Ieškojo vieno maniako, rado keletą: jie prievartavo ir žudė

Pasaulis

Koliažas

NekrologasŠaltinis: ALFA

347746

Novosibirsko srityje (Rusija) kelerius metus buvo ieškomas serijinis žudikas. Paaiškėjo, kad ten siautė du maniakai.

2000-ųjų pradžioje Novosibirsko srityje pasirodė serijinis žudikas. Jis prievartavo ir žudė moteris toje pačioje vietovėje ir kone visiems po akimis. Policija kelerius metus bandė jį sugauti ir net sulaikė kaltę prisiėmusį įtariamąjį, tačiau paaiškėjo, kad jis su tiriamais nusikaltimais nesusijęs. Tačiau policijai pagaliau sučiupus maniaką paaiškėjo, kad ir žmogžudysčių, ir žudikų būta daugiau.

2000 m. rugpjūčio 27 d. vakarą Berdsko miesto centre esančiame beržyne buvo rastas kūnas. Vienas iš vietos gyventojų nuėjo į giraitę prie savo namų išsikasti sliekų – kitą rytą jis ketino žvejoti, bet vos atėjęs į mišką pamatė ant žemės gulinčią nuogą jauną merginą. Prie jos kūno buvo numesta balta palaidinė.

Vyras iškvietė policiją. Po pusvalandžio į giraitę atvyko daug žmonių: tyrėjai, detektyvai, kinologai, teismo medicinos ekspertai ir prokurorai. Netoliese rinkosi ir vietos gyventojai. Kai kūnas buvo pakeltas ant neštuvų, liudininkų minioje buvęs vaikinas Vladimiras Frolovas nužudytąją atpažino kaip savo merginą, 21 metų Svetlaną Mininą.

„A“ mikrorajonas

V. Frolovas pasakojo, kad paskutinį kartą Svetlaną matė rugpjūčio 26 d., kai jie vyko aplankyti jo giminaičių ir švęsti sūnėno krikštynų. Apie 10 val. vakaro V. Frolovas ir S. Minina susimušė ir ji nusprendė išvykti. Netrukus V. Frolovas taip pat susiruošė namo.

S. Minina gyveno name, kuris buvo prie pat giraitės. „Miškelis yra apleista vieta. Naktimis ten beveik niekas neina. Žmonės bando jo išvengti apeidami kvartalą“, – sakė Berdsko vidaus reikalų departamento vyresnysis detektyvas Olegas Akraincevas.

Teismo medicinos ekspertai išsiaiškino, kad S. Minina mirė naktį iš rugpjūčio 26 į 27 d. – ji buvo išprievartauta, o paskui pasmaugta. Matyt, mergina nebandė bėgti ar rėkti. Stulbina tai, kad auka net nespėjo pasipriešinti: ją paralyžiavo arba baimė, arba grasinimai“, – sakė Berdsko prokuroras Jurijus Jeremenko.

V. Frolovas policijai pasakojo, kad tą vakarą S. Minina turėjo sidabrinius papuošalus ir laikrodį su voru ant ciferblato bei rankinę. Tačiau prie merginos kūno kitų daiktų, išskyrus palaidinę, nerasta. „Buvo sudarytas aprašas, kad, aptikus panašius daiktus, būtų galima atlikti asmenų, galinčių juos turėti, patikrinimą“, – sakė tuo metu Berdsko prokuratūroje tyrėju dirbęs Aleksejus Čolijus. Be to, tyrėjai aplankė visus apylinkės namus, tačiau niekas iš vietos gyventojų nieko įtartino nepastebėjo.

Pats V. Frolovas alibi neturėjo, todėl buvo sulaikytas. Tačiau iš aukos kūno paimtos spermos analizė parodė, kad nusikaltėlis turėjo pirmą ar antrą kraujo grupę, o V. Frolovo kraujas – trečios grupės. Jis buvo paleistas. Tada tyrėjai patikrino visus S. Mininos pažįstamus, tačiau tai nedavė jokių rezultatų. Tai reiškė, kad nusikaltėlis auką galėjo pasirinkti atsitiktinai.

Rugsėjo 10 d., praėjus dviem savaitėms po S. Mininos nužudymo, Berdske buvo rastas dar vienas jaunos merginos kūnas, šį kartą miške, ant Novosibirsko tvenkinio kranto. Ji gulėjo ant pilvo, veidu žemyn, o vieninteliai drabužiai buvo palaidinė ir apatiniai. Apžiūra parodė, kad mergina buvo išprievartauta ir pasmaugta, tačiau jos tapatybės nustatyti iš karto nepavyko.

Šalia kūno gulėjo rudas krepšys su užrašu „Suzuki Soprano“. Netrukus netoli „A“ mikrorajono, kuriame buvo nužudyta S. Minina, tyrėjai aptiko ir kitų įrodymų: nosinę su kraujo pėdsakais, tuščią degtinės butelį, rudus moteriškus batus ir juodą rankinę. Kažkas išbarstė daiktus 100 metrų spinduliu.

Tyrėjai sužinojo ir apie trečiąją maniako auką – atkreipė dėmesį į neištirtą 16-metės Anastasijos Fatkovos nužudymo bylą. Prieš metus ten pat, vos už 30-ies metrų nuo autobusų stotelės, krūmuose buvo rastas Novosibirsko pedagoginio universiteto studentės kūnas – ji taip pat buvo išprievartauta ir pasmaugta. Tai nutiko apie šeštą valandą ryto, kai žmonės jau ėjo į darbą. Nusikaltėlis pasiėmė A. Fatkovos drabužius ir papuošalus. Visos trys žmogžudystės buvo sujungtos į vieną tyrimą.

Telefonai netilo

Rugsėjo 11-ąją Berdsko miesto gyventojas Vladimiras Samochvalovas atvyko į policijos komisariatą. Jis per radiją sužinojo, kad policijos pareigūnai rado merginos kūną. Prieš dvi dienas jo dukra, 22 metų Tatjana Samochvalova, išvyko į miesto dienos šventės repeticiją ir negrįžo. Iš pradžių tėvai nesijaudino: Tatjana buvo nepriklausoma ir kartais nakvodavo pas savo vaikiną. Tačiau, sužinoję apie maniaką, jie susirūpino. V. Samochvalovui buvo parodytos nuotraukos iš žmogžudystės vietos ir jis atpažino savo dukrą.

Tatjana studijavo Novosibirsko konservatorijoje pučiamųjų instrumentų klasėje. Prie jos rastas krepšys pasirodė esąs fleitos dėklas – žudikas, matyt, pavogė instrumentą. Tėvas pasakojo, kad, be grojimo fleita, T. Samochvalova užsiėmė ušu ir skaitė filosofijos knygas.

Žinia, kad mieste siaučia maniakas, pasklido po visą Berdską: žiniasklaida daug rašė apie žmogžudystes, o policijos pareigūnai kone kasdien pranešdavo apie tyrimo eigą. „Iš pradžių informacija nebuvo atskleista. Kai žudynės tęsėsi, vietos laikraščiai ir radijo stotys pradėjo pranešti apie tai, kas vyksta. Jie norėjo, kad žmonės praneštų apie priekabiavimą ir prievartavimą. Juk daugelis merginų ir moterų gėdijosi ir nenorėjo to viešinti, – pokalbyje su leidinio „KP-Novosibirsku“ žurnalistais dalijosi operatyvininkas O. Akraincevas. – Po šio paviešinimo telefonai mūsų kabinetuose netilo nuo ryto iki vakaro. Buvo tokia įtampa.“

Žurnalistai atkreipė dėmesį, kad visos nužudytos merginos buvo brunetės. Kilus panikai Berdsko ir Novosibirsko gyventojos pradėjo dažyti plaukus. Tėvai neišleisdavo vaikų be priežiūros, sutikdavo juos iš mokyklos ir treniruočių. Naktį gatvėse patruliavo policijos pareigūnai ir savanoriai. Merija priėmė sprendimą atšaukti miesto renginius.

Išaiškino dešimtį išžaginimų

Tyrėjai išsiaiškino T. Samochvalovos maršrutą jos mirties dieną. Pusę dešimtos ji išėjo iš vietos bendruomenės centro, kur repetavo muzikinė grupė. 10 val. vakaro mergina užsuko pas savo vaikiną – jo nebuvo namuose, todėl ji paliko raštelį ir nuėjo namo, bet kažkodėl pasuko link miško.

Tyrėjai pastebėjo, kad S. Mininos, A. Fatkovos ir T. Samochvalovos kūnai buvo rasti toje pačioje miesto dalyje. Jie žemėlapyje nupiešė trikampį, jungiantį nusikaltimo vietas, ir užsiminė, kad žmogžudystes galėjo įvykdyti vienas iš vietos gyventojų. Jie sudarė psichologinį maniako portretą. „Nusikaltimo motyvas, išvada: aiškiai seksualinis, seksualinės aistros tenkinimas, sadistiniai polinkiai, neapykanta merginai“, – žurnalistams sakė prokuroras J. Jeremenko.

Jo teigimu, tyrėjai aiškinosi anksčiau smurtinius seksualinius nusikaltimus padariusių ar jais įtariamų asmenų, taip pat pas psichiatrus užsiregistravusių asmenų alibi. Jie neapsiribojo vien Berdsku: siuntė užklausas į Novosibirską, Nižnevartovską, Omsko ir Tomsko sritis, Altajų. Jie taip pat lankėsi lombarduose ir sendaikčių parduotuvėse, tikėdamiesi, kad ten atsiras merginų vogti daiktai. Dėl to tyrėjai išaiškino daugiau nei 10 išprievartavimų, tačiau taip ir nepriartėjo prie maniako sučiupimo.

Tačiau žmogžudystės Berdske liovėsi – policijos pareigūnai manė, kad maniakas paliko miestą arba tiesiog slapstosi. Tyrimas pamažu aprimo, kol 2002 m. gruodį įvyko dar viena žmogžudystė.

Butelis alaus

2002 m. gruodį Berdsko gyventoja Valentina Mogilnaja iškvietė policiją: ji įėjo į savo dukters, 25 metų Julijos Zabirannik, butą ir pamatė, kad ši nuoga ir be gyvybės ženklų guli ant grindų. Vėliau ekspertizė parodė, kad J. Zabirannik buvo išprievartauta ir pasmaugta.

Operatyvininkai atvyko į J. Zabirannik butą, esantį tame pačiame „A“ mikrorajone. Virtuvėje jie aptiko vaišių pėdsakus – lėkštes su užkandžiais, taureles ir nebaigtą degtinės butelį. Prieš išeidamas žudikas nušluostė visus indus, tačiau pamiršo po stalu gulėjusį alaus butelį. Ant jo rasti pirštų atspaudai nepriklausė J. Zabirannik.

Tyrėjai pastebėjo, kad nusikaltėlis užrakino buto duris, o tai leido manyti, kad jis buvo pažįstamas su mirusiąja. Šią versiją patvirtino ir tai, kad nužudymo dieną jiedu kartu vartojo alkoholį. Tuomet tyrėjai nusprendė patikrinti J. Zabirannik pažįstamus.

Jos draugė ir kolegė Irina Nikiforova pasakojo, kad paskutinį kartą velionę matė gruodžio 6 d. Jos grįžo iš pamainos tarnybiniu autobusu – J. Zabirannik kaip įprastai išlipo netoli namų esančioje stotelėje. Pasak I. Nikiforovos, jos draugė mėgo susitikinėti su vyrais ir dažnai kviesdavo juos į savo butą.

Tuo pačiu metu tyrėjai tikrino pirštų atspaudus, paimtus nuo alaus butelio, ir ieškojo atitikmenų kartotekoje. Po kelių dienų paaiškėjo, kad jie priklauso 27 metų mikroautobuso vairuotojui Aleksejui Gaskovui – jis mėgo išgerti ir nuolat atsidurdavo blaivykloje.

Velionės kolegės jau buvo girdėjusios jo vardą. „Bendradarbiai prisiminė, kad J. Zabirannik sakiusi, jog Gaskovas turėjo ateiti į jos namus“, – sakė Berdsko prokuratūros vyresnysis tyrėjas Sergejus Kopyrinas. Kolegių teigimu, A. Gaskovas neseniai grįžo iš Maskvos, o J. Zabirannik pasakė, kad labai norinti jį pamatyti. Nužudytosios kolegės prisiminė, kad tariamos žmogžudystės dienos išvakarėse J. Zabirannik kalbėjosi su A. Gaskovu prie įėjimo į įmonę. Tada greitojo reagavimo grupė nuvyko į jo namus ir jį sulaikė.

Aleksejus Gaskanovas / Policijos nuotr.

Klounas

Iš pradžių A. Gaskovas neigė prisidėjęs prie žmogžudystės, tačiau netrukus prisipažino, pareikšdamas, kad nenorėjo nužudyti J. Zabirannik ir tai įvyko atsitiktinai. „Iš išorės buvo akivaizdu, kad jis gailėjosi dėl šio nusikaltimo“, – sakė vyriausiasis prokuratūros tyrėjas S. Kopyrinas. Vėliau gauti apžiūros rezultatai patvirtino A. Gaskovo žodžius – paaiškėjo, kad jis turėjo pirmąją kraujo grupę, kaip ir ieškomas maniakas.

A. Gaskovas buvo informuotas, kad jis įtariamas dar trimis nužudymais: A. Fatkovos, S. Mininos ir T. Samochvalovos. Jis peržiūrėjo testo rezultatus ir parašė prisipažinimą dėl visų dalykų. Žinia, kad maniakas buvo sučiuptas, pasiekė žiniasklaidą, o Berdsko gyventojai pagaliau lengviau atsikvėpė.

Tačiau tyrimo eksperimento metu ir duodamas parodymus A. Gaskovas ėmė blaškytis: įtariamasis negalėjo prisiminti, kaip tiksliai elgėsi su nukentėjusiomis, minėjo policijos duomenims prieštaraujančius faktus.

„Galiu apibūdinti jį vienu žodžiu – klounas. Per tardymus jis pradėjo rodyti savo aktorinius įgūdžius. Kaip sakoma, įsigyveno į vaidmenį. <…> Kai buvo atliekamas tardymo eksperimentas, jis buvo sutrikęs. Nežinojo, kur eiti, nieko nežinojo, – „KP-Novosibirsk“ žurnalistams sakė O. Akraincevas. – Jis stovėjo mirksėdamas akimis ir galvojo, kad jį nuveš į nusikaltimo vietą. Tyrimo eksperimentas parodė, kad jis greičiausiai jame nedalyvavo.“

Tik tuo atveju tyrėjai išsiuntė A. Gaskovo biomedžiagą genetiniam tyrimui. Atsakymas buvo gautas po savaitės – paaiškėjo, kad A. Gaskovo DNR nesutampa su tuo, kas buvo rasta ant aukų kūnų. Tyrimas vėl pateko į aklavietę.

Tačiau A. Gaskovas nebuvo paleistas – tyrėjai manė, kad jis galėjo ką nors žinoti apie tikrąjį nusikaltėlį arba J. Zabirannik nužudymo dieną buvo jos bute. Per apklausas jis atsisakė atsakyti į klausimus apie žmogžudystes, tačiau noriai kalbėjo apie save.

Paaiškėjo, kad A. Gaskovas nuo vaikystės svajojo apie šlovę: ketino tapti aktoriumi. Baigė mokyklą ir tarnavo pasienio kariuomenėje. Po to jis įstojo į Novosibirsko teatro mokyklą, tačiau po kurio laiko buvo pašalintas. Tada A. Gaskovas išvyko į Maskvą ir įstojo į VGIK, kur komerciniais pagrindais studijavo Emmanuelio Vitorgano kursuose. Po šešių mėnesių dėl praleistų užsiėmimų jis vėl buvo pašalintas. Tačiau į Berdską A. Gaskovas grįžo tik praėjus dvejiems metams po išsiuntimo. Tada tyrėjai paprašė kolegų iš Maskvos apie šį vyrą surinkti medžiagą.

Netrukus tyrėjai iš Maskvos srities Chimkų miesto pranešė, kad tuo laikotarpiu, kai A. Gaskovas gyveno Maskvoje, jis išprievartavo ir nužudė Maskvos valstybinio kultūros instituto parengiamojo kurso studentę.

Kūnas po sniegu

2002 m. lapkričio 8 d. Maskvos srityje dingo 23 metų Peru pilietė Agnes Carolina Santisteban. Mergina atvyko į Rusiją studijuoti choreografijos.

Po susitikimo su drauge peruietė vyko namo į bendrabutį Chimkų mieste. Paskutinį kartą ji buvo matyta metro. Po savaitės jos bendramoksliai kreipėsi į policiją, tačiau ją surado atsitiktinis praeivis.

Agnes Carolina Santisteban

Lapkričio 17 d. vyras, eidamas per miško aikštelę, aptiko apsnigtą merginos kūną. Jis iškvietė policiją ir mergina buvo nustatyta kaip dingusi A. C. Santisteban. Apžiūra parodė, kad ji buvo išprievartauta, o paskui pasmaugta. Ji buvo nužudyta vos už 300 metrų nuo bendrabučio. A. Gaskovas gyveno už penkių minučių kelio pėsčiomis nuo universiteto miestelio ir paliko Maskvą netrukus po to, kai buvo aptiktas kūnas.

Pastebėjus šį sutapimą, iš Chimkų į Berdską atvyko tyrimo darbo grupė – A. Gaskovas buvo apklaustas siekiant patikrinti, ar jis yra susijęs su Maskvos srityje įvykdyta žmogžudyste.

„Sakau: „Na, ar mes pasikalbėsime?“. Jis sako: „Tinka.“ Tik, sako, gal kažko neprisimenąs. „Prašau man patarti“, – prisiminė Olegas Mišukovas, Chimkų miesto policijos skyriaus viršininko pirmasis pavaduotojas. A. Gaskovas vėl prisipažino, šį kartą dėl A. C. Santisteban nužudymo, tačiau DNR analizė vėlgi nepatvirtino jo žodžių.

Tyrėjai tęsė paieškas. Tyrimas pažengė į priekį tik po metų, kai 30-metė Berdsko gyventoja Marina Vlasova 2003 m. kreipėsi į policiją.

Laikrodis, fleita ir devynios liemenėlės

M. Vlasova pasakojo, kad išvakarėse, grįžusi iš darbo, prie parduotuvės pamatė pažįstamus, kurie šnekučiavosi ir gėrė alų. Ji sustojo pasisveikinti. Paaiškėjo, kad ji pažįsta visus ten buvusius, išskyrus vieną – jaunuolis prisistatė Miša. Šiek tiek girtas, todėl linksmas ir bendraujantis, pasiūlė merginą palydėti į namus. M. Vlasova sutiko, ir jie kartu išėjo.

Tarp naujų pažįstamų užsimezgė lengvas pokalbis. Viskas klostėsi gerai, kol jie atsidūrė aklavietėje, kai Michailas staiga pagriebė M. Vlasovą ir nusitempė į krūmus. Ten pargriovė ją ant žemės, sugriebė už gerklės ir, grasindamas pasmaugti, išprievartavo. Tada Michailas liepė jai susitvarkyti – jie išėjo į lauką ir ėjo toliau, tačiau dabar vyras laikė M. Vlasovą už drabužių.

Po kurio laiko jis merginą vėl išprievartavo, tačiau, prievartautojui praradus budrumą, jai pavyko pasprukti. „Pabėgau nuo jo, išbėgau į kelią ir sustabdžiau automobilį. Tik su marškinėliais, tikrai“, – prisiminė M. Vlasova.

Ji nenorėjo niekam pasakoti apie savo išgyvenimus, kol per televiziją nepamatė žinių apie maniaką, kuris pasmaugė savo aukas.

M. Vlasovos pareiškimas sulaukė teisėsaugos pareigūnų dėmesio. „Visų ankstesnių žmogaus, kurio ieškome, žmogžudysčių stilius buvo panašus“, – sakė Berdsko kriminalinio tyrimo skyriaus vyresnysis detektyvas Sergejus Michailovas.

Tyrėjai surado M. Vlasovos pažįstamus, su kuriais nusikaltėlis tą vakarą gėrė alų, ir taip sužinojo jo vardą, pavardę bei adresą: Michailas Judinas, Oktiabrskaja g., 18 korpusas, mikrorajonas „A“. Netrukus M. Judinas buvo iškviestas į apklausą, tačiau ten jis tvirtino, kad lytiniai santykiai su M. Vlasova buvo bendru sutarimu.

M. Judino kraujas buvo paimtas genetinei analizei, rezultatai grįžo po savaitės ir paaiškėjo, kad jo DNR tyrimai 99,9 proc. identiški tam DNR, kuris buvo rastas ant A. Fatkovos, S. Mininos, T. Samochvalovos ir J. Zabirannik kūnų.

Tada operatyvininkai atliko kratą M. Judino bute ir jame rado daug moteriškų daiktų, įskaitant laikrodį su voru ant ciferblato. Tada teisėsaugininkai apžiūrėjo iš ankstesnių statybų užsilikusias pastoges. Ten jie rado S. Mininos drabužius ir T. Samochvalovos fleitą, taip pat devynias įvairių spalvų liemenėles. Tada M. Judinas prisipažino dėl visų žmogžudysčių, įskaitant J. Zabirannik, kurios nužudymu buvo įtariamas A. Gaskovas. Norėdami patikrinti, ar M. Judinas nepadarė kitų nusikaltimų, tyrėjai pradėjo ieškoti informacijos apie jo praeitį.

Michailas Judinas / Policijos nuotr.

Dvigubas gyvenimas

M. Judinas gimė 1975 m. Kalnų kaime Altajaus krašte. Jis gyveno su mama ir broliu ir augo kaip paprastas vaikas, nors aplinkiniai pastebėjo jo niūrumą ir izoliaciją. Jau suaugęs M. Judinas bendravimo problemas sprendė alkoholiu: po pirmos taurės pradėdavo juokauti ir flirtuoti su merginomis – ir ne be sėkmės. Kaip sakė vyresnysis detektyvas O. Akraincevas, jo išvaizda padėjo jam „įgauti pasitikėjimą“.

M. Judinas baigė aštuonias kaimo mokyklos klases, tarnavo armijoje, o paskui persikėlė į Iskitimą – miestelį šalia Berdsko. Ten jis dirbo statybvietėje, o 1998 m. vasarą persikėlė į Berdską ir apsigyveno pas merginą. Būtent tada M. Judinas įvykdė savo pirmąją žmogžudystę – jo mergina apie tai nieko nežinojo.

Tyrėjai sužinojo apie M. Judino nusikalstamą praeitį po to, kai Berdsko gyventoja Vera Nikolajeva atvyko į prokuratūrą. Ji per televiziją pamatė maniaką ir atpažino jį kaip savo prievartautoją. V. Nikolajeva pasakojo, kad 1998 m. rugpjūčio 12-osios vakarą, jai grįžtant iš darbo, kažkoks vyras ją užpuolė, išžagino ir bandė pasmaugti. Pabėgti jai pavyko nusikaltėlį atbaidžiusių praeivių dėka. V. Nikolajeva kreipėsi į policiją, tačiau prievartautojo rasti nepavyko.

1999 m. liepą M. Judinas ėjo į darbą ir apie šeštą valandą ryto susitiko su 16-mete A. Fatkova. Nutempė merginą į krūmus prie pat autobusų stotelės ir valandą prievartavo. Kai A. Fatkova bandė pakviesti pagalbą, M. Judinas pasmaugė merginą jos pačios pėdkelnėmis. „Ji kažką šaukė, aš sugriebiau ją už gerklės. Paėmiau ją kita ranka ir labai stipriai paspaudžiau“, – sakė jis tyrimo eksperimento metu.

M. Judinas paėmė A. Fatkovos daiktus: nužudytosios mergaitės laikrodį padovanojo savo merginai, o motinai gimtadienio proga padovanojo auskarus. Moteris nešiojo juos kiekvieną dieną, nes jie buvo vienintelė sūnaus dovana, ji išsisegė juos tik po ketverių metų, kai sužinojo apie jų kilmę.

1999 m. rudenį M. Judinas išvyko į komandiruotę į Novosibirską. Lapkričio 23 d. jis su draugais išgėrė, po to išėjo pasivaikščioti ir sutiko 23 metų Olgą Karpovą, kuri tik artėjo prie namų. M. Judinas pradėjo su ja kalbėtis ir pasiūlė palydėti iki jos buto, tačiau pirmame aukšte laiptinėje ją išprievartavo, o paskui nužudė, peiliu smogė mažiausiai 30 kartų. Jis paėmė Karpovos kailinius, kuriuos vėliau padovanojo savo sugyventinei.

Po mėnesio M. Judinas bandė apiplėšti praeivį, tačiau jį sulaikė pravažiuojantys kelių policijos pareigūnai. Teisėsaugos teigimu, jis tyčia leidosi sučiumpamas, kad galėtų praleisti laiką kalėjime, kur nebūtų įtariamas žmogžudyste. Vasarį M. Judinas buvo nuteistas kalėti trejus metus, bet po kelių mėnesių dėl V. Putino išrinkimo prezidentu jis buvo amnestuotas ir 2000 m. liepos 14 d. jis paleistas. „Suprantate, likimas, likimas, kad toks žvėris buvo paleistas“, – sakė Berdsko prokuroras J. Jeremenko.

Išėjęs į laisvę, M. Judinas po mėnesio nužudė S. Mininą, o po dviejų savaičių – T. Samochvalovą. Prieš nužudydamas konservatorijos studentę, maniakas paprašė jos groti: „Aš tupėjau, o ji stovėjo ir grojo fleita, – vėliau prisiminė M. Judinas. – Nežinau, kiek laiko [mes čia buvome], gal ji grojo melodiją 3–4 minutes. Bachas ar kas jis bebūtų. Bet melodija buvo šauni.“ Po to maniakas išprievartavo ir pasmaugė T. Samochvalovą, o jos fleitą paėmė kaip trofėjų. Jis prisipažino, kad dažnai ateidavo į klojimą ir ilgai žiūrėdavo į nužudytų merginų daiktus.

Spalio 18 d. M. Judinas atvyko aplankyti savo draugės Elenos Travinos. Bute jis kelis kartus smogė peiliu, po to bandė ją išprievartauti, tačiau E. Travina sugebėjo jį išstumti į koridorių. Ji pagrasino, kad kreipsis į policiją, todėl M. Judinas sumokėjo už gydymą ir davė pinigų, kai ji pasveiko.

Kita M. Judino auka buvo 25 metų J. Zabirannik. „Judinas pranešė, kad prieš Zabirannik nužudymą su juo bute buvo vaikinas Aleksejus, kuris anksčiau jam nebuvo žinomas, kuris „elgėsi kaip klounas, juokino žmones, buvo kaip aktorius“, – prisiminė Berdsko prokuratūros vyresnysis tyrėjas S. Kopyrinas.

Tyrėjai bandė įrodyti, kad „klounas“ buvo A. Gaskovas, tačiau to padaryti nepavyko. „Per akistatas jie abu atsisakė duoti bet kokius parodymus apie vienas kitą, – sakė S. Kopyrinas. – Buvo gana sunku nustatyti, kad jie yra pažįstami.“

Netrukus M. Judinas pareiškė, kad jis sugalvojo istoriją apie Aleksejų. A. Gaskovas paaiškino savo pirštų atspaudus ant alaus butelio, sakydamas, kad dieną prieš žmogžudystę lankėsi pas J. Zabirannik.

Teismo procesas prasidėjo 2004 m. birželio mėn. M. Judinas tyrėjams sakė, kad „vidinis balsas“ privertė jį nusikalsti, o nužudytųjų merginų sielos nuolat ateidavo pas jį vizijose. Nepaisant to, buvo nustatyta, kad M. Judinas yra sveiko proto.

Žudikas buvo apkaltintas 27 nusikaltimais: aštuoniais išžaginimais, penkiomis žmogžudystėmis, pasikėsinimu nužudyti, vagystėmis, taip pat dokumentų sunaikinimu: maniakas sudegino pasus, kad būtų sunkiau atpažinti aukas. Tų pačių metų gruodį M. Judinas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos ypatingo režimo kolonijoje. Teisėjas taip pat įpareigojo jį sumokėti 100 tūkst. rublių nužudytų merginų šeimoms, nors jos pačios įvertino moralinę žalą nuo vieno iki penkių milijonų rublių. M. Judinas ramiai išklausė nuosprendį ir atsisakė tarti paskutinį žodį.

A. Gaskovas buvo išteisintas dėl įrodymų stokos. „Kai jie atidarė kamerą, aš tiesiog nepamenu, kaip iš ten išėjau. Ir tikėjau, ir netikėjau, – vėliau žurnalistams sakė jis. – Džiaugsmas buvo, nes pagaliau teisingumas buvo įvykdytas, kaip ir turi būti. Patyriau tiek daug skirtingų emocijų, kurių tiesiog negaliu apibūdinti žodžiais.“

Kitus dvejus metus A. Gaskovas dirbo mikroautobuso vairuotoju, kol buvo sulaikytas už 11-metės moksleivės išžaginimą.

A. Gaskovas ir M. Judinas

Išprievartavo nepilnametę

2006 m. gegužės pabaigoje į A. Gaskovo butą atėjo 11-metė Nastia (mergaitės pavardė neatskleidžiama, nes ji buvo nepilnametė). Jos mama draugavo su Aleksejaus žmona, todėl ramiai leido dukrai lankytis pas juos.

Vėlų vakarą A. Gaskovas, jau būdamas girtas, pasiūlė mergaitei džino ir toniko – tuo metu iš namų jo sugyventinė buvo išėjusi. Po to A. Gaskovas išprievartavo Nastią. Mergaitė iš karto nepranešė mamai, nes bijojo A. Gaskovo. Nastios mama apie tai, kas nutiko, sužinojo po mėnesio ir nedelsdama kreipėsi į policiją.

A. Gaskovas buvo nuvežtas į apklausą, tačiau melagingu pretekstu pabėgo iš tyrėjų kabineto. Berdske buvo paskelbta operacija „Perėmimas“, netrukus kelių policijos pareigūnai nusikaltėlį sulaikė.

2007 m. balandį A. Gaskovas buvo apkaltintas išžaginimu, taip pat buvo nustatyta, kad jis mergaitę užkrėtė venerine liga. Bylą papildė ir apiplėšimas: 2005-ųjų rudenį A. Gaskovas iš moters rankų išplėšė rankinę. Jis pats kaltę neigė ir kaltinimus pavadino „provokacija“ – esą teisėsaugininkai neatleido jam išteisinimo „Berdsko maniako“ byloje. A. Gaskovas buvo nuteistas kalėti 10,5 metų griežtojo režimo kolonijoje. Jam buvo liepta Nastios šeimai sumokėti 70 tūkst., o apiplėštai moteriai – 9 tūkst. rublių.

2016 m. A. Gaskovas buvo paleistas iš kalėjimo, gavo naują vairuotojo darbą ir vedė. Tuo pačiu metu jis atidarė puslapį „VKontakte“, pasivadino Aleksejaus Volko slapyvardžiu, ir savo statusu parašė: „Bakalauras yra nekenksmingas padaras, nes jis yra be ragų...“ Tačiau 2024-aisiais ramus A. Gaskovo gyvenimas baigėsi: jis vėl buvo sulaikytas įtariant serijinėmis žmogžudystėmis.

Senos žmogžudystės

2024-ųjų liepą Maskvos tyrėjai tyrinėdami archyvus aptiko neišaiškintas keturių merginų žmogžudystes – jas sujungė į seriją ir nusprendė ištirti. Nusikaltėlio biomedžiaga, paimta daugiau nei prieš 20 metų, buvo išsiųsta pakartotiniam genetiniam tyrimui. Taigi tyrimas atvedė iki A. Gaskovo – jis buvo atpažintas pagal ant A. C. Santisteban kūno likusius prakaito ir riebalų pėdsakus, po kurių jis prisipažino įvykdęs šią ir dar tris žmogžudystes: vieną mergaitę Podolsko miesto parke ir dvi – centriniame Puškino miesto parke. Jis jas užpuolė naktį, pirmiausia sumušė savo aukas, kad šios negalėtų atsispirti, o paskui jas išprievartavo ir nužudė.

A. Gaskovas prisiminė visas nusikaltimų detales: „Mane patraukė ne rusiška išvaizda. Nusprendžiau atvykti ir susitikti su ja, – sakė jis per tyrimo eksperimentą dėl A. C. Santisteban nužudymo. – Ji norėjo išeiti, aš pagavau ją už rankos. Patraukiau ir stipriai sviedžiau ant žemės. Kelis kartus smogiau į galvos sritį. Mergina apalpo. Nusprendžiau su ja lytiškai santykiauti.“

Šiuo metu A. Gaskovas yra tikrinamas dėl dalyvavimo kituose panašiuose nusikaltimuose. Jis lieka suimtas. M. Judinas ir toliau atlieka bausmę pataisos kolonijoje Nr. 18 „Poliarinė pelėda“ Charpo kaime Jamalo-Nenets autonominėje apygardoje. Beveik kiekvienais metais M. Judinas pateikia apeliacinius skundus Aukščiausiajam Teismui, siekdamas užginčyti nuosprendį, paskutinį kartą 2025 m. sausį, tačiau teismas vasarį atmetė skundą.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt