Į vieną gyvenimą netelpantis

Šiauliai

Jpcomp nuotr.

Ričardas JakutisŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

255744

1840 metais Jungtinės Karalystės valdovė karalienė Viktorija ir princas Albertas Vindzoro rūmuose, baigiantis metams, susėdo prie šventinės eglutės. Lietuvoje, teko skaityti, pirmą papuoštą eglutę aprašė Antanas Baranauskas, kai, dar būdamas jaunu raštininku, 1853 metais ją išvydo Vainute vieno valdininko, pavažinėjusio po pasaulį, namuose. Tad net neišmanau, ar galima sakyti, jog eglučių puošimo tradicija pas mus sena, ar kaip tik – ne tokia jau ir sena.

Šiandien, rytoj ar sekmadienį eglutes nupuošime. Pasitinkant Naujuosius, didžiavausi mūsų miestu, kad atsisakė pompastiško šventimo, beprasmių fejerverkų. Karo Ukrainoje metu, mano galva, tai gražus solidarumo gestas. Tiesa, jutau gėdą už privačius fejerverkų šaudytojus daugiabučių namų kiemuose, ypač kurie prasidėjo gruodžio 31 d. 11 valandą vakaro (Rusija tokiu metu pasitiko Naujuosius).

Naujametį vakarą labiausiai įsiminė buvusio Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Boriso Johnsono prognozės 2023-iesiems: „Štai mano naujametinės prognozės! Infliacija ir toliau mažės. Kinija atsigaus po omikrono. Putinas pralaimės Ukrainoje. Apskritai 2023 m. bus daug geresni nei 2022 m. Nebijokite svajoti. Laimingų Naujųjų metų!“

Ką darysi, esu XX a. žmogus, todėl naujamečius vakarus dažniausiai leidžiu prie televizoriaus. Šiais metais gruodžio 31 d. vakarą per LRT PLIUS pažiūrėjau Londono karališkosios operos pastatytą Dž. Verdžio „Traviatą“, o toliau Lenkijos televizijos TV POLONIA naujametę programą. O kas beliko daryti, kai, pajunginėjęs lietuviškus kanalus, išvydau senus mūsų žvaigždučių koncertus ar nufilmuotas specialiai tam vakarui beviltiškas laidas.

Paskutinėmis gruodžio dienomis žingsniuojant bulvaru, sustabdė mergaičiukė, kyštelėjo mikrofoną, supratau, kad tai žurnalistė, ir paklausė, su kuo norėčiau atšvęsti Naujuosius metus. Susimąsčiau. Atsakiau, jog taip staiga nepasakysiu, nes tai gali būti gana daug žmonių. Grįžęs namo, ėmiau mąstyti. Su daug kuo norėčiau. Prisiminiau, jog niekad Naujųjų metų nėra tekę švęsti su šviesios atminties dailininku, eruditu, mokytoju, net taip jį pavadinčiau, Antanu Krištopaičiu.

A. Krištopaitį statyčiau vienon greton su iškiliais mūsų kultūros veikėjais: Jonu Meku ir Žibuntu Mikšiu. Visi jie vienmečiai. A. Krištopaičio šimtmetis paminėtas 2021-aisiais, Jono Meko –
praėjusiais metais, Žibunto Mikšio minimas šiemet.

Jeigu jūs – pokario vaikas, tai prisiminsite jūsų pačių ar jūsų draugų nedidukus butelius. Ankšti, prastai apšviesti, užtat, nes kitokių neturėjome, šilti ir jaukūs. Nedidukas buvo ir dailininko A. Krištopaičio kambarėlis, kuriame rinkdavosi visa Šiaulių meno, o ir ne tik, inteligentija. Man tai tapo tarsi intelektualaus gyvenimo šventykla, kur mes, jauniausieji, klausydavomės legendinio profesoriaus Vytenio Rimkaus, aktoriaus Prano Piauloko, kuris, visi stebėjosi, būdamas toks jaunas, įtikinamai suvaidino gyvenimo naštos laužiamą Krušną V. Mykolaičio-Putino „Valdove“. O kur dar visa ano meto aktorių karta, kurie galėjo papasakoti apie režisierių Josifą Šeiną, Šiauliuose pastačiusį savo legendinius spektaklius ir patyrusį likimą, kurį panašų jau vėliau patyrė Jonas Jurašas.

Pagaliau pats šeimininkas dailininkas A. Krištopaitis, Sibiro tremtinys, negalėdamas grįžti į gimtinę, ilgus metus dirbęs viename iš didžiausių Sovietų Sąjungoje Ulan Udė operos ir baleto teatre, kur susipažino su scenos žvaigždėmis, dažnai gastroliuojančiomis šiame teatre, o turėjęs ir dar daug draugų meno pasaulio įžymybių, kad ir Vladimirą Vysockį.

Buvo sakoma, jog Lionginas Šepetys studiją „Modernizmo metmenys“, kritikuodamas užsienio modernųjį meną, išleido vien todėl, kad su už geležinės uždangos populiariu menu lietuvius supažindinus. Be abejo, L. Šepečio knyga įspūdį paliko, tačiau visa tai ir dar daugiau, džiaugiausi, galėdamas rasti Antano Krištopaičio namuose, kur lentynose buvo surikiuoti viso pasaulio dailininkų ar Vakarų miestų architektūros albumai, kuriuos jam atsiųsdavo draugai iš užsienio ar pats juos įsigydavo Maskvos ar tuomečio Leningrado užsienio šalių knygynuose.

Vartydamas tuos albumus, patekdavau į stebuklingąjį meno pasaulį ir susitikdavau visus garbinamus herojus: Van Gogą, Renuarą, Goją, S. Dali, Pikasą... It Vudžio Aleno naktiniame Paryžiuje. A. Krištopaitis labiausiai mylėjo Ispanijos miestus, turėjo veik visų pagrindinių šios šalies miestų albumus. Varto jis albumą ir pasakoja, tarsi vaikščiodamas, tarkime, Toledo gatvelėmis. Kai vėliau lankiausi šiame mieste, nustebau – viskas taip, kaip jo pasakota. Tas miestų pažinimas stebino, juo labiau kad niekur dailininkui neteko pabuvoti, net į Lenkiją jo neišleido. Keliavo jis, kur tuo metu buvo leidžiama. Viliojo Kaukazo kalnai.

Žavėjo Antano darbštumas. Nuliejo per 600 bažnyčių, per 200 malūnų ir taip pat per 200 retų Lietuvos medžių akvarelių. Dailininkas nutapė ir Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios gaisrą. Kai jam pranešė, kad ji dega, iškart nubėgo. Tas gaisras man įsiminė, kad vienas gaisrininkas jo metu nušalo kojas (buvo ankstyvas pavasaris). O Antano piešiniai ir nulietos akvarelės liko kaip to gaisro dokumentas. Tik tie visi degančios bažnyčios piešiniai iš Antano aplanko kažkaip dingo. Jis neprisiminė, ar kam paskolinęs, ar kas iš to jo aplanko kažkuriuo metu ištraukęs. Kai buvo leidžiama A. Krištopaičio akvarelių knyga „Lietuvos bažnyčios“, teko pasinaudoti ne tikromis akvarelėmis, o bažnyčios gaisro akvarelių nuotraukomis, kurias, laimei, dailininkas buvo nufotografavęs.

O kai Šiaulių „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė ir Vygintas Ališauskas nusiuntė į Paryžių jau minėtam Žibuntui Mikšiui, su kuriuo artimai bendravo, A. Krištopaičio akvarelių albumą „Lietuvos malūnai“, šiaip jau išrankus dailininkas sakė, jog Lietuva gali didžiuotis tokiu albumu ir kolegos nulietomis akvarelėmis.

Man gyvenant Nemenčinėje, Antanas ne kartą buvo atvykęs, permiegodavo, o iš pat ryto vykdavome į Gudiją ieškoti Mickevičiaus Marilės kapo ir pasivaikščioti Naugarduko, Nesvyžiaus, Miro ir kitų miestelių gatvelėmis.

„Antanai, galime pasidžiaugti, kad mes gimėme tada, kai sulūžusius daiktus taisydavo“, – mėgau sakyti jam. Jis turėjo puikų humoro jausmą. Prašydavo, jog tik nepradėkime vienas kitam rekomenduoti mus gydančių gydytojų, nes tai jau reikš senatvę. Antanas mėgo saldumynus, todėl sakydavo, jog žmogus, sėdintis šalia saldainių ir jų nevalgantis, yra baisus žmogus. Ir ne kartą pabrėžė, jog gyvenimas trumpas, todėl reikia išeiti iš prasto filmo, mesti šalin nepatinkančią knygą, tolintis blogo žmogaus.

Sudarinėjant apie A. Krištopaitį knygą, sumaniau ją pavadinti „Gyvenimas, netelpantis į vieną“. Jis pajuokavo, jog Viena jam mielas miestas, tačiau labiau norėtų netilpti į Madridą ar kurį kitą Ispanijos miestą. Pervadinau „Į vieną gyvenimą netelpantis“.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt