PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2021 m. Spalio 30 d. 16:14

Helovinas ar lietuviškos tradicijos? O gal ir tas, ir tas?

Vilnius

freestocks.org nuotr.

Reporteris ElenaŠaltinis: Etaplius.lt


192114

Lietuva švenčia ne tik krikščioniškąją Visų šventųjų dieną, pagoniško atspalvio turinčias Vėlines, bet ir Heloviną, kuris mūsų tautiečius padalija į dvi priešingas stovyklas. Bet galbūt įmanoma išvengti kategoriškumo, nesutarimų ir šias tris, viena kitą iš paskos sekančias šventes paminėti kartu?

Atkeliavo per televizorių ekranus

Helovinas siejamas su senosiomis keltų gentimis, kurių kalendoriuje spalio 31 d. žymėjo Naujųjų metų išvakares. Keltai tikėjo, kad būtent šią dieną gyvųjų pasaulyje apsilankydavo dvasios. Kad nuo jų apsisaugotų, žmonės stengdavosi tapti kuo panašesni į dvasias: atitinkamai persirengdavo, užsimaskuodavo. Įsigalėjus krikščionybei, keltų Naujieji metai prarado savo tikrąją esmę, tačiau paprotys persirenginėti vis tik išliko. Kai XIX a. viduryje daugybė airių, tarp kurių buvo paplitusios keltų tradicijos, emigravo į JAV, kartu su jais į naujųjų galimybių šalį „emigravo“ ir persirengėlių šventė – Helovinas, kuris ten tapo labai populiarus ir mėgstamas. Beje, keltų Naujųjų metų išvakarės dar vadintos Visų šventųjų išvakarėmis – angliškai „All Hallows Eve“. Iš čia ir kilo trumpesnis, susiliejęs pavadinimas „Halloween“.

Daug vėliau, prieš maždaug dešimt metų, ši šventė pasiekė ir Lietuvą. Tiesa, čia ją atvežė ne emigrantai, o veikiausiai televizorius. „Helovino kelias į Lietuvą toks pats kaip ir visos Vakarų kultūros. Per banalųjį televizorių, per kino filmus, kuriuos žiūri ir maži, ir dideli“, – sako etnologė Reda Šatūnienė, o paklausta, ar Helovino kartais nesistengė dirbtinai išpopuliarinti pelno siekiantys komercininkai, purto galvą: „Šiuolaikinėje kultūroje negalime išbraukti vartotojiškų aspektų. Jų yra kiekvienoje šventėje. Manau, komercininkai šiuo atveju tiesiog adaptavosi, prisitaikė.“

Pavojaus kol kas nėra

Iš tiesų – karnavalinių Helovino kostiumų arba dekoracijų Lietuvoje įsigyti nesudėtinga. Ir nors kol kas jomis daugiausiai prekiaujama internetu, galbūt už metų kitų išvysime šią atributiką ir įprastuose prekybos centruose, ne tik sostinėje. O už dar poros metų į mūsų duris galbūt pasibels mažylis su raganiaus kepure, prašantis saldainių.

R. Šatūnienė sako, kad sunku prognozuoti, kas bus ateityje. Tačiau grėsmės, jog Helovinas užgoš mūsų tradicines šventes, jos nuomone, kol kas nėra: „Progų pasilinksminti per metus ir taip turime: smagiai švenčiame Užgavėnes, Naujuosius metus, galų gale – gimtadienius. Lapkričio pradžioje minimos šventės sukuria ypatingą atmosferą, pripildytą susikaupimo, rimties, ramybės, kas nėra jau taip įprasta, todėl – vertinama.“

Heloviną tiesiog „matuojamės“

Etnologė, besidominti šiuolaikinėmis kultūromis, nėra nusiteikusi prieš Heloviną, tačiau pati jo švęsti nebandė – nepatogu kalendoriškai. Kadangi Visų šventųjų diena paskelbta nedarbo diena, daugelis dirbančių ar studijuojančių lietuvių tądien lanko artimųjų kapus, buriasi drauge su giminaičiais paminėti tų, kurie išėjo. Kaipgi visą tai padarysi iš vakaro linksminęsis ir šventęs Heloviną?

Vis tik R. Šatūnienė pernelyg nesmerkia ir tų, kurie tradicines lietuvių šventes iškeičia į klubuose ar namuose rengiamus vakarėlius. „Manau, kad iš dalies Helovinas tėra pasižaidimas, pabandymas. Pelai nuo grūdų laikui bėgant atsiskiria“, – sako ji.

Tiesa, etnologė pastebi, kad visuomenė labai keičiasi. Nežinia, kaipgi tuos pelus nuo grūdų atskirti sugebės į Lietuvą sugrįžę emigrantų vaikai, kurie neturėjo galimybės nuo mažens matyti degančių žvakių, pajusti ore tvyrančios rimties. Todėl tėvams – tiek gyvenantiems svetur, tiek Lietuvoje – galbūt vertėtų rodyti pavyzdį savo atžaloms, supažindinti su mūsiškėmis tradicijomis ir auginti naują, jas puoselėsiančią kartą.