Gyvenimas vokiečių okupacijoje

Šiauliai

Foto iš interneto.

Stasys PuščiusŠaltinis: Etaplius.lt

88907

Kas vaiko akyse užsifiksuoja ir ausys nugirsta, išlieka iki gyvos senatvės. Taip ir mano atmintyje liko daug užfiksuotų vaizdelių.

Ir taip jau kelios dienos, kaip vokiečių bombonešiai bumbina raudonuosius, o žmonių akys nušvitusios, nes išvengė mirties. Kadangi Hitlerio kariuomenė tapo išvaduotoja, tai kažkas davė pasiūlymą, kad už tai atatinkamai reikia atsilyginti. Prisijugėme ir mes, tai yra tėtis, mama ir aš. Nuėjome per taip vadinamą Pagriaužę keliuku pro Puščiu Joną, kuris gyveno šalia Makarjos, prie plento. Aš prisimenu, kad nors karių nesimatė, bet Makarjos kaime jau buvo nemažai vyrų ir moterų ir žinoma vaikų. Daug kas turėjo gėlių. Pasigirdo balsai, kad jau atvažiuoja. Visi kažkaip sukruto, sunerimo. Juk niekas nežinojo, kaip tie /išvaduotojai/ įvertins savo gerbėjus? Ir štai plentu, nuo Kelmės pusės pasigirdo motociklų burzgimas. Pasirodė motociklininkų kolona, kuriuose sėdėjo su geležiniais šalmais ir kulkosvaidžiais hitlerininkai. Ties būriu žmonių trumpam stabtelėjo. Pasigirdo garsūs ir linksmi balsai. Moterys pradėjo dalinti kariams gėles. Man irgi mama buvo davusi kažkokių gėlių buketėlį, tai liepė vienam iš šalmuotų karių įteikti. Aš žinoma labai nedrąsiai priėjau ir atkišau vienam moto - lopšelije sėdinčiam su šalmu kariui. Jis kaip man tada atrodė, labai maloniai nusišypsojo priėmė iš manęs gėles ir paglostes mano galvelę, davė šokoladinį nemažą saldainį. Taigi toks mano pirmas susitikimas buvo su hitlerininku.

Kaip ir visada gyvenimas nestovi vietoje. Pasikeitė ir mūsų gyvenimas. Tėvo brolis Teodoras, kiti jį vadindavo Tavadoriumi, gyveno ant kalnelio netoli Deglės upelio. Šeimą turėjo nemažą ir gana vargingai gyveno. Mėgėjas buvo įšgerinėti, turėjo arklį. Aš jį gerai prisimenu. Gyveno name, kur po vienu stogu buvo, gyvenamas kambaręlis su virtuvėle, už kambario sienos tvartelis ir daržinė. Taigi jis nusprendė persikelti su visa šeima gyventi į Juškaičių kaimą prie Dubysos. Tėvui pasiūlė apsigyventi tame vienstogije pastate. Nebežinau kokie metai buvo, kada tėvai persikėlė. Galvojo pasistatyti savo namus, o taip pat ir ūkinius pastatus. Visa medžiaga netoliese gulėjo suštabeliuota. Bet raudonūjų atėjimas, o vėliau karas viską sumaišė. Aš žinoma augau ir daugiau pradėjau, kaip ką suprasti. Gyvenimas toje kaip vadindavo /kūtelėje/ nebuvo malonus. Brolis gal jau buvo kokių metų, kaip pradėjo pas mus ateidinėti vokiečių karininkai kurie stovėjo Makarjoje ir prižiūrėjo rusų belaisvius kurie dirbdavo prie plento. Kadangi tėtis mokėjo lenkiškai ir vienas iš karininkų kalbėdavo lenkiškai, tai kiek prisimenu ilgai kalbėdavosi. Visada atėję mane ir brolį pavaišindavo saldainiais. Susėsdavo prie stalelio, pastatydavo ant stalo buteliuką šnapso, o mama pripjaustydavo ir pipirais pabarstydavo taip vadinamą /špek/, tai ilgai po mažą gurkšnelį užgerdami kalbėdavosi.

Bet žmonės labai nusivylė tokiais išvaduotojais, kurie pradėjo mąsiškai žūdyti žydus. Mama verkdavo, kada matydavo vežant žydus žudymui. O žudė juos kažkur prie Bubių miške. Na tada vaikas būdamas, aš apie jokią politiką nesupratau. Girdėdavau kalbant, kad koks bebūtų okupantas, vis tiek jis okupantas, o ne koks globėjas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt