– Koks jausmas apima dabar, kai parašai ant sutarties sudėti ir tu būsimame sezone būsi „Wolves Twinsbet“ komandos nariu?

– Panašiai kaip ir kiekvieną sezoną. Tik šį kartą toks gal šiek tiek išskirtinis jausmas, nes pirmąkart po tokios labai ilgos pertraukos žaisiu Lietuvoje. Vis tiek namai, šeima. Kažkoks kitoks jausmas.

– Ar ilgai svarstei prieš priimdamas pasiūlymą apsivilkti „Wolves Twinsbet“ marškinėlius?

– Svarstymų tikrai buvo ir ta situacija šiek tiek kitokia negu visą laiką. Klubas supranta, kad dar nesu pilnai pasiruošęs nuo pat pradžių žaisti. Esu labai dėkingas, kad padeda man atlikti visą reabilitaciją iki pat galo ir neskubina per daug, visą tą situaciją labai gerai supranta. Tai tų pamąstymų, ką daryti, buvo gan ne trumpą laiką, bet atėjo toks momentas, kai pamačiau, kad tai – geriausias variantas, ir sutikau.

– Kaip vyksta tavo reabilitacija? Kiek arti esi sugrįžimo į aikštelę?

– Sakyčiau, kad gal esu paskutinėje stadijoje to sugrįžimo į aikštelę. Fiziologiškai atrodo, kad viskas kaip ir gerai, kelias yra pilnai sugijęs. Tiesiog reikia pripratinti jį prie tam tikro krūvio, kad galėčiau pilnu pajėgumu prisijungti prie komandos.

– Visi jau kalbinti „Wolves Twinsbet“ naujokai atskleidė, kad jiems gerą įspūdį paliko pokalbis su komandos treneriu Alessandro Magro. Kokį įspūdį jis paliko tau?

– Tikrai buvo malonus pokalbis, gan ilgas, kas iš tikrųjų yra keista. Prieš sezoną su treneriais pakalbi penkias, galbūt, 10 minučių, o šį kartą buvo tikrai gerokai ilgesnis tas pokalbis. Vis tiek, treneris yra užsienietis ir galbūt – kitokio charakterio. Jis yra italas, ne lietuvis, ir tas jaučiasi, tikrai jaučiasi. Per karjerą teko dirbt su ne vienu užsieniečių treneriu, taip pat ir italu. Kažkiek panašumų yra.

– Komandoje sutiksi ir kelis sau neblogai pažįstamus veidus...

– Pažįstami kaip ir visi lietuviai. Galbūt su vienais esame daugiau susipažinę, su kitais – mažiau, bet teko bendraut su visais, su kai kuriais netgi žaidėme kartu komandoje nuo labai mažų dienų. Su Matu Jogėla esame tų pačių metų ir visose rinktinėse buvę, tikrai esam gerai pažįstami. Su Kristupu Žemaičiu buvome „Žalgirio“ dubleriuose, su Regimantu Miniotu irgi buvome dubleriuose. Vaidą Kariniauską irgi pažįstu. Galiu vardinti ir vardinti. Visi yra kažkiek pažįstami ir žinomi. Ir, aišku, Anthony Cowanas – Graikijoj praleidome metus ir tikrai turėjom neblogą sezoną kartu. Tai labai laukiu to ateinančio sezono.

– Nėra labai dažnas atvejis, kai Lietuvoje augęs krepšininkas yra išvis nežaidęs ar labai mažai žaidęs gimtinėje. Legionieriaus karjerą pradėjai neįprastai anksti. Koks jausmas po daugiau nei 10 metų vėl sugrįžti į gimtinę?

– Tas sezonas šiek tiek kitoks laukia ir nepasakyčiau, kad yra to labai daug kažkokio psichologinio spaudimo, bet tiesiog kitoks jausmas. Sakau, šeima visą laiką arti, visos giminės, visi pažįstami. Tuo pačiu, netgi kalba – vien lietuvių. Man kažkaip keista yra su visais klube bendrauti lietuviškai ir matyti viską aplinkui. Toks šiltas jausmas. Viskas atrodo aplinkui sava.

– Esi vienas iš 15 lietuvių šalies krepšinio istorijoje, sužaidęs bent vieną minutę NBA lygoje. Papasakok apie etapą Šarlotės „Hornets“ gretose. Kokia tai buvo patirtis ar dar yra minčių sugrįžti į JAV?

– Tokia patirtis ne kiekvienam pasitaikanti ir tikrai esu labai dėkingas už tą suteiktą patirtį, kad pavyko pabūti bent metus Amerikoje, pamatyti tą visą virtuvę iš arčiau ir kaip atrodo aukščiausio lygio mano profesijos atstovai. Tikrai buvo labai įdomu viskas. Aišku, norėtųsi kažkada grįžti, bet šiuo metu tiesiog galvoju, kaip išlikti sveikam ir pasirodyti kaip geriausiai galiu pasirodyti.

– Be JAV taip pat rungtyniavai Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje. Kokias patirtis ten pasisėmei ir kokia šalis tau davė daugiausiai?

– Tu geriausiai jautiesi ir viskas atrodo šviesiausiomis, gražiausiomis spalvomis, kai tau gerai sekasi. Galbūt ten sąlygos nėra pačios geriausios gyvenimui ar kažkam, bet jeigu tau gerai sekasi, tu esi laimingas, tavo šeima yra laiminga. Susideda tas toks pilnas paveikslas. Labai didelė ir svarbi dalis buvo Vokietijoje, nes išvažiavau, galima sakyti, kaip vaikas – 17 ar 16 metų. Padėjo man ten susiformuoti ne tik kaip krepšininkui, bet ir kaip žmogui, kaip asmenybei. Vis tiek gyvenau vienas, reikėjo viską daryt pačiam, kalba kita, valstybė kita, tai tikrai tas davė labai daug. Bet kiekvienais metais kažką vis naujo pasiimi iš kitos valstybės. Dar gaudavosi taip, kad kiekvienais metais keisdavau tas valstybes, tai smagu labai būdavo.

– Kokie tavo tikslai būsimame sezone?

– Visą laiką norisi sakyti titulai, pergalės. Čia turbūt labiau iš klubo pusės, bet man kaip žaidėjui asmeniškai labiausiai norėtųsi tiesiog išlikt sveikam, žaisti visą sezoną ir padėti klubui kaip tik įmanoma. Kaip tas visas atrodys, kaip tas visas vyks, pamatysim jau toliau.