Į parankę skurdui: kada dirbti neapsimoka?

Lietuva

Luko Čerkausko nuotr.

Daiva BartkienėŠaltinis: Etaplius.lt

376672

Lietuvoje skursta kas penktas gyventojas, kaime – trys iš dešimties. Tačiau regionuose skurdo rizika paliečia kur kas daugiau žmonių. Didžioji dalis jų neturi darbo arba gyvena iš pašalpų ir atsitiktinių pajamų. Tuo pat metu pastebima ir priešinga tendencija: trūksta net ir nekvalifikuotų darbuotojų, o ieškantys darbo tikina, kad už minimalų atlyginimą dirbti neapsimoka.

Skursta šeši iš dešimties bedarbių

Nedideliame kaimiško rajono miestelyje gyvenanti Lidija šiemet baigė devynias klases. Mergina lanko vaikų dienos centrą – tai viskas, ką bedarbė mama jai gali pasiūlyti per mokinių atostogas. Lidija stengiasi užsidirbti pati: kartais su mama vyksta pas ūkininkus ravėti daržų, kartais pasiseka parduoti suvertus papuošalus. Nuo jų lieka ledams ar bandelei, kurių labai norisi, kai su vaikų dienos centro kompanija išvyksta į ekskursijas ar iškylas gamtoje.

Lidija sako, kad baigusi 10 klasių norėtų lankyti profesinio mokymo centrą ir tapti kirpėja, bet abejoja, ar tokią galimybę turės. Jų miestelyje profesinio rengimo centro nėra, o važiuoti mokytis į didesnį miestą neužteks pinigų – jų visada trūksta net maistui. Mergina kaip įmanydama stengiasi pagelbėti šeimai: socialiniuose tinkluose prašo, kad žmonės paaukotų produktų. Tinka viskas – kruopos, duona, aliejus, daržovės. „Visi kalba, kad reikia maitintis sveikai. Nežinau, kas tai yra. Visada galvoju, kad norėčiau prisivalgyti sočiai“,- sako Lidija, labiau už kitus vaikus laukianti mokslo metų pradžios. Nemokami pietūs mokykloje dažnai jai būna vienintelis dienos maistas, nes vakare pasitenkina arbatos puodeliu, kartais – dar ir kokiu sumuštiniu.

Lidijos mama nedirba jau seniai. Vasarą važiuoja dviračiu pas ūkininkus, dirba atsitiktinius darbus, uogauja ir grybauja. Užimtumo tarnyba nieko nesiūlo, nes moteris neturi išsilavinimo – senais laikais baigė 8 klases, o profesijos neįsigijo. Miestelyje, kur nuomojasi butą, darbo vietų nėra, o į rajono centrą neturi kuo nuvažiuoti – vasarą autobusas kursuoja vos kelis kartus per savaitę. Vieniša mama gauna socialinę pašalpą, tačiau didžiąją dalį pinigų šeima atiduoda už buto nuomą, komunalinius mokesčius, išleidžia maistui.

Valstybės duomenų agentūra pavasarį paskelbė, kad pernai apie 620 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos, o skurdo rizikos lygis per metus padidėjo dar beveik 1 proc. – iki 21,5 proc. Vaikų iki 18 metų amžiaus skurdo rizikos lygis, palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 2 procentiniais punktais ir 2024 m. sudarė 19 proc. Skurdo beveik 60 proc. bedarbių, apie 40 proc. pensininkų, ir 8,3 proc. dirbančių asmenų. Pagal skurdo rizikos lygį Lietuva patenka į prasčiausių Europos Sąjungos šalių trejetuką – prastesnius rodiklius turi tik Bulgarija ir Latvija.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėja Jekaterina Navickė mano, kad skurdo rizikos lygis Lietuvoje yra netoleruotinai aukštas, ir ši problema nesisprendžia net esant ekonomikos augimui.

Didžiausias skurdas – kaimiškuose regionuose

Valstybės duomenų agentūra nurodo, kad daugiausia skurstančių – kone 30 proc. yra kaimuose. Tauragės apskritis – grynai kaimiškas regionas. Šilalėje iki šiol didžiuojamasi, kad šio krašto ūkininkai pirmauja Lietuvoje pagal auginamų pieninių galvijų skaičių. Bet žemės ūkis nyksta, ūkiai stambėja, nes išvykęs į miestus gyventi jaunimas tėvų ūkių perimti nepageidauja. Keičiantis ūkių struktūrai, technologijos ir robotizacija naikina vietinių gyventojų įprastas darbo vietas.

2022 metais Lietuvoje skurdo riziką patyrė 20,9 proc. gyventojų, Šilalėje, Pagėgiuose, Jurbarke – per 30 proc. 2023 metais skurdo lygis buvo sumažėjęs iki 20,6 proc., Šilalėje skurdo 27, 4 proc. gyventojų, Jurbarke ir Pagėgiuose – daugiau nei 28 proc. Kiek kaimo gyventojų skursta regionuose, Valstybės duomenų agentūra nenurodo.

Šilalės rajono meras Tadas Bartkus neslepia, kad skurdo priežasčių ieškoti giliai nereikia. Ūkininkai mokėjo mažas socialinio draudimo įmokas, daug žmonių jiems talkininkaudavo nelegaliai ir jokių įmokų ilgą laiką nemokėjo. Dabar jie nebeturi sveikatos dirbti, išeina į išankstines pensijas, dėl to jų pajamos labai mažos. Smulkios regiono įmonės dažniausiai tegali mokėti minimalią mėnesinę algą, todėl žmogui netekus darbo, mažesnė būna nedarbo išmoka, o sulaukus pensinio amžiaus, pajamos sumenksta iki minimumo.

„Tokių istorijų, kad žmonėms trūksta pinigų būtiniausiems dalykams, girdime nuolat. Puikiai suprantam, kad išgyventi iš kelių šimtų eurų pensijos ar socialinės pašalpos yra labai sunku, kartais net neįmanoma, ypač, jei dar reikia pirkti vaistus, važinėti į gydymo įstaigas. Porą kartų per metus labiausiai skurstantiems, sunkiomis ligomis sergantiems gyventojams išmokame vienkartinę paramą, bet tie keli šimtai eurų jų padėties nepagerina. Kažkokių didesnių resursų savivaldybė neturi. Žmonės skolinasi, daro viską, kad išgyventų“,- neslepia Šilalės rajono meras Tadas Bartkus.

Šilalės meras pripažįsta, kad yra daug nepatenkintų ir ta parama nusivylusių gyventojų, tačiau socialinių pašalpų politika niekada nebus teisinga ir oraus gyvenimo neužtikrins.

Tadas Bartkus. Sigito Kancevyčiaus nuotr.

Darbdaviai dosnumu nepasižymi

Orų gyvenimą gali garantuoti tik darbas. Užimtumo tarnybos duomenimis, darbo vietų netrūksta. Per pirmąjį šių metų pusmetį jų registruota 84,5 tūkst., tačiau trečdalis – Vilniaus ir Kauno savivaldybėse. Didelė darbo pasiūla ir Klaipėdoje (6,9 tūkst. laisvų darbo vietų), Šiauliuose (6,4 tūkst. laisvų darbo vietų), Kauno rajone ir Panevėžio savivaldybėje – po 2,4 tūkst. laisvų darbo vietų. Nemaža laisvų darbo vietų pasiūla yra ir Alytaus, Vilniaus rajono, Mažeikių, Marijampolės savivaldybėse.

Tačiau kaimiškose vietovėse padėtis gerokai liūdnesnė. Kalvarijos, Pagėgių, Rietavo, Neringos, Skuodo savivaldybėse per pusmetį Užimtumo tarnyboje registruota tik po 100 darbo vietų, Kazlų Rūdos, Lazdijų, Zarasų, net kurortinėje Birštono savivaldybėje gauta vos po 200 pasiūlymų.

Maždaug dešimtadalis siūlomų darbo vietų buvo laikinos, bet kai kuriose savivaldybėse jos sudarė net iki 20 – 40 proc. Daugiausia, arti pusės laikinų darbo vietų buvo registruota Neringoje ir Palangoje.

Pastaruoju metu darbdaviai dažnai akcentuoja, kad nemaža dalis bedarbių yra fiktyvūs, jie net nenori dirbti. Tuo tarpu Užimtumo tarnyboje registruoti gyventojai skundžiasi, kad siūlomi tokie maži atlyginimai, jog dirbti neapsimoka, ypač, jei darbo vieta yra mieste, o žmogus gyvena toliau esančiame kaime ir negali naudotis patogiu viešuoju transportu. Užimtumo tarnybos pateikti duomenys apie siūlomus vidutinius atlyginimus iš dalies tą ir patvirtina.

Didžiausias vidutinis atlyginimas – 1567 eurai (neatskaičius mokesčių) yra siūlomas Vilniaus apskrityje, beveik tiek pat 1561 euru vidutiniškai įkainuota ir laisva darbo vieta Telšių apskrities įmonėse. Didesnį nei 1500 eurų „ant popieriaus“ vidutinį atlyginimą siūlo darbo vietas registruojantys Klaipėdos, Alytaus, Kauno ir Šiaulių apskrities darbdaviai. Patį mažiausią vidutinį atlyginimą, nesiekiantį nei 1400 eurų, žada mokėti laisvas darbo vietas registruojantys Utenos ir Panevėžio apskrities darbdaviai. Tauragės apskrities įmonėse siūlomas 1405 eurų vidutinis atlyginimas. Atskaičius mokesčius, iš tokios algos kaupiant pensijai piniginėje lieka vos 920 eurų.

Mažiausi atlyginimai – aptarnavimo sektoriuje

Tačiau įsidarbinę tiek uždirbtų anaiptol ne visi. Didžiausi vidutiniai atlyginimai siūlomi specialistams ir tarnautojams – Alytuje ir Klaipėdoje vidutiniškai 1828 eurai (neatskaičius mokesčių). Tačiau Tauragėje ir Panevėžyje net ir specialistams siūloma tik maždaug 1650 eurų vidutinė alga. Toks specialistas kas mėnesį šeimai parneštų apie 1040 eurų.

Dar mažiau regionuose uždirba kvalifikuoti darbuotojai, kurių, darbdavių tvirtinimu, trūksta labiausiai. Kviečiant įsidarbinti, didžiausias vidutinis atlyginimas – 1666 eurai ant popieriaus, siūlomas Telšių apskrityje, labai nedaug nuo jo atsilieka Vilniaus ir Klaipėdos apskrities darbdavių pasiūlymai. Tačiau Utenos (1387 eurai), Marijampolės (1424 eurai), Tauragės (1446 eurai), Panevėžio (1458 eurai) apskrityse siūlomi atlyginimai sunkiai motyvuoja dirbti, nes realiai uždirbama kiek daugiau nei 900 eurų.

Dar mažesnius atlyginimus siūlo regionuose (išskyrus Vilniaus ir Kauno apskritis) veikiančios aptarnavimo sektoriaus įmonės – vidutiniškai apie 1200 eurų. Blogiausia, kad šių įmonių siūlomi atlyginimai vos 50 – 100 eurų mažesni už nekvalifikuotiems bedarbiams siūlomus atlyginimus, o Utenos apskrityje jie kone identiški: aptarnavimo sektoriaus įmonės įdarbintų už 1188 eurų, nekvalifikuotus darbus dirbantiems siūlomas vidutinis 1181 euro atlyginimas. Dar keisčiau, kad Telšių ir Šiaulių apskrityse nekvalifikuotas darbas vertinamas labiau nei aptarnavimo sferos darbuotojų, kurie įsidarbinę, per mėnesį vidutiniškai gauna kiek daugiau nei 800 eurų.

Tuo tarpu Valstybės duomenų agentūra skelbia, kad pirmą šių metų ketvirtį vidutinis darbo užmokestis po mokesčių Vilniaus regione siekė 1578 eurus, o Vilniaus mieste – 1625 eurus. Dirbantys Vidurio ir vakarų Lietuvos regione atskaičius mokesčius vidutiniškai gavo apie 1332 eurus. Tauragės regiono gyventojų vidutinis atlyginimas (į rankas) tebuvo 1252 eurai, dar mažiau, tik 1156 eurus vidutiniškai uždirbo Marijampolės apskrities gyventojai.

Socialiniame tinkle „Reddit“ prieš mėnesį buvo diskutuojama, kokia Lietuvoje yra bebloga alga ir ar 1600 eurų pakanka pragyvenimui Vilniuje. Prieita nuomonės, kad tokią algą nebloga galima laikyti nebent gyvenantiems regionuose.

Nesuinteresuotų dirbti atsiranda vis daugiau

Maži atlyginimai neskatina dirbti, todėl netekę darbo gyventojai regionuose neskuba ieškoti naujo darbo. Jiems palankiau gauti nedarbo išmoką, laisvą laiką naudoti atostogoms, namams tvarkyti, ūkiui kaime prižiūrėti ar net užsiimti kažkokiais kad ir nedaug apmokamais, bet nelegaliais darbais.

Reiškinys, kai žmonės tampa materialiai suinteresuoti kurį laiką nedirbti, vadinamas nedarbo spąstais. Lietuvos laisvosios rinkos institutas paskelbė, kad pastaruosius trejus metus nedarbo spąstų rodiklis Lietuvoje viršija 100 proc. – ribą, nuo kurios gaunamos socialinės išmokos yra didesnės nei potencialus darbo užmokestis.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) šį rodiklį vadina „dalyvavimo darbo rinkoje mokesčio rodikliu“. EBPO pateikiamas rodiklis atitinka nedarbo spąstus, kuriuos pirmuosius tris bedarbystės mėnesius patiria vienišas asmuo, galintis įsidarbinti už 67 proc. vidutinio darbo užmokesčio šalies ūkyje. 2023 m. pabaigoje ši suma siekė 1413,9 euro „ant popieriaus“. Būtent toks asmuo, pagal EBPO duomenis, Lietuvoje patiria itin didelius nedarbo spąstus – 103 proc. Po pirmų trijų mėnesių nedarbo išmoka Lietuvoje mažėja, tad ir nedarbo spąstai palaipsniui mažėja.

Lyginant su kitomis Europos Sąjungos (ES) valstybėmis, ne tik pirmaujame, bet ir esame pirmoji šalis, kuri perkopė 100 proc. nedarbo spąstų rodiklį. Ji perkopta 2021 m., kuomet išaugo iki 106 proc. 2022 m. nedarbo spąstų rodiklis siekė 104 proc. Ilgą laiką darbo rinkoje nedalyvaujantiems asmenims, įsidarbint i tampa vis sunkiau.

Tačiau regionuose yra nemaža dalis niekada arba kelis pastaruosius dešimtmečius nedirbusių gyventojų, dabar vadinamų nepasiruošusiais darbo rinkai. Dabar jie patikėti „auklėti“ savivaldybėms, iš valstybės biudžeto gaunančioms dotaciją Užimtumo programoms įgyvendinti. Šilalės savivaldybėje, kur nedarbo lygis pats mažiausias Tauragės apskrityje, yra 271 besirengiantis darbo rinkai ir įsidarbinti daugiau kaip 12 mėnesių negalintis žmogus. Iš 47 programoje dalyvavusių asmenų laikinas darbas buvo pasiūlytas 16, tačiau pasibaigus terminuota sutarčiai, dirbti liko tik 2.

Pakalbinti gyventojai neslepia, kad dirbti už minimalų atlyginimą neapsimoka, o laikinus darbus atlikti sutinka tik dėl to, kad nebūtų išbraukti iš Užimtumo tarnybos sąrašų. Socialinių darbuotojų atlikti skaičiavimai parodė, jog sudėjus visas išmokas ir vaikams taikomas lengvatas, per mėnesį susidaro 1200 eurų suma, o dirbantys už minimalų atlyginimą „į rankas“ negauna net 800 eurų.

Šilalės rajono meras T. Bartkus įsitikinęs, kad darbo rinką įtakoja ir teritorinė atskirtis, nes ne visi turi kuo pasiekti toliau nuo namų esančias darbo vietas. Į pagrindinius miestelius važinėja elektriniai autobusai, kuriais galima nuvykti į rajono centrą už 1 eurą per mėnesį. Tačiau savivaldybė tokius maršrutus turi dotuoti, todėl vasarą jų skaičius sumažinamas iki minimumo.

Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt