Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
|
 |
 Pasirinkite savo miestą
|
Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Ingrida Šimonytė. ELTA / Dainius Labutis
Edmundas JakilaitisŠaltinis: Politika.lt
„Dvigubi standartai visada buvo. Gitanui Nausėdai yra viena neįkandama užduotis iš prezidento priesaikos – tai yra būti visiems lygiai teisingu. Jis net nebando. Tas yra akivaizdu. Prezidento patarėjo Frederiko Jansono pasisakymas, kad šita Vyriausybė dar nieko nepadarė, už ką ją kritikuoti, tai akivaizdu, kad jis vertina pagal savo lygį“, – interviu politika.lt kalbėjo I. Šimonytė.
Nors dėl premjero verslo ikiteisminį tyrimą pradėjo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT), o Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) vertina, ar G. Paluckas nesupainiojo viešų ir privačių interesų, buvusios ministrės pirmininkės manymu, G. Nausėda „iš anksto reabilituojančiais pagrindais davė suprasti, kad VTEK išvada jo nedomina“. Nors, pastebėjo I. Šimonytė, praėjusios kadencijos metu atskirais atvejais prezidentas komisijos vertinimus vertino griežčiau.
„Dabar akivaizdu, kad čia priklauso nuo to, kurių žmonių atžvilgiu yra (VTEK – ELTA) išvada. Jeigu išvada atžvilgiu žmonių, kurie nepatinka, tai tada išvada yra labai svarbu. Jeigu tokių, kurie patinka, tai tada nelabai“, – dėstė Seimo narė.
Tuo metu kalbėdama apie G. Palucko poziciją skandalo akivaizdoje, I. Šimonytė nesistebėjo socialdemokratų lyderio laikysena ir argumentais, esą viskas, kas yra susiję su jam iš dalies priklausančių įmonių veikla bei gauta lengvatine ILTE paskola, yra teisėta ir tvarkinga, todėl jam adresuojami nepagrįsti klausimai. Tačiau, pastebėjo ji, būnant politiku tenka suvokti, jog galioja „kaltumo prezumpcija“. Tokiose situacijose, pažymėjo buvusi premjerė, paaiškėja ir politiko požiūris į moralę bei atsakomybę.
„Deja, visą laiką, kai tu esi politikas, turi priimti, kad tau galios, deja, bet kaltumo prezumpcija. Nemalonu, nesmagu, bet taip, tu turėsi aiškintis dešimt kartų daugiau negu bet koks Petras Petraitis, kuris tokiu atveju gal net ir neturėtų nieko aiškintis. Bet tada iš tų aiškinimųsi ir iš to požiūrio labai gerai matai požiūrį, kaip žmogus iš viso mato moralės vietą politikoje ir ar jis mano, kad jis turi aiškintis, ar ne“, – kalbėjo I. Šimonytė.
„Jeigu tu prisiimi riziką, kad turėdamas verslą eini vis tiek į politiką, ir klausimų, tikėtina, bus daugybė, tai tada turėtum prisiimti atsakomybę, kad jeigu tų klausimų pasidaro tiršta, tai tada jau „vakali, nebvark“, tiesiog yra ta stadija, kai jau per daug laiko eikvoji teisinimuisi ir per mažai laiko skiri darbui. Čia ne ta moralė, kurioje operuoja dabartinė dauguma“, – konstatavo ji.
– „Garnio gudrybės“ – taip pavadinau mūsų pokalbį. Ką jūs manote apie „Garnio“ gudrybes?
– Ką čia manysi? Nieko labai ypatingo nemanau, visą laiką vis kažkokia nauja istorija, apie kurią mes šiandien kalbame, visiškai pamiršę ankstesnius dalykus. Aš visą laiką sakau: žiūrėkite, mes turime premjerą, kuris teistas už piktnaudžiavimą. Tai yra faktas. Apie tai niekas nebekalba – paskyrė, pakalbėjo tada, dabar jau nuėjo gyvenimas tolyn, dabar kita istorija.
– Tuomet jis tarsi siekė naudos savivaldybės įmonei, kad privatūs negautų užsakymų, tame jo piktnaudžiavime gali matyti viešąjį interesą tam tikra prasme. Aišku, tai esmės nekeičia. Dabar jau visai kita istorija.
– Gali pradėti pasakoti, kad įmonė-startuolis darys kažkokius išradimus, galbūt Lietuva kada nors pagarsės pasaulyje... Išvedžioti galima visokių dalykų. Kažkuria prasme manęs šita istorija nenustebino, kad ponas Paluckas turi verslą ir panašu, kad jam tas verslas neblogai sekasi, tas nebuvo labai didelė paslaptis. Reikia manyti, kad tam skyrė nemažai dėmesio ir būdamas Seimo nariu. Kai netyčia tampi premjeru, tada klausimas, ką dabar daryti, turint omenyje visą tavo reputacijos visumą ir kažkokius dalykus, kuriuos neabejotinai prikišinės opozicija ir galbūt dalis visuomenės. Kaip padaryti taip, kad niekas negalėtų turėti tau jokių priekaištų. Man atrodo, kad buvo pasirinktas visiškai priešingas kelias: tiesiog aš darau taip, kaip man atrodo ir net nesuku sau galvos. Pagal klasikus „vsio zakonno“ (liet. viskas teisėta). Ir jeigu ką, tai kalti bus buhalterė ir įmonės direktorius. Kas turbūt irgi yra klasika.
– Kompetentingos institucijos atlieka tyrimą, tiek Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT), tiek Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), tikiu, kad 35-ais nepriklausomybės metais yra nepriklausomos institucijos, kompetentingai viską išsiaiškins. Paraiška pateikta po to, kai Vilija Blinkevičiūtė pasakė, kad nenori būti ministre pirmininke. Visi žinojo, kad Paluckas bus ministru pirmininku. Svarstantys asmenys matė akcininkų pavardes, ILTE žinojo, kad nuo Vyriausybės tikrai priklausys šios institucijos veikla, ateitis ir taip toliau. Toks gan komplikuotas reikalas, galima matyti ir tam tikrą įžūlumą.
– Čia yra du klausimai. Pirmas – yra etikos. Šis klausimas niekur nedings. Nepaisant to, kad ILTE padarė vidinį auditą, nors tai tikrai nėra joks auditas. Save pasitikrino ir pasakė, kad viską mes padarėme teisingai, nes negi sakysime, kad padarėme kažką neteisingai, kam reikalingos tos problemos. Tai šitas klausimas niekur nedings, nepriklausomai nuo to, kaip toliau klostysis ikiteisminis tyrimas. Bet yra keli dalykai. Tu turi verslą, tavo verslas kreipėsi paskolos į valstybinę instituciją. Čia būtų lygiai taip pat, kaip tavo verslas dalyvautų viešajame pirkime ir laimėtų konkursą. Galbūt būtų laimėjęs lygiai taip pat, net jei tu būtum Petras Petraitis, bet mes to nežinome ir neturime galimybių patikrinti, nes tu nesi Petras Petraitis. Ar valstybės institucijos į tave žiūrėjo palankiau, ar suteikė tau kažkokį geresnį traktavimą, suprasdamos, kad galbūt nuo to priklauso jų galimybės, jų finansavimas, jų vadovo ateitis ir taip toliau, ir panašiai. Tai čia etikos dalykas.
Bet kitas dalykas, apie ką vyksta ikiteisminis tyrimas – įmonė, kuri sėkmingai veikia ir neturi jokių galimybių pretenduoti į ILTE paramą mano, kad reikia kažkaip diversifikuoti veiklą. Tai kodėl jūs neįsisteigėte dukterinės įmonės? Dukterinės įmonės jūs neįsisteigėte dėl to, kad tai jau susiję asmenys, grupė ir t. t. Įsisteigė seserinė įmonė. Kas galėtų pasakyti, kad tai yra nesusiję asmenys, kai lygiai tie patys du akcininkai turi po 49 proc./51 proc. akcijų ir atvirkščiai? Ta prasme, čia yra bobutės pasaka. Tikrai akivaizdu, kad tai susiję asmenys, ir aš nesu nei prokuroras, nei ikiteisminio tyrimo tyrėjas, bet visos aplinkybės rodo, kad įmonė tyčia buvo įsteigta tam, kad galėtų pasinaudoti būtent šita paskola. Ir tai jau yra klausimas ne direktoriui, ne buhalterei, o akcininkams, kodėl jie priėmė tokį sprendimą.
– Nes jie kūrė įmonę, norėdami gauti pinigus iš valstybės.
– Tada jau etikos klausimas, kuris, be jokios abejonės, susijęs su tuo, kaip ILTE priėmė sprendimus, ar ji traktavo tą įmonę kažkaip kitaip vien dėl to, kad ji yra premjero įmonė. Tarkime, tai būtų buvusi tik viena nauja premjero įmonė, vis tiek etikos klausimas kiltų. Ar buvo kažkoks privilegijuotas šitos įmonės traktavimas, ar ne? Galimai ir nebūtų, negalėtum to įrodyti, bet, kaip sako, šaukšteliai atsirado, o kartėlis liko. Deja, visą laiką, kai tu esi politikas, turi priimti, kad tau galios, deja, bet kaltumo prezumpcija. Nemalonu, nesmagu, bet taip, tu turėsi aiškintis dešimt kartų daugiau negu bet koks Petras Petraitis, kuris tokiu atveju gal net ir neturėtų nieko aiškintis. Bet tada iš tų aiškinimųsi ir iš to požiūrio labai gerai matai požiūrį, kaip žmogus iš viso mato moralės vietą politikoje ir ar jis mano, kad jis turi aiškintis, ar ne. Ir tiesiog jeigu kažkam kažkas nepatinka, tai, taip sakant, rašykite Antarktidos pingvinams.
– Žmonėms, kurie susiję su teise, kurie yra įmonių advokatai, jiems šita istorija aiški, kaip du kart du: pasakė „ne“ – įkūrė kitą įmonę ir pasakė „taip“, nes ji formaliai atitiko reikalavimus. Pinigai gauti. Tai net nežinau, ar reikia sakyti tą žodį „galimai“. Tarsi viskas aišku.
– Dar yra tolesnė istorija, kur ne šiaip kad buvo gauti pinigai, o vėliau bent jau tai, ką matome iš viešumoje tų paskelbtų susirašinėjimų ar nurodymų, kam teikti sąskaitas, o kam prekes, panašu, kad jau nebeatskirsi, kur kieno pinigai. Čia yra dar viena istorija.
– Ta įmonė buvo įkurta tik tam, kad pastovėtų šalia ir gautų pinigus tikrajai įmonei. Va ir viskas.
– Jei esi labai įžūlus, visiems gali sakyti, kad ką aš žinau, kam ten direktorius siuntinėja pinigus. Jei kažką padarė, tai direktorius ir atsakys.
– Buvo akcininkų susirinkimas dar gruodį, einant pareigas.
– Vis tiek turime grįžti prie pradžių pradžios, ta prasme, koks buvo užmanymas. Visa tai atrodo kaip schema. Ar tai yra schema, ar yra įtariama schema – tą pasakys, žinoma, FNTT ir Europos prokuratūra, ir kitos institucijos. Bet manau, kad tas jausmas, kad premjeras yra labiau verslininkas negu premjeras, jis niekur nedings.
– Pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio pradėjimas kai kuriems politikams, įskaitant ir Seimo pirmininką, nieko nesako. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas rodo, kvalifikuotų institucijų nuomonę, kad čia yra galimai nusikaltimo sudėtis, priešingu atveju niekas nepradeda neperspektyvių tyrimų. Vadinasi, pareigūnai mano, kad tai galimai gali būti nusikaltimo sudėtis, kuri virstų įtarimais, kaltinimais ir taip toliau. Tai jau šį tą rodo.
– Taip, bet, aišku, mes nežinome, kokių faktų pagrindu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.
– Baudžiamojo kodekso 207 straipsnio 3 dalis: kreditinis sukčiavimas. Tai rimta.
– Rimta, bet tai gali būti paskolos panaudojimas ne pagal paskirtį. Pavyzdžiui, kreditinis sukčiavimas, įtariant, kad „Garnis“ gudriai apmokėjo už ne savo prekes iš paskolos. Tada aš galiu preziumuoti, kokia būtų dabar valdžioje esančių politikų gynybinė linija, kad: „čia mes tai ne prie ko, žinot, mes pasamdėme tokį direktorių, – nors atrodo, kad pats premjeras tokį pasamdė, bet, sakys – pasamdėme tokį direktorių, kur pridirbo čia kažką, o mums dabar reikia atsakyti“. Politikoje yra tokia duona, kad tau dažnai tenka atsakyti už kitus asmenis, net jeigu tu pats galbūt ir nesi nieko padaręs. Tai matyt, priklauso nuo įžūlumo laipsnio, nes tikrai gali labai ilgai ir labai įžūliai visiems aiškinti, kad čia „vsio zakonno“. Mano parašo niekur nėra, išskyrus ant steigimo ir akcinio kapitalo padidinimo, o visa kita, tai žinote, čia detalės: „aš nežinau, kas ten buvo, aš nedalyvauju įmonės veikloje“. Akivaizdu, kad dalyvauja. Jeigu jau pats direktorius sako, kad: „kalbėjau per pokalbį dėl darbo“. Tai kaip dar labiau galima dalyvauti įmonės veikloje, jeigu, būdamas „mažumos“ akcininkas, nepalieki kitam akcininkui pasamdyti direktoriaus, o pats eini to daryti? Dar klausimas – gal Vyriausybės vadovo darbo metu? Tikiuosi, kad bent po darbo.
Visa tai atrodo blogai. Mes čia apie baudžiamąjį kodeksą diskutuojame. Nesu teisininkė ir nesu pareigūnė FNTT nei Europos prokuratūros, nei daug patirties tame turiu, bet aš žiūriu į tai daug paprasčiau: žmogus tapo premjeru iš esmės netyčia. Dėl to, kad ponia, kuri žadėjo būti premjeru, visus apgavo ir grįžo laukti ketvirtos kadencijos Briuselyje pabaigos, po kurios yra labai didelė išmoka ar kažkokia ten labai didelė pensija. Nežinau detalių, bet žinau, kad daugmaž taip yra, kad gerai įvertinamos yra keturios kadencijos. Tai negi dabar atsisakysi? Tai tapus premjeru tokiomis aplinkybėmis, kai prieš tai ne tai, kad niekada nelaimėjai vienmandatės, bet ir į antrą turą neišėjai tuose rinkimuose, kuriuos socdemai laimėjo – ir dabar tu esi premjeras. Aš nežinau, kaip toli taip į pareigas pakliuvęs žmogus galėtų eiti, kad iš jo šito žaislo niekas neatimtų.
– Premjeras neatsistatydins – tai akivaizdu. Bent jau dabartinėje teisinėje situacijoje nutarė gintis. Bet grįžkime prie esmių esmės – politiko laisvė būti laisvu visuomenės atstovu, atsiriboti nuo verslo interesų, atsisakyti verslo prieš žengiant žingsnį į politiką. Nenoriu aš čia jūsų liaupsinti, bet jūs esate netgi viešai deklaravusi, berods Vyriausybės posėdyje, savo interesų konfliktą dėl buvimo Šaulių sąjungos nare, sprendžiant tos organizacijos finansavimo klausimą, jau net nekalbu apie verslą, kur Vyriausybės sprendimai kiekvieną dieną liečia verslo aplinką. Kaip ministras pirmininkas, būdamas verslininku, kai jo sprendimai tiesiogiai liečia ir jo šeimos pajamas, turtą ir taip toliau, gali priiminėti objektyvius sprendimus? Kada jis yra ministras pirmininkas, kada jis yra verslininkas, kada jis apskritai yra politikas, komiteto pirmininkas ar tiesiog Seimo narys? Kažkoks absurdas.
– Reikia apsisaugoti nuo pavojaus nueiti labai toli, nes iš esmės tie privatūs interesai gali ir kitaip sužaisti. Pavyzdžiui, jeigu tu esi žmogus, kuris turi nekilnojamojo turto – ar būdamas premjeru gali spręsti dėl nekilnojamo turto mokesčio? Nes tai vis tiek yra ir tavo privatus interesas. Ar dėl kokių nors žemės reguliavimo dalykų, jeigu tu turi žemės? Čia yra kaip su tuo pornografijos apibrėžimu – you know it, when you see it (liet. žinai, kai pamatai). Tu žinai, kada tu sprendi bendrus klausimus ir kada tu sprendi klausimus, kurie yra partikuliariniai ir tu juose turi interesą. Tu tą jauti. Tą dažnai jaučia ir kiti žmonės. Jie tą mato ir supranta iš tavo elgesio, iš to, kaip klausimai į darbotvarkes patenka ir t. t. Bet jeigu tu turi verslą, kuriame tu nesi 0,5 proc. akcininkas, ne šiaip akcijų turi, kur investuoji, nes rūpiniesi senatve ar šiaip įdomu pažaisti akcijų rinkose. Tokių žmonių yra daugybė ir tai, mano nuomone, normalu. Bet tu niekaip negali paveikti tų įmonių veiklos. Jokie tavo sprendimai to nedaro. Tik jeigu svarstome kokį nors pajamų apmokestinimą ar dar kažkokį reguliavimą, tada jau gali pradėti ieškoti. Labai sunku rasti tokią sterilią erdvę, kuri tavęs niekaip neliečia, nes iš esmės tave liečia viskas, tiesiog kaip žmogų, kaip fizinį asmenį, kuris gyvena Lietuvoje. Galiausiai bendras Lietuvos klimatas, bendras augimas, bendra dinamika, ekonomikos taip pat tave liečia ir tu, siekdamas to didinti savo ir savo naudą, bet čia jau tolimi išvedžiojimai. O kai tu turi verslą, kurį tu kontroliuoji, išvengti dėmesio, išvengti nuolatinių klausimų, net jeigu tu visiškai esi uždraudęs savo verslui dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, esi uždraudęs turėti kokių nors sandorių su kokiomis nors valstybinėmis institucijomis – vis tiek tų klausimų veikiausiai vienaip ar kitaip atsiras. Tai geriau būtų to neturėti. Jeigu tu prisiimi riziką, kad turėdamas verslą eini vis tiek į politiką ir klausimų, tikėtina, bus daugybė, tai tada turėtum prisiimti atsakomybę, kad jeigu tų klausimų pasidaro tiršta, tai tada jau „vakali, nebvark“, tiesiog yra ta stadija, kai jau per daug laiko eikvoji teisinimuisi ir per mažai laiko skiri darbui. Čia ne ta moralė, kurioje operuoja dabartinė dauguma.
– Mano galva, dabar atsukti laiko atgal nebeįmanoma. Dabar jau klausimas, ar su tuo liekame, ar dėl to atsistatydiname. Taigi, klausimas, kaip toliau klostysis teisėsaugos tyrimas, nes dėl politinių aplinkybių premjeras atsistatydinti neketina.
– Dar yra Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) tyrimas, kuris taip pat pateiks kažkokią išvadą. Tačiau aš nematau labai didelio ūpo, net jeigu tas tyrimas būtų ir nepalankus, kažkaip į jį atsižvelgti. Juolab, kad ponas Nausėda iš anksto reabilituojančiais pagrindais davė suprasti, kad VTEK išvada jo nedomina. Kadangi jis pats turi išvadą, kuri jo nedomina, tai tas yra beveik natūralu. Nors aš noriu priminti, kad buvusioje kadencijoje buvo žmonių, kurie dėl VTEK išvados atsistatydino, nors tas „Ignitis“ akcijų atvejis ir buvo tas keistesnis atvejis, kai turi labai mažą dalį akcijų priiminėti sprendimus dėl įmonės, dėl to, kad tau taip deleguota pagal Finansų ministerijos nuostatus ir funkcijų pasidalinimą, ir kiek bedidintum savo vertę, daugybę kartų daugiau didinsi valstybės vertę, nes valstybė yra didysis akcininkas. Jei nori uždirbti daugiau dividendų, tai reiškia, kad valstybė uždirbs dar daugiau dividendų. Jeigu nori padidinti akcijų vertę, tai reiškia, kad valstybės turimo turto vertė padidės dar daugiau daugybę kartų. Ir tai grynai dėl formalių pagrindų todėl, kad priiminėji sprendimus būdamas finansų viceministru. VTEK pasakė, kad taip neturi būti, kad tai yra interesų konfliktas.
Čia, man atrodo, situacija yra gerokai akivaizdesnė. Tuomet tas reiklumas finansų viceministrui buvo labai didelis. Jis nesutiko su išvada, bet atsistatydino. Dabar akivaizdu, kad čia priklauso nuo to, kurių žmonių atžvilgiu yra išvada. Jeigu išvada atžvilgiu žmonių, kurie nepatinka, tai tada išvada yra labai svarbu. Jeigu tokių, kurie patinka, tai tada nelabai.
– Apskritai per pastaruosius 20 ar netgi daugiau metų VTEK išvados tapo devalvuotomis. Atsimenu laikus, kai po VTEK išvadų ministrai iškart atsistatydindavo. Ne kartą tokių atvejų buvo. Dabar to nėra.
– Na, aš nesakyčiau taip. Man atrodo, kad ir pastaruoju metu buvo pakankamai išvadų, kad ir ta išvada, po kurios finansų viceministras atsistatydino. Išvados savaime nesidevalvuoja. Jas devalvuoja politinis laukas. Jeigu politinis laukas po tų išvadų sako: „Ai, jarunda... (liet. menkniekis) Kažkokia komisija parašė kažkokią išvadą. Ne baudžiamoji byla, ne kirviu žmoną užkapojo. Tai maždaug nieko baisaus“. Tai tada taip ir atsitiks. Bet akivaizdu, kad tas grožis žiūrinčio akyse, kaip sakoma. Jeigu visuomenė ar aplinka reikalauja, tai tada gali ir be komisijos išvados situacija būti pakankamai tiršta, kaip buvo Monikos Navickienės atveju. Komisija taip ir nepriėmė jokios išvados, bet, vis dėlto, ministrė atsistatydino, nes tiesiog klausimų buvo per daug ir aiškinimasis neturi jokios prasmės, nes sugaiši labai daug laiko aiškindamasis, o tu turi dirbti. Tai čia požiūrio dalykas.
– Ar matote šiai Vyriausybei taikomą žemesnę moralinę kartelę, žemesnį standartą?
– Be jokios abejonės. Dvigubi standartai visada buvo. Gitanui Nausėdai yra viena neįkandama užduotis iš prezidento priesaikos – tai yra būti visiems lygiai teisingu. Jis net nebando. Tas yra akivaizdu. Prezidento patarėjo Frederiko Jansono pasisakymas, kad šita Vyriausybė dar nieko nepadarė, už ką ją kritikuoti, tai akivaizdu, kad jis vertina pagal savo lygį.
– Įsivaizduojate, jeigu toks atvejis būtų nutikęs jūsų Ministrų kabineto nariui, kuris įkūrė įmonę, gavo kreditą, pervedė pinigus tai įmonei, kuri negavo kredito ir viskas tvarkoje?
– Gali būti tikras tik už save ir tik praeityje. Tai aš su savimi niekaip neįsivaizduoju tokios situacijos. Kartais net taip ironiškai pasišaipydavau, kad bepigu man kalbėti, mano abu tėvai mirę, sesuo gyvena užsienyje, aš neturiu verslo, neturiu vyro, neturiu vaikų, kurie turėtų savo interesus, už kuriuos aš turėčiau turbūt irgi prisiimti atsakomybę. Aš žinau, ką aš darau, ir visą laiką galiu kontroliuoti tai, ką aš pati darau, ir kažkaip tų situacijų išvengti. Kiti žmonės yra kita istorija, kitas gyvenimas. Bet aš tikrai žinau, kad jeigu tokia situacija susiklostytų kažkokiam mano kabineto nariui, tai jis nebebūtų kabineto nariu kitą rytą po to, kai išeitų toks tyrimas.
– Kuo jūs aiškinate tą požiūrį? Ar toks ciniškas požiūris į visą aplinką? Kokios priežastys to, kad žmonės nei sau, nei kitiems nekelia aukštesnio standarto?
– Turbūt yra klausimas, ar to aukštesnio standarto reikalavimą kelia rinkėjai.
– Tiesą sakant, čia net ne aukštesnis standartas, čia – higiena, bet jos nėra.
– Ar kelia rinkėjai? Mano rinkėjai neabejotinai man kelia standartus, kurie gal yra net aukštesni, negu juos man kėlė Gitanas Nausėda, per kuriuos moteriausybė turėdavo šokinėti ir nugara, ir su kartimi, ir visaip kaip, kad tik tą standartą pakeltų. Šita valdžia, Dudėno atvejį prisiminkime – jie turi koalicijos sutartyje parašyta, kad jeigu atėjo prokurorai į Seimą, tai tas Seimo narys iš karto deda neliečiamybę ir nesudaroma komisija. Dabar pagal Statutą numatyta, kad jeigu Seimo narys pasako, kad jis atsisako neliečiamybės, tai tada nereikia jokios komisijos.
– Neliečiamybės atsisakoma kartu su mandatu?
– Ne, mandato tu neturi atsisakyti, mandatas lieka. Neliečiamybės atsisakymas yra tiesiog teisinis statusas, kad tave gali apklausti, tau gali pareikšti įtarimus. Gali atsisakyti mandato, jeigu labai esi principingas ir labai nori kažką įrodyti. Bet pradžiai pakanka atsisakyti neliečiamybės, kaip Andrius Bagdonas yra tą padaręs. Andrius Vyšniauskas praėjusioje kadencijoje tokioje pačioje „čekiukų“ byloje ir atsisakęs neliečiamybės, Seimas net nevargo, nesiaiškino. Kai yra teisinės neliečiamybės klausimas, ką turi aiškintis Seimas – ar tai nėra politinis persekiojimas. Koks čia politinis persekiojimas? Čia nėra jokio politinio persekiojimo, nors ponas Dudėnas bandė kažką pasakoti, kad jis ten su „Ignitis“ kovojo ir dėl to čia yra politinis persekiojimas. Bet aš norėčiau pamatyti, kokiu pagrindu ponia Nida Grunskienė kažkodėl nusprendė politiškai persekioti poną Dudėną. Tai visiška nesąmonė. Žodis briedas čia turbūt būtų ne pats blogiausias žodis. Buvo sudaryta komisija, ji aiškinosi, klausinėjo prokurorą ir paskui, galų gale, dauguma net nebalsavo už tai, dėl ko ji raštiškai yra susitarusi koalicijos sutartyje. Šito klausimo turėjo net nebūti Seime. Bet, vis dėlto, jis buvo. Tai yra toks supratimas, kad: „rinkėjai ir šitą atleis“, kaip sakė Česlovas Juršėnas, kai buvo sudaryta koalicija su ponu Žemaitaičiu. Man atrodo, kad kai turi tokią koaliciją, kurioje yra moralės požiūriu nežinau, kaip kvalifikuojamas darinys, tai jau tiesiog labai sunku visas kitas aukštas materijas atstovauti ar kažkaip jų reikalauti, nes pasižiūrėk su kuo tu esi vienoj lovoj. Tas, matyt, tą standartą dar labiau nužemina. Be to, yra paprastas elementarus lūkestis, kad rinkėjai atleis, padalinsime pinigų kokių nors kažkam ir bus gerai.
– O jūs manote, kad jų rinkėjai jiems atleis? O jie gal net neužpyko?
– Man teko matyti šiokią tokią sociologiją po to, kai ponia Blinkevičiūtė nusprendė nebebūti premjere, kaip reagavo skirtingų partijų rinkėjai. Faktas, kad dešiniųjų rinkėjai į tai reagavo kaip į didelę apgavystę, bet vadinamosios centro kairės, kas turbūt gan juokingas apibūdinimas šiam dariniui, rinkėjai maždaug pasakė: „nu ir ką? Pamelavo ir pamanyk, nieko čia baisaus neatsitiko“. Tas lūkestis galbūt yra ir pagrįstas, bet aš spėju, kad būsimi Seimo rinkimai bus tokie patys kaip visi rinkimai iki šiol. Pradžioje žmonės tiesiog pasirinks partijas, kurios jiems yra simpatiškos, o paskui balsuos prieš kažką. Tai nenustebčiau, kad šį kartą balsuos prieš Palucką.
Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt
