. Tumkevičius (Normantas), E. Bindokaitė (Raudonauskienė), V. Tautkevičius (Raudonauskis), V. Venckutė (Kazimiera), A. Petkevičius (Karaitis), I. Gurinaitė (Karaitienė), A. Simokaitytė (Karaitytė), S. Paska (Sūrinskas), J. Dulskytė (Magdalena), A. Puzanauskas (Mikšas), J. Zubėnas (Bučkis), V. Benokraitis (Statinis).

O štai A.Vienuolio „Puodžiūnkiemyje“ stebino S. Paskos (Jonas Puodžiūnas), J. Juodagalvis (Antanas Puodžiūnas) vaidyba bei, tarkim, ir antraplanis J. Zubėno (Gailiūnas) vaidmuo.

bindokaite.jpg

Žiūrovai buvo sužavėti E. Bindokaitės Jelenos Andrejevnos (M. Gorkio „Miesčionys“), V. Venckutės Sonios (A. Čechovas „Dėdė Vania“), P. Pinkauskaitės Vasos Železniovos (to paties pavadinimo M. Gorkio pjesėje) vaidmenimis. Rusų teatro kritikai net iš Maskvos atvykdavo pažiūrėti P. Pinkauskaitės Vasos šioje rusų dramaturgijos klasiko pjesėje. Aktorė S. Nosevičiūtė, P. Pinkauskaitės mokinė, apie savo mokytoją yra sakiusi: „Žiūrėdama į ją, aš pirmą kartą mačiau teatre tokį darnų vidinių ir išorinių aktoriaus duomenų derinį, stebėjausi gilia scenine tiesa, didžiuliu aktorinių galimybių diapazonu, sceninės technikos meistriškumu, kurie padėjo jai sukurti tokią ryškią, savitą figūrą, tokią valingą moterį – žmogų“.

Josifo Šeino režisūra skyrėsi savitu moderniu požiūriu į kiekvieną statomą pjesę. Jis nesitaikstė su tuo metu teatro scenoje vyravusiais štampais. Štai Vasa Železniova neigiamas personažas, tačiau režisierius bando ieškoti kodėl šitaip, kame tos blogio šaknys priverčiančios žmogų irgi blogai elgtis. Nesitaikymas prie sistemos režisieriui priklijavo disidento vardą. Kaip ir vėliau Jonui Jurašui, taip tuomet Josifui Šeinui teko palikti gimtinę, išdirbus Šiaulių dramos teatre dešimt metų.

Šalia kitų dailininkų tuo metu kai kuriems spektakliams scenografiją kūrė garsus šiaulietis dailininkas Gerardas Bagdonavičius. Ypač jam pavyko dekoracijos Ž. B. Moljero „Šykštuoliui“, T. Gabės „Pelenei“, P. Vaičiūno „Tėviškės pastogei“, F. Šilerio „Klastai ir meilei“ (šiam spektakliui scenografiją dailininkas kūrė draug su J. Surkevičiumi) ir kt.

bagdonavicius.jpg

Kai J. Šeinas buvo priverstas palikti Lietuvą ir teatrą, spektaklius Šiaulių dramos teatre dažniausiai statė Kazys Tumkevičius. Tiesa, jis visą laiką buvo toks tarsi teatro budintis režisierius. Tuo metu (1958 m.) vienas ryškiausių jo pastatymų V. Rozovo pjesė „Džiaugsmo beieškant“. Dail. – J. Taujanskinė. Pagr. vaidm.: E. Bindokaitė (Klaudija), J. Juodagalvis (Fiodoras), J. Gascevičiūtė (Tatjana), V. Tamašauskas ( Nikolajus), A. Dobkevičius (Olegas), J. Čepkevičiūtė (Lenočka), A. Petkevičius (Ivanas), L. Vosylius (Genadijus), A. Simokaitytė (Taisa), B. Zubriūtė (Marina), K. Tumkevičius (Leonidas), L. Zmirskas (Vasia).

Šiaulių dramos teatro repertuaras visad buvo labai įvairus. Čia nestigo ir lietuvių autorių (tiek klasikų, tiek šiuolaikinių dramaturgų) kūrinių, ir pasaulinės klasikos bei Vakarų pasaulyje tuo metu kūrusių dramaturgų pjesių (tiesa, su pastarosiomis buvo kiek sunkiau, nes ne viską tuometinė santvarka toleravo), ir rusų klasikų bei tuometinių kūrėjų dramų bei komedijų. 1962 m. į teatrą atvykusio režisieriaus Mamerto Karklelio pastatymai pratęsė teatro repertuaro įvairovę. Tiesa, gal šiek tiek jautėsi vyraujanti lietuviška dramaturgija. Bet tai tik pliusas.

mamertas-karklelis1.jpg

Atvyko režisierius į Šiaulius baigęs Lunačarskio teatro meno institutą. Pirmasis jo pastatymas Šiauliuose – A. Ostrovskio drama „Bekraitė“, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko R. Pauliukaitytė (Larisa), E. Rupšys (Karandiševas), A. Simokaitytė (Charita), V. Tautkevičius (Mokėjus), V. Benokraitis (Vasilijus), P. Dailida (Sergejus), F. Jakšys (Ilja), B. Zubriūtė (Eufrosija), A. Dobkevičius (Robinzonas), J. Zubėnas (Gavrila), J. Šimkus (Ivanas).

Toliau sekė K. Inčiūros „Eglė žalčių karalienė“, V. Krėvės „Šarūnas“ ir „Žentas“, J. Josadės „Užupio drama“, V. Rimkevičiaus „Girių kirtėjai“… Tiesa, kiekvienas teatras turėjo tuomet pastatyti ką nors iš patriotinės rusų dramaturgijos, ypač skatinami buvo Lenino paveikslo įkūnijimai. M. Karklelis režisuoja M. Šatrovo pjesę „Liepos šeštoji“, kur Lenino vaidmenį sukūrė aktorius Stasys Paska.

Vienas ryškiausių M. Karklelio pastatymų V. Rimkevičiaus „Girių kirtėjai“ tarsi pokalbis su žiūrovais, kai rimti ir skaudūs dalykai aptariami lyg juokais, bet dėlto temų aktualumas nesikeičia. J. Taujanskienės scenografija – kaimiškas storų rąstų namas ir modernūs baldai jo viduje. Didelis dėmesys spektaklyje skiriamas muzikai, gal todėl pasirinktas puikus kompozitorius F. Bajoras. Pagrindinius vaidmenis atliko N. Jasinskas (Juras), D. Baukaitė (Aldona), J. Juodagalvis (Jonas), S. Paska (Jurgis), K. Tumkevičius (Klemensas), V. Širka (Povilas), G. Černiauskas (Aras).

Šalia M. Karklelio režisuotų spektaklių savo vietą teatre rado ir kitų režisierių darbai. Daug gražių žodžių galima tarti Dž. Selindžerio kūrinio „Rugiuose prie bedugnės“ perkėlimui į sceną: rež. – V. Jasinskas, dail. – J. Taujanskienė, pagr. vaidm. A. Pintukas (Houldenas), D. Cinauskaitė (Fibė), V. Benokraitis (Eklis), R. Gudas (Stredleiteris), J. Gascevičiūtė (Morou), V. Ivanauskas (Spenseris), I. Gurinaitė (Spenser), V.Tautkevičius (Morisas), D. Baukaitė (Sanė), R. Ulbinaitė (Selė), A. Dobkevičius (Entolinis). Tai buvo drąsus spektaklis apie jaunimo problemas. Tokių spektaklių tikrai trūko. „Rugiuose prie bedugnės“ tikrai pakeitė ne vieno jaunuolio gyvenimą. 1951 metais parašyta apysaka Lietuvoje pasirodė 1966-aisiais, tais pačiais metais Šiauliuose pastatytas ir spektaklis. Visų kartų jaunuoliai atpažįsta savyje pagrindinį kūrinio herojų, prieš gyvenimo rutiną protestuojantį Houldeną. Koks naivus beatrodytų jo protestas, iš to išaugo visa bitnikų ir hipių karta.

1969 m. į Šiaulius atvykus visam Lietuvos konservatorijos aktorių kursui, teatras ženkliai atsinaujino. Teatro vyr. režisierius Mamertas Karklelis su jaunaisiais aktoriais stato lenkų dramaturgo E. Jurandoto komediją „Devintasis teisuolis“, o iš Vilniaus atvykęs režisierius Leonidas Lurjė pastatė J. Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“. Dailininkė – J. Taujanskienė. Pagrindinius vaidmenis atliko P.Piaulokas (Andrius), G. Ūzas (Julius), L.Vinciūnas (Lukas), V. Mainelytė (Beatričė), L. Zmirskas (Andriaus tėvas), L. Dapšys (Juliaus tėvas), A. Adomaitytė (Zina), D. Cinauskaitė (Direktoriaus pavaduotoja), V. Tautkevičius (Gydytojas psichiatras), V. Baranauskas, V. Benokraitis (chuliganai).

Tiesa, bėgant metams vienas po kito šie aktoriai Šiaulių dramos teatrą paliko. Ką darysi, aktorius vilioja didesnės scenos, darbas televizijoje irgi skatina gyventi sostinėje, kad kiekvieną dieną nevažinėjus tokį atstumą iš Šiaulių. Ilgiausiai teatre išbuvo V. Baranauskas ir P. Piaulokas. Pranui Piaulokui suteiktas Šiaulių garbės piliečio vardas, deja, jis mus jau paliko. Vladas Baranauskas iki šiol teatre sėkmingai vaidina.

Straipsnį parengė Ričardas Jakutis

Jūsų dėmesiui trumpas archyvinis filmas apie Eleną Bindokaitę

Dar vienas archyvinis filmas apie Kazimierą Tumkevičių (filmo autorius Eduardas Pauliukonis)

remia.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt