Ikonos ant šovinių dėžių – apie žmogiškumą

Šiauliai

Dai­li­nin­kas, me­no­ty­ri­nin­kas, ra­šy­to­jas Olek­sand­ras Kli­men­ko ir jo žmo­na ta­py­to­ja, iliust­ra­to­rė So­fi­ja At­lan­to­va pra­dė­jo pro­jek­tą 2014 m. Rei­kė­jo kaž­kaip iš­gy­ven­ti ka­ro grės­mės siau­bą. Šio sie­kio ve­da­mas ėmė ta­py­ti ka­no­ni­nes sta­čia­ti­kių iko­nas. (Modesto Endiruškos nuotr.)

Asta StankūnienėŠaltinis: Etaplius.LT

336895

Festivalio „Nepatogus kinas“ metu Šiaulių dailės galerijos lankytojai galėjo pamatyti dvi ikonas, nutapytas ant šovinių dėžių. Tai ukrainiečių menininkų sutuoktinių Oleksandro Klimenkos ir Sofijos Atlantovos kūriniai. Ikonos eksponuotos, nes festivalyje rodytas kauniečio fotografo, režisieriaus Sergejaus Orlovo Ukrainoje filmuotas dokumentinis filmas „Šventiesiems stebint“. Šalia ikonų dailininkų – savanoriai, medikai, karininkai, eiliniai žmonės Kyjive, Bučoje, Gostomelyje, Irpynėje, Borodiankoje, Černihive.

Idėja

Kartą lankydamasis viename iš konfliktinio regiono batalionų, menininkas Oleksandras Klimenko pastebėjo, kad šaudmenims laikyti skirtų medinių dėžių dangčio ir dugno konstrukcija panaši į skydus, skirtus ikonoms tapyti. Pirmoji „karo ikona“ gimė ant šovinių dėžės, pargabentos į Kyjivą. Tai buvo Dievo Motina su Kūdikiu.

Pamažu karo atliekos pradėjo virsti meno kūriniais, o dailininkų mecenatystė ir savanorystė iki šiol neša ne tik tikėjimą, bet realią pagalbą karo siaubiamai tėvynei. Į projektą „Nupirk ikoną – išsaugok gyvybę“ įsitraukė ir Oleksandro žmona Sofija Atlantova.

Oleksandras sako, kad jo projektas iš tikro yra ne apie ikonas ar karą, bet, pirmiausia, – apie žmogiškumą. Gyvybės pergalė prieš mirtį galima tik tada, kai laimi žmogiškumas. Jei pergalė pasiekiama žmogiškojo Aš degradacijos kaina – tai yra vienos mirties pergalė prieš kitą mirtį.

„Negaliu jų vadinti tarakonais, orkais ar dar kuo nors – vadinu juos rusų kariais. Ir būtent dėl šios priežasties toliau vadinsiu juos žmonėmis – kai prie jų padarytų nusikaltimų pridedi žodį „žmogus“, tik tuomet tie nusikaltimai labiausiai išryškėja, ryškiausiai parodo, kad žmogus negali taip elgtis, žmogus negali toks būti“, – tiki menininkas.

Kaip buvo kuriamas filmas ir kodėl, kalbėjomės su režisieriumi S. Orlovu.

Re­ži­sie­rius Ser­ge­jus Or­lo­vas: „Aš ma­nau, kad svar­biau­sia min­tis skam­ba me­ni­nin­kų Olek­sand­ro ir So­fi­jos lū­po­mis – ne­de­hu­ma­ni­zuo­ti ki­tų žmo­nių bet ko­kiu at­ve­ju“. (Ser­ge­jaus Or­lo­vo as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

– Ar kuriant filmą, reikėjo tartis su dailininkais, ar prašėte jų idėjų?

– Turi atsižvelgti į jų norus, jausmus, pasaulį. Kitaip tavęs tiesiog neįsileis. Privalai klausytis, nepasakoti, ką jiems daryti. Šiuo atveju – tai ikonų tapymas, sakrali atmosfera, tu dalyvauji intymiame procese. Privalai turėti ir derybininko įgūdžių. Suvokti, kad esi bičas, kuris stovi su filmavimo kamera už peties. Nori epizodiškai nufilmuoti žmogų – reikia su juo pašnekėti, mokėti prieiti, papasakoti, kokie tavo tikslai. Žmogus turi jaustis saugus.

– Kokius menininkus prieš kurdamas pažinote realybėje ir kokius pavyko pavaizduoti filme?

– Prasidėjus karui Ukrainoje 2022-aisiais Oleksandras ikonas tapė poilsio minutėmis, savanoriaudamas ligoninėje ir karo lauke. Tapyti ikonas ant šovinių dėžių jiems reiškia gyvenimo ir gyvybės pergalę prieš mirtį. Projekto lėšomis išlaikomoje karo ligoninėje tai įvyksta ir fiziškai. Šiuo projektu remiami savanoriai medikai. Mobilioji ligoninė – nevalstybinė iniciatyva, padedanti įdarbinti civilius gydytojus, gelbėjančius gyvybes Ukrainoje.

– Ar skiriasi sutuoktinių kuriamos ikonos?

– Kartais Oleksandras žmonai Sofijai patarinėja, išklauso jos idėjų. Menininkė prieš tapydama dažniausiai „sušvelnina“ skausmingą lentų tekstūrą, pridengia ją akvareliškai skaidriu fonu ir jau ant minkštesnio paviršiaus tapo atvaizdus: Dievo Motiną, Šv. Jurgį, arkangelą Mykolą. Befoniai atvaizdai, pavyzdžiui, „Septynių skausmų Marija“, atrodo tarsi teptukas nelietė lentų, ažūriškai skaidriai. Kaip sako Sofija, jai labai rūpi atskleisti tragedijos išskirtinumą, išvengti bet kokio epiškumo. Kad liktų grynumas.

Tragedija pasireiškia nedideliais objektais. Todėl ji piešinius dalina į fragmentus, paryškina pastele. Oleksandras siūlo naudoti dažus. Iliustratorė svarsto: gal atsiras gėlė, numestas vežimėlis ar nutraukta skalbinių virvė. Jai svarbu, kad tai nebūtų tik apie statistiką – žuvo štai tiek taikių gyventojų. Juk buvo labai konkretus gyvenimas, kurį taip beprasmiškai, tragiškai ir žiauriai nutraukė.

– Kaip apibūdintumėt ikonų dailininką kaip žmogų ir menininką?

– Oleksandras labai nuoširdus, sąžiningas žmogus. Kaip menininkas – itin kruopštus. Jei jau jis daro konceptualų kūrinį, viskas išbaigta iki galo. Pradeda karo veiksmų zonoj, baigia studijoje. Filme, sugriautoje mokykloje, naudoja baltą kreidą ar anglį. Oleksandro protas yra nuostabus. Gali tapyti ant apdegusio kareivio bato. Dailininkas kariškių dažnai pavadinamas Olafu (Olaf Clemensen dailininko kūrybinis pseudonimas, – aut. past.). Švelniai ir draugiškai – „mūsų Olafas“. Ikonų kūrėjas net nesaugiose zonose, namų ir skeveldrų griuvėsiuose vaikšto lėtai, vilki maskuojančius drabužius, dažnai – su lietuvišku užrašu ar simbolika.

– Kaip tapote Ukrainos menininkų sukurtų ikonų parodų koordinatoriumi? Jums padedant, surengta paroda Nacionaliniame dailės muziejuje (LNDM), Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.

– Galima sakyti, kad filmas prasidėjo nuo parodos. Įsitraukus į savanorišką veiklą, mūsų studija buvo tapusi sandėliu priemonėms, kurias vežame: ekipuotei, turniketams. Ten atsidūrė ir menininkų darbai. Suvokiau, kad kūriniai ten gulės savaites ar net mėnesius, kol bus išvežti į Jungtines Amerikos Valstijas. Pamaniau, kad reikia parodyti tuos darbus žmonėms. Norėjau priversti kūrinius dirbti pagal paskirtį. Taip paprastai ir su menininkais užsimezgė ryšys. Mesendžeriu susisiekiau su Oleksandru, kuris turėjo užtikrinti, kad pasienyje pavyks pervežti šiuos meno kūrinius. Juk pasienio darbuotojui gali atrodyti, kad šios ikonos iš muziejaus išvežtos. Paskambinęs pasakiau: „Yra niuansas. Aš ne tik busiką vairuoju. Dirbu kūrybinėse industrijose. Turiu mintį pafilmuoti šią istoriją.“

Oleksandras sutiko: „Gerai, atvažiuok.“ Ikonų parodos teberengiamos. Labai stipri ikonų serija, skirta motinoms ir vaikams. Menininkai tapo serijomis. Įspūdinga.

Dvi iko­nas šiau­lie­čiai tu­rė­jo pro­gą pa­ma­ty­ti Dai­lės ga­le­ri­jo­je fes­ti­va­lio „Ne­pa­to­gus ki­nas“ me­tu. Par­da­vi­nė­da­mi iko­nas vi­sa­me pa­sau­ly­je me­ni­nin­kai di­des­nią­ją da­lį lė­šų ski­ria sa­va­no­rių me­di­kų or­ga­ni­za­ci­jai. (Er­nes­tos Šim­kie­nės nuo­tr.)

– Kaip taip tikroviškai pavyko nufilmuoti? Filmo žiūrovas tiesiog prikaustomas prie ekrano ir tarsi perkeliamas į Ukrainą.

– Man buvo svarbu neįsitraukti į įvykių fiksavimą. Norėjosi nerti gilyn. Kūriau filmą ne apie karą, kūriau filmą apie viltį. Kad jis būtų aktualus ir liktų aktualus. Nesu ukrainietis. Pagal giminės šaknis mane galima vadinti antros kartos kauniečiu. Buvau agentūros vadovas ir kūrybos direktorius, nuo pat Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios gabenantis humanitarinę pagalbą į karo siaubiamą šalį. Supratau, kad galiu ne tik vairuoti, bet ir profesiniais įgūdžiais siekti didesnės pagalbos Ukrainai.

– Kokią naudą neša ikonos dabartinėje karo situacijoje?

– Organizacija PFVMH (angl. Pirogov First Volunteer Mobile Hospital), įkurta dar 2014-aisiais, pradėjo bendradarbiavimą su Oleksandru ir Sofija. Dabar menininkų indėlis – tai rimti pinigai ir konkreti pagalba. Nors šiuo metu dailininkai padeda dar daugiau organizacijų, filme parodyta tik viena – Pirogovo pirmoji savanoriška mobili ligoninė. Buvo laikai, kai projektas „Ikonos ant šovinių dėžių“ buvo vienintelis ligoninės išlaikymo šaltinis. Ikonos kainuoja po 5–6 tūkstančius eurų, suaukoti milijonai. Tai istorija ir apie kūrybos, kūrybiškumo galią.

– Ar menininkai ir jūsų filmavimo komanda rizikavo?

– Prisimenant 2022 m. ankstyvą pavasarį, kai Ukraina buvo visa apsupta karo, iškilo nemažai iššūkių. Nesaugu buvo absoliučiai visose vietose visomis prasmėmis. Todėl reikėjo konsultuotis ir žinoti, kad tikrai gali užminti, ant ko nereikia, kad negali sustoti, kur nereikia. Buvo labai daug užminuotų teritorijų.

Prisimenu, kaip griuvėsiuose radome savadarbę granatą skalbyklėje. Suvoki, kas būtų, jei žmonės būtų grįžę tvarkyti savo apgriauto namo. Patraukia skalbyklę ir…

Supranti, kad, jei nori su kamera pasivaikščioti griuvėsiuose, tai… Važiuoji neapšviestomis autostrados atkarpomis, kur primėtyta betono luitų, be atšvaitų. Bet kuri akimirka gali tapti lemiama.

– Menininkai kuria, o kai kurių filmo „Šventiesiems stebint“ herojų jau nebėra tarp gyvųjų. Filme yra priesaikos epizodas. Po jos girdisi savanorių šūksniai: „Slava Ukraini! Heroiam slava!“. Kokį sakinį priesaikoje akcentuotumėte?

– Aš manau, kad svarbiausia mintis skamba menininkų Oleksandro ir Sofijos lūpomis – nedehumanizuoti kitų žmonių bet kokiu atveju. Priešo dehumanizacija veda prie savęs paties dehumanizavimo. Ir tai būdas, kuriuo naudojasi absoliučiai visi tironai. Taip buvo Romos imperijoje. Ir Hitleris sakė, kad žydai nėra žmonės, ir rusų kariams sakė, kad Ukraina yra fašistai ir naciai. Tai yra nuoseklus darbas su žmogaus psichologija. Tu pradedi nebevertinti kito žmogaus kaip žmogaus ir tuomet lengviau žudyti. Pradžia viso šito yra būtent dehumanizacija. Kaip sakė Oleksandras Klimenko, gėrio pergalė prieš blogį – tai ne tik pergalė mūšio lauke su automatu rankose. Jis galvoja apie tai, kad nugalėję blogį mūšio lauke, bet nenugalėję jo savyje, dar nepasiekiame visapusiškos ir lemtingos pergalės prieš blogį.

– Ar sukurtu filmu pasiekėt visų tikslų, ar atnešėt viltį?

– Tikiuosi, kad filmu atnešiau norą nesustoti padėti. Be to, ši juosta dar turi tikslą parodyti kūrybiškumo jėgą. Kaip svarbu kurti, nenuleisti rankų, norint padėti. Net karo akivaizdoje.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt