Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Ignalinos r. savivaldybės meras Justas Rasikas / Kristinos Sakaitės nuotr.
Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt
Ignalinos krašto turizmo paslaugų teikėjai su nostalgija prisimena laikus, kai čia masiškai plūdo Lietuvos ir Rusijos vandens turizmo mėgėjai, o vasarą nebūdavo kada atsikvėpti ne tik savaitgaliais, bet ir šiokiadieniais. Verslininkai dūsauja, kad dabar tyliau, ramiau, ir ieško būdų, kaip susigrąžinti poilsiautojus.
Ignalinos rajonas, traukiantis išskirtine gamta, šiandien dažnai minimas ir kitame kontekste. Neišbrendama bedarbystė ir iš to kylančios socialinės problemos, miglotos kurortinės perspektyvos, sparčiausiai demografiškai senstantis rajonas, ant siauro išlikimo lyno balansuojanti ligoninė – tokį „palikimą“ gavo naujoji valdžia. „Jeigu nieko nedarysime, rajonas žlugs. Perspektyvas turime, tačiau reikia įdėti darbo“, – sako prieš tris mėnesius Ignalinos r. savivaldybės meru išrinktas Justas Rasikas.
Ignalina gali pasigirti gražia gamta, tačiau turizmo paslaugų verslas vystomas gana pasyviai. Vietiniai paslaugų teikėjai pastebi, kad čia nėra tokių turistų srautų, kaip, tarkim, Anykščiuose. Ar jaučiate, kad neišnaudojate galimybių?
Dalis tų pramogų, kurias turi Anykščiai, taip pat Zarasai, iniciatorių buvo užsukę ir pas mus, tačiau jie, matyt, nebuvo laukiami. Ankstesnės valdžios dėmesys buvo koncentruotas į biudžetinį sektorių. Privataus verslo Ignalinos rajone nėra labai daug ir vidutinis darbo užmokestis (pagal kurį dabar siūlo skaičiuoti merų atlyginimus), mažesnis. Mūsų įmonėlės nėra didelės, greičiausiai, mes nebūsime rajonas, kuris turės dideles gamyklas. Tačiau turime didelį potencialą turizmo ir rekreacijos srityje ir tuo keliu eisime.
Nesame kurortas – turime tik kurortinės vietovės statusą, todėl mūsų neįleidžia į didžiųjų kurortų klubą. Man teko prieš mėnesį dalyvauti kurortų asociacijos posėdyje ir neoficialioje aplinkoje buvo užduotas klausimas: „O kam jums reikia to kurorto?“ To paties mes paklausėme ir jų... Juk tai visai kiti finansavimai. Norėtume pritraukti investuotojus, o tai padaryti lengviau jau turint tam tikrą statusą, nei viską pradėti nuo nulio. To, kuo didžiavomės daug metų – žiemos sporto bazė – jau neužtenka. Vilniuje Liepkalnio trasa pasiima mūsų klientus. Žmonės yra mobilūs – jie važiuoja į Alpes, vien sniego neužtenka, kad pritrauktume lankytojus.
Didelė problema su apgyvendinimu. Rajone turime nemažai kaimo turizmo sodybų, bet jos yra išsibarsčiusios po visą rajoną. Kartais gaunu tokių paklausimų: žmonės norėtų pasidaryti didelę šventę Ignalinos rajone, būtų koks 1000 dalyvių. Tačiau mes galime pasiūlyti svečiams apsigyventi 20–30 km atstumu viena nuo kitos nutolusiose sodybose.
Sukūrus turizmo strategiją, tikiu, kad viešbutis būtų užpildytas. Turime daug turizmo objektų, bet jie nėra sujungti į vieną tinklą. Turistai atvažiuoja į Paukščių kaimą, „Romnesą“ ir kitur, bet paskui išvažiuoja, nes negalime pasiūlyti nakvynių.
Kaip minėjote, turizmas – viena iš prioritetinių rajono krypčių. Kaip kursite turizmo strategiją ir kokie pirmieji darbai bus pritraukiant tuos turistų srautus?
Mūsų menininkai turi įdomių pasiūlymų, jie norėtų būti bendrame turizmo tinkle, tačiau kratosi biurokratinių dalykų. Keliasdešimt skirtingų sričių žmonių bando steigti asociaciją.
Manau, Savivaldybės investicijų skyrius turėtų dirbti ir su privačiu verslu (projektais ir kitais dalykais). Norėtume, kad turizmo paslaugų teikėjai bendradarbiautų ne tik su mūsų turizmo centru, bet ir su aplinkiniais rajonais – Molėtais, Švenčionimis. Rajone labiausiai lankomi
Paukščių kaimas, Ladakalnis, Ginučiai. Tradiciniai objektai, bet mes galime daugiau, jau kalbėjome su seniūnais, kad jie identifikuotų turistinius objektus savo seniūnijose, surastų kalvas, įžymius žmones, pateiktų bendrą sąrašą. Turėdami visus objektus su turizmo informacijos centru konstruosime naują turizmo žemėlapį. Tai didelis darbas, bet manau, jau šiais metais tai pradėsime.
Bandysime susigrąžinti šventes, viena iš artėjančių – „Galapagai“.
Šeimų turizmas yra būtent mūsų rajono prioritetas. Taip pat neatmetame sanatorijos idėjos, bendraujame su įmonėmis, siūlome numatytą vietą sanatorijos kūrimui, bet nenorime lipti ant to paties grėblio, kas buvo padaryta anksčiau. Ne vienas toks projektas žlugo ir buvo sugaištas laikas, kai atiduodavome žemę statyboms ir niekas nevykdavo. Praeina 4 metai ar daugiau, vėl turime susigrąžinti žemę ir pradėti viską iš naujo. Dabar mes ieškome investuotojų, kurie realiai turi pinigų, o ne vien kalba, ieško europinių lėšų ir galvoja, kaip čia ką padaryti nieko neturint.
Kaip sudominti investuotojus būtent šiuo kraštu?
Pagal reikalavimus, kurortu galėtų būti tik Ignalinos miestas, Palūšė, Strigailiškis į šį statusą nepretenduoja. Iki kurorto mums dar toli, net yra susiformavusios tam tikros nuostatos – žmonės, kurie galėtų investuoti, į Ignaliną iki šiol žiūri kaip į potencialiai pavojingą zoną dėl Ignalinos atominės elektrinės. Labai dažnas investuotojo klausimas: koks pas jus radiacijos lygis ir kur stovi elektrinė? Nes tai atrodo nesuderinama – atominė elektrinė ir šalia sanatorija. Kiekvienam reikia aiškinti, kad atominė elektrinė nuo mūsų yra už 50 km. Turime parodyti, ką turime, kad kraštas švarus ir saugus. Aplinkiniai mūsų rajonai irgi domisi sanatorijos statyba – mūsų atliktos analizės rodo: jeigu turėtume sanatoriją, čia važiuotų žmonės iš Švenčionių, Visagino, nes dabar ligoninėje teikiame reabilitacijos paslaugas ir ten didesnę dalį besinaudojančių šiomis paslaugomis sudaro mūsų kaimynai.
Palieskime seną temą – ilgametę rajono „lyderystę“ Lietuvoje pagal bedarbių skaičių.
Ar turite konkrečių sprendimo būdų, kaip pakeisti situaciją?
Tikėtina, kad didelių gamyklų nebus, bet smulkios iki 50–150 vietų galėtų atsirasti. Mes bendraujame su galimais investuotojais, sulaukiame ir vietos verslininkų su pasiūlymais vykdyti įvairias veiklas. Kiekviena veikla yra papildoma darbo vieta. Ko nepavyko įgyvendinti esant ankstesnei valdžiai, dabar jie bando eiti pas naują valdžią.
Kokiomis dar verslo sritimis domisi investuotojai?
Žemės ūkiu ir pramogų sektoriumi. Turime daug ežerų, turime galimybių būti ne prastesni už Zarasus. Dėl bedarbystės – kaip jau minėjau, pas mus dominuoja biudžetinis sektorius. Jau susiduriame su personalo problema, nes dalis specialistų išeis į pensiją, artimiausiu metu reikės juos pakeisti ir mums kils sunkumų pritraukiant siaurų specializacijų žmones.
Visgi, jei privačiame sektoriuje šuolių nebus, didelių permainų kalbant apie nedarbą turbūt nereikėtų tikėtis?
Kaip jau minėjau, yra investuotojai, kurie domisi mūsų teritorija ir kalbama ne apie 10 darbo vietų. Bet yra kai kurių niuansų dėl leidimų. Ateina ir tokių žmonių, kurie nežino, ko nori ir nuo ko pradėti. Teko bendrauti su Užimtumo tarnybos Panevėžio skyriaus vadove. Tarnyba turi krūvą pinigų, tik tegul ateina žmonės ir pasiima juos kurdami savo darbo vietas. Vietos veiklos grupė taip pat turi lėšų, tik ne visi žino, kaip pasinaudoti tais pinigėliais. Dabar intensyviai finansuojami projektai socialinio verslo srityse. O mūsų rajonas sensta ir realu kurti verslą šioje srityje.
Yra daug daugiavaikių šeimų, norisi užsiimti su tais vaikais, kad jie pamatytų daugiau gyvenimo. Gyvena jauna mama su 5–6 vaikais, ji net negalvoja apie jokius darbus, ir tai pasekmės socialinės politikos, kuri vyko daug metų. Ji tęsia tradiciją nedirbti. Buvome susitikę su „Carito“ atstovais, kunigu ir sutarėme, kad reikia dirbti su tais vaikais bei nutraukti tęstinį mechanizmą, kad jauni žmonės nesiektų pragyventi iš socialinių pašalpų. Reikia juos ištraukti iš tos aplinkos, parodyti alternatyvas.
Ar senjorai išgalės susimokėti už socialines paslaugas, jei tai taps verslu?
Susiduriame su realybe, kai vieniši asmenys pasisamdo kaimynus, kurie nuveža juos į Uteną pas medikus ir nuplėšia 100 eurų už kelionę, sakydami, kad tiek kainuoja kuras. Taip naudojamasi žmogaus bejėgiškumu. Bet jeigu būtų realūs pavėžėjimo tarifai, tai manau, paslauga naudotųsi.
Kokių specialybių žmonių jums reikia?
Kolegijose, universitetuose kepam teisininkus, vadybininkus, pas mus ateina nemažai būtent šį išsilavinimą turinčių žmonių. Bet aš kalbu apie techninį išsilavinimą – ateityje reikės šilumininkų, architektų.
Savivaldybė vykdo studentų rėmimo programą, ji bus vykdomos ir ateityje, bet išugdyti tiek specialistų, kiek mums reikia, tiesiog neužteks finansų, ir klausimas, ar jie po studijų visi sugrįš.
Ne visi specialistai eina į Užimtumo tarnybą, jie ieško darbo individualiai – eina į įmones, Savivaldybę.
Jie ateina į Savivaldybę, kad padėtumėte įsidarbinti. Lengva supainioti interesus – ateis giminaitis ir ne giminaitis, vienam darbo atsiras, kitam – ne.
Viskas labai paprasta, aš jiems suteikiu informaciją apie biudžetinių įstaigų paskelbtus konkursus ir kviečiu dalyvauti.
Apie rajonines ligonines diskutuota daug, ar sutinkate, kad reikia taupyti „optimizuojant“ įstaigas – paverčiant jas slaugos ligoninėmis?
Mes negalime specializuotis vienoje srityje – slaugos. Rinkome parašus peticijai, kuri atiduota Seimo nariams, daug bendravome su vyresnio amžiaus žmonėmis, jie pasakė aiškiai: mums vien slaugos ligoninės nereikia. Mums reikia ligoninės, kurioje, susirgę plaučių uždegimu ar kita liga, galėtume gauti tas pačias paslaugas kaip ir kiti Lietuvos gyventojai. Jie nenori važiuoti gydytis į Visaginą. Daug kartų girdėjau istorijas, kaip dvidešimtmečiai, jauni tėveliai, kurie nesupranta rusiškai, nuvažiavę į Visaginą, nesusikalba su gydytojais, nes šie arba iš principo kalba tik rusiškai, arba nemoka lietuviškai. Štai žmogus iš Kazitiškio nuvažiuoja į Visaginą ir aiškina gydytojui, kas jam yra, o šis kviečia slaugytoją ir rusiškai sako: ten kažkoks užsienietis atvyko, pasikalbėk su juo… Tokia situacija mūsų netenkina. Žmonės dirba Ignalinoje, čia moka mokesčius ir turi teisę čia gauti visas paslaugas. Jeigu kalbame apie kurortą, tai kaip mieste gali nebūti ligoninės? Tarkim, bus pastatyta sanatorija, į kurią atvažiuos širdininkai, sergantys kitomis ligomis. Jei prireiks skubios pagalbos, juos veš į Uteną ar Visaginą? Kiek tada reikės greitosios pagalbos automobilių? Iki Didžiasalio – 40 km, išvažiavus paimti paciento, jeigu dar tektų pristatyti jį į Uteną, kitas žmogus turėtų laukti, kol tas automobilis sugrįš… O mūsų rajone labai daug senyvo amžiaus žmonių, kurie neturi automobilių. Greitoji nuveža į Uteną, Visaginą kaip stovi ir palieka – pasiūlo kviestis taksi, kad sugrįžtų.
Chirurginio skyriaus Ignalinos ligoninėje jau nebeturite.
Iš pradžių investavo, atnaujino, paskui uždarė... Nebeturime ir Gimdymo skyriaus, tačiau Terapinis skyrius mums reikalingas kaip duona. Net Vaikų skyrius uždarytas maždaug prieš metus. Panašu, kad vaikų skyrius nebuvo toks nuostolingas ir galėjome jį išlaikyti, bet dabar sugrąžinti tampa sudėtinga. Tėvų niekas neklausia, kas jiems patogiau, vaikai gydomi Visagine arba Švenčionyse.
Dabar ligoninėje teikiamos reabilitacijos paslaugos, jos pakankamai populiarios. Pvz., druskų kambario užimtumas 100-procentinis. Mes planuojame dviem valandom prailginti darbo laiką.
Kokias perspektyvas čia mato gydytojai?
Jie nusiteikę liūdnai, nes nežino, kas laukia ligoninės, tai daro įtaką ir jauniems specialistams – kas norės susieti savo gyvenimą su rajonu, kuriameneaiškus ligoninės likimas?
Mūsų nuomonės, deja, kol kas niekas neklauso. Pas mus buvo atvažiavę Seimo nariai ir ministras A. Veryga, bet neatsakė į klausimą dėl rajono ligoninės uždarymo. Kad jos neuždarys – tik manipuliacija žodžiais, nes kai kalbama apie paslaugų teikimą, atrodo, kad teliks pervadinti ligoninę į slaugos.
Per Savivaldybių tarybų rinkimus ignaliniečiai, atrodo, nustebino ne tik kitus, bet ir patys save. Po ilgamečio Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos vadovavimo mero vairą perėmė socialdemokratas. Pasigirdo pagąsdinimų, kad rinkėjai nusipirko katę maiše. Kaip sekasi dirbti su opozicija, kuri žadėjo suvalgyti?
Žadėjo, vartysim jūsų merą kaip norėsim... Buvau pakrikštytas kačiuku. Bet aš tas, kuris turi nagus, ir manau, manęs tikrai nevartys kaip norės. Tą parodė pirmieji tarybos posėdžiai. Turime koaliciją su Darbo partija, konservatoriais ir liberalais, kurią sudaro 11 narių (rajono Taryboje yra 21 narys. – red. past.) Mūsų visų programos labai panašios, nes matome tas pačias rajono problemas, todėl nėra didelio skirtumo, kuriai partijai priklausai. Taryboje yra Tvarkos ir teisingumo partijos atstovas, kuris pakankamai gerai balsuoja.
Įdomus pasakymas – „pakankamai gerai balsuoja...“
Tai yra, nesijaučia jo politiškumo ar išankstinio priešiškumo. Tai sveikintinas dalykas. Nes opozicija kartais užsižaidžia ir nežiūri konteksto, koks sprendimo projektas teikiamas, iš principo balsuojama prieš.
Su „valstiečiais“ kol kas nelabai pavyksta rasti bendrą kalbą, nors visus kviečiu dirbti kartu. Suprantu, kad po tiek metų sunku pralaimėti, bet rinkimai baigėsi.
Dirbdamas savivaldybėje nežiūriu partiškumo, žiūriu, kaip žmonės dirba, ar turi viziją.
B.Ropė buvo rekordininkas pagal kadencijas mero poste. Jo darbą tęsė tos pačios partijos atstovas. Ar Jums buvo netikėtas žmonių pasirinkimas?
Jie balsavo nebūtinai už mane, jie balsavo už pasikeitimus. Nes visi kandidatai buvo žinomi vietos politikoje, išskyrus mane. Visi jau buvo pademonstravę savo norą dirbti arba pasyvumą.
Kokios esminės permainos laukia ?
Kardinaliai kitoks valdymas. Buvo suformuotas rajonui žalingas valdymo modelis. Ta struktūra, kuri gyvavo – tai akmens amžius. Tiek mūsų įmonėse, tiek savivaldybėje. Aš skatinsiu komandinį darbą. Skyriai, seniūnijos turi dirbti bendrame kolektyve. Rengsime išvykstamuosius administracijos susitikimus su gyventojais. Tai nebus ataskaitiniai susitikimai. Visi skyrių vadovai aplankys po seniūniją kas mėnesį, kad galėtų išklausyti problemas tiesiogiai. Tai bus darbiniai išvažiuojamieji susitikimai, kad patiems gyventojams nereikėtų važinėti į Savivaldybę ir ieškoti, į ką turėtų kreiptis.
Vieną iš rinkiminių pažadų jau įvykdėte. Kodėl jums atrodė svarbu grąžinti į šventes silpnus alkoholinius gėrimus?
Per paskutinį rajono tarybos posėdį leidome tam tikrus dalykus, susijusius su mūsų rajono išlaisvinimu iš pančių ir tam tikrų apribojimų. Visuomenė tai pasitiko labai palankiai. Tai leidimas pardavinėti švenčių metu silpnus – iki 7,5 laipsnio stiprumo – alkoholinius gėrimus. Kai kas sako, kad mes girdome jaunimą. Šios frazės yra žeidžiančios. Projekto sprendime neparašyta, kad mes girdysime jaunimą, nes tai draudžia šalies įstatymai. Kitas dalykas – visose šventėse apribojome prekybą stipriais alkoholiniais gėrimais (anksčiau privačiose šventėse buvo galima prekiauti stipresniu alkoholiu).
Su policijos komisaru aptarėme, ar toks sprendimas nesukeltų problemų, jis vienareikšmiškai atsakė, kad nepastebėjo, kad miesto šventėse parduodamas alus keltų problemų. Naminio alaus kaina didesnė nei parduotuvėje ir tie, kurie kasdien geria, nepirks triskart brangesnio alaus šventėje. Mes skatiname smulkiuosius amatus. Pavasario, rudens mugėse dalyvauja Lietuvos smulkieji gamintojai, bet vien su gira jiems važiuoti neapsimoka, jie nori atsivežti ir naminio alaus ar pienių vyno. Draudimais nieko nepasieksime.
Kokias rajono perspektyvas matote?
Perspektyvas turime, tik reikia įdėti darbo, nes jeigu nieko nedarysime, rajonas žlugs. Nesikoncentruosime tik į miestą. Dirbsime su Didžiasaliu, Dūkštu, smulkesniais kaimais, nes jie neturi būti pamiršti. Dėmesys vien į miestą iki šiol buvo labai stipriai juntamas.
Rajone – beveik 17 tūkst. gyventojų. Savivaldybė maža gyventojų skaičiumi, bet ne plotu, todėl iškyla problemų dėl švietimo, socialinių dalykų – atstumai tarp pavienių šeimų, mokinių vežiojimo į mokymo įstaigas ir kt.
O jaunimui sakau – kurkite savo darbo vietas, neieškokite, kas jo duos. Jauni žmonės išvažiuoja, nors kalba, kad norėtų grįžti. Mums svarbu, ką jie studijuoja, tai svarbu investuotojams, kurie ateis į mūsų rajoną.
Tai darbas, kuris per vienerius metus nebus padarytas, bet galime pakloti pamatus.
utenos-apskrities-zinios.png