PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2020 m. Sausio 3 d. 07:45

Į akistatą – su iliuzijomis ir piktnaudžiavimu galia

Šiauliai

Visažinystė. R. Leonavičius pamena, kad, mokydamas savo aikido studijoje, buvo atsidūręs visa išmanančio mokytojo pozicijoje. „Pakankamai įprasta, kai tradicinių kovos menų mokyklose mokytojai dalija patarimus gyvenimo, santuokos, karjeros klausimais arba reikalauja besąlygiško paklusnumo ir pagarbos ne tik ant kilimėlio, bet ir nulipus nuo jo“, – sako R. Leonavičius, tačiau priduria tokio iškreipto santykio su savo mokiniais turėti nenorėjęs.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


112096

2018-ųjų vasarą Šiauliuose gyvenęs Rokas Leonavičius išsiruošė į 200 kilometrų žygį pėsčiomis už geresnę Lietuvą. Netrukus po to jis ryžosi dar vienam nuotykiui: paliko namais tapusius Šiaulius, čia įkurtą aikido studiją ir pradėjo kur kas ilgesnę bei sudėtingesnę kelionę, kurios jokiais vietovardžiais nenusakysi. Keliaujančio Roko atradimus ir praradimus stebėjo tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio.

Į interviu vienoje Šiaulių kavinėje R. Leonavičius ateina ne vienas: kur jis, ten ir filmavimo kamera, mat Rokas yra profesionalus „YouTube“ turinio kūrėjas. Profesionalu jis save vadina nuo to laiko, kai ši veikla tapo pagrindiniu užsiėmimu ir pajamų šaltiniu.

Roko „YouTube“ kanalas „Martial Arts Journey“ (liet. „Kovos menų kelionė“) turi daugiau nei šimtą tūkstančių sekėjų ir galėtumei ant rankų suskaičiuoti lietuvius, šiame socialiniame tinkle sulaukusius tokio populiarumo.

Tame populiarume, kaip sako R. Leonavičius, yra visko: daug užsispyrimo, bandant pažaboti įnoringus „YouTube“ algoritmus; daug darbo, kuriant ir montuojant turinį; daug idėjų, stengiantis sudominti žiūrovus ir pasiųsti jiems prasmingą žinią. Būta ir klaidų. Tačiau bene didžiausia Roko sėkmės paslaptis – jis pirmasis išdrįso garsiai ir atvirai kalbėti apie tai, apie ką kiti tylėjo.

ratu.jpg

„Treniravausi kaip pamišęs“

Iki šiol daugelis šiauliečių R. Leonavičių žinojo kaip aikido instruktorių, vilkėjusį sportinį kimono, dalyvavusį įvairiuose miesto renginiuose ir būrusį bendraminčius paties įkurtoje aikido studijoje Šiauliuose.

Aikido R. Leonavičius susižavėjo prieš penkiolika metų, gyvendamas Panevėžyje. Gimtajame mieste, prisimena, tuo metu nebuvo ramu: veikė nusikalstamos grupuotės, kurių elgesį noriai imitavo paauglių gaujos. Su jomis ne kartą teko susidurti ir Rokui.

„Aikido dažnai pristatomas kaip taikus kovos menas, kuriame nėra smurto ir kuris iš esmės yra skirtas savigynai. Kadangi buvau ramaus ir taikaus būdo, iš karto įsimylėjau aikido. Ketverius metus treniravausi kaip pamišęs, kartais daugiau nei du kartus per dieną. Tačiau, ginant save, man taip ir nepavykdavo panaudoti aikido technikos. Nepaisant to, šis japonų kovos menas ir jo filosofija pakeitė mano gyvenimą, įnešė daug pozityvumo ir aš norėjau tuo pasidalyti su kitais. Todėl, pabaigęs mokyklą, nutariau pats tapti aikido instruktoriumi“, – pasakoja R. Leonavičius.

Tam, kad įgyvendintų savo tikslą, jis trejus metus intensyviai treniravosi Šveicarijoje, o grįžęs į Lietuvą, 2012 m. Šiauliuose įkūrė pirmąją aikido ir jogos studiją. Mažais žingsneliais ėjo į priekį, o kai, rodos, ėmė iš tiesų sektis, suabejojo tuo, ką daro.

„Pradėjau matyti aikido trūkumų. Mano abejones dar labiau paskatino vienas asmuo, kuris supažindino su brazilišku džiudžitsu ir parodė, koks nepajėgus esu apsiginti prieš oponentą, kuris žino, ką daro. Netrukus suvokiau, kad aikido yra visiškai neefektyvus savigynai, kad tai daugiau judėjimo ir savęs tobulinimo praktika“, – sako Rokas.

Jis šypteli: dabar apie tai kalbėti paprasta, tačiau tada nebuvo lengva susitaikyti su mintimi, kad tai, kuo penkiolika metų gyvenai ir tikėjai, iš dalies tėra iliuzija.

visazinyste.jpg

Kovos menų hierarchijoje gimsta arogancija

Naujai besiformuojantį požiūrį į aikido Rokas stengėsi įskiepyti savo mokiniams ir, tarsi neketindamas nieko keisti, sukūrė „YouTube“ kanalą, kuriame publikuodavo aikido pamokėles. Jau tada pasivijo sėkmė: pamokėlės tapo itin populiarios, o Roko kanalas – vienas iš trijų populiariausių, skirtų aikido. Kartu su pripažinimu kanalą užplūdo komentarai, tvirtinantys, jog praktikuojantieji aikido ne tik geba apginti save, bet ir galėtų įveikti mišrių kovos menų sporto (toliau – MMA) atstovus.

Tiems, kurie mažiau domisi kovos menų pasauliu, pasakysime, kad priešprieša tarp aikido ir MMA yra jautri tema. Panašiai kaip lietuviams užduotas klausimas –
kas geriau: litas ar euras?

Roką aikido entuziastų komentarai vargino ir kėlė aibę įvairiausių emocijų. „Tuomet ir nusprendžiau surizikuoti savo reputacija, savo studija ir visiems laikams užbaigti šias diskusijas“, – sako jis.

Toje pačioje kavinėje, kurioje dabar kalbamės, R. Leonavičius prieš dvejus su puse metų visą valandą įkalbinėjo šiaulietį MMA kovotoją Tadą Aleksonį susitikti ringe ir pasižiūrėti, kuriam pavyks atsilaikyti. Nepavyko būtent Rokui, tačiau kovą jis vis tiek nufilmavo, viešai publikavo ir netgi pakomentavo, aikido prilygindamas dviračiui, lenktyniaujančiam su automobiliu.

Minėtą vaizdo įrašą iš viso peržiūrėjo beveik trys milijonai žmonių. „Pirmasis padariau tai, apie ką daug kas tik kalbėjo, – sako Rokas ir priduria žinojęs, jog bus pasmerktas aikido pasaulio, nesuprastas draugų ir mokinių. – Tačiau tiesa man buvo svarbiau už viską.“

Dar vienas trūkumas, kurį Rokas pastebėjo aikido ir kituose tradiciniuose kovos menuose, tai hierarchija ir ją iš paskos sekanti arogancija, piktnaudžiavimas galia, negatyvumas. „Ši problema gali būti nusakoma vienu sakiniu: tas, kuris turi juodą diržą, tiki jį turintis visur. Pakankamai įprasta, kai tradicinių kovos menų mokyklose mokytojai dalija patarimus gyvenimo, santuokos, karjeros klausimais arba reikalauja besąlygiško paklusnumo ir pagarbos ne tik ant kilimėlio, bet ir nulipus nuo jo“, – sako R. Leonavičius.

Jis prisipažįsta ir pats atsidūręs visa išmanančio mokytojo pozicijoje, vis tik teigia tokio iškreipto santykio su savo mokiniais turėti nenorėjęs.

Įveikti drakoną

Po ažiotažą sukėlusio vaizdo įrašo Rokas, kaip ir spėjo, sulaukė kritikos iš aikido bendruomenės, draugų. Nors ir skaudėjo, bet turėjo pripažinti, kad žmonės, kuriuos metų metus laikė savo šeima, nesuprato jo poelgio ir keliamų klausimų.

Jausmas, kad yra ne ten, kur turėtų būti, tik stiprėjo ir teko priimti sprendimus. Bene sunkiausias – nutraukti ryšius su ilgamečiu aikido mokytoju, tapusiu antru tėvu. Nelengva buvo ir atsisveikinti su savąja aikido studija.

„Žinia, kad išeinu, mano mokinius šokiravo, bet aš supratau, kad nebegaliu toliau mokyti to, kuo netikiu. Tai būtų nesąžininga ir jų, ir mano paties atžvilgiu. Kartais vis dar jaučiuosi juos nuvylęs... Viską nutraukiau, nežinodamas, nei ką toliau darysiu, nei iš ko gyvensiu. Tiesiog tikėjau, kad tai – nelengvas, bet teisingas žingsnis“, – pamena Rokas.

Nelengvų pokyčių metu jis sako jautęs didžiulį palaikymą iš panašią patirtį turėjusių, tačiau tylėjusių žmonių, taip pat MMA bendruomenės. O praėjus vos porai savaičių po studijos uždarymo, R. Leonavičiaus akis užkliuvo už skelbimo, kad JAV, Portlande, vyks šešių mėnesių kursai, paversiantys paprastą žmogų į mėgėjišką MMA kovotoją. Rokas nedvejodamas ryžosi. Vėliau sekė treniruotės Airijoje, o visas šias patirtis pagardino galimybė filmuoti turinį „YouTube“ platformai.

Dabar R. Leonavičius sugrįžo į Lietuvą, tiesa, nebe į Šiaulius, o į Vilnių. Sako, kad teisybės paieškos kovos menų pasaulyje greičiausiai baigtos ir norisi žengti į kitą etapą – daryti gera dėl kitų ir kalbėti apie aktualias Lietuvos visuomenei temas: patyčias, smurtą mokyklose.

Beje, naujo etapo pradžią vainikavo dar viena kova Šiauliuose su T. Aleksoniu. Tik šįkart Rokas jam buvo lygiavertis priešininkas. „Mane labai įkvepia mitologo Džozefo Kempbelo herojaus kelionė. Ji – tarsi ratas, kai herojus išeina iš įprasto, patogaus savo gyvenimo į nežinomybę, įveikia demonus ir drakonus, o tuomet galų gale sugrįžta į tą patį tašką, bet jau visiškai kitoks“, – pokalbį užbaigia Rokas.