Gy­ve­ni­mas pa­pras­tas, kol pa­tys jo ne­su­komp­li­kuo­ja­me

Šiauliai

Fo­to­me­ni­nin­kas Arū­nas Ku­li­kaus­kas su­ne­ri­męs dėl pla­ne­tos Že­mė. Me­di­tuo­ja ir yra žin­gei­dus. Net­rokš­ta iš­gar­sė­ti. 20 me­tų gy­ve­no Niu­jor­ke, virš de­šimt me­tų drau­ga­vo su Jo­nu Me­ku ir dir­bo jo fil­mų ar­chy­ve-mu­zie­ju­je „Ant­ho­lo­gy Film Ar­chi­ves“. Grį­žo į Lie­tu­vą, įsi­kū­rė kai­me, kad gy­ven­tų kuo pa­pras­čiau. Neieš­ko pra­smės ir sa­ko: „Vi­sa, kas mus su­pa, ir yra me­nas.“ (Edvardo Tamošiūno nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

173350

Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta fo­to­me­ni­nin­ko Arū­no Ku­li­kaus­ko pa­ro­da „Pas­ku­ti­nė“. Iš Niu­jor­ko į Uk­mer­gės ra­jo­no kai­mą su šei­ma per­si­kė­lu­sio me­ni­nin­ko dar­bai sun­kiai tel­pa vien į fo­tog­ra­fi­jos žan­rą. Ša­lia fo­tog­ra­fi­jų yra ir fo­toob­jek­tai, „ne­pa­lai­do­tos“ gy­ve­ni­mo da­le­lės, frag­men­tai. Neįp­ras­ta tai, kad prie dau­ge­lio kū­ri­nių nė­ra pa­va­di­ni­mų ar au­to­riaus pa­var­dės – jam ne­svar­bu iš­gar­sė­ti. Kuo neįp­ras­tas pa­ro­dos au­to­riaus žvilgs­nis į pa­sau­lį?

„Rytoj reikės taisyti tvoras“

– Ar kelionė neprailgo, vykstant iš kaimo Ukmergės rajone?

– Keliavau lėtai, labai lėtai, labai saulėtai. Ačiū Dievui, jau buvau vienu metu įsilėkęs, tai policija priešais pradėjo važiuoti. Taip mane sulėtino, sustabdė, grąžino, kad nelėkčiau priešais save patį. Juk yra patariama, kaip nevažiuoti per greitai: „nevažiuok greičiau negu tavo angelai sargai skraido“.

– Šeima liko namuose?

– Šeima liko pamokose. Vaikai groja. Oksana (žmona grafikė) kažką daro.

– O kaip laikosi avys?

– Avys – karvės (juokiasi – aut. past.)! Sulindo, kur buvau dalį pievos užtvėręs, kur neturi jos eiti ganytis. Ir rytoj reikės taisyti tvoras…

„Kai kurias kameras nulesa dvikojai“

– Kokia jūsų parodos idėja?

– Idėjų gali būti kokių tik nori. Mūsų mokytojas Seung Sahn (Zen Meistras) sakydavo: „Maža idėja – maža problema, didelė idėja – didelė problema“ (juokiasi – aut. past.). Tai yra, kokias idėjas beturėčiau, jos yra beprasmės todėl, kad paroda yra žiūrovui. Už žiūrovą negaliu pažiūrėti ar nuspręsti. O kaip žiūrovas priims parodą, priklausys, kiek jis knygų yra perskaitęs, koks jo amžius, kokios jis nuotaikos, ar jam alga buvo vakar sumokėta, ar bus už savaitės. Net ir tai jam nulemia mano parodos idėją.

– Ar kurdamas galvojate apie žiūrovą?

– Žinai, jis visada yra. Tu jam nepataikauji. Tu ne jam kuri. Niujorke kartą per metus rengdavau parodą, kad parodyčiau, ką per tuos metus padariau. Tai yra – sukvieti draugus ir parodai, ką padarei. Ir nebėgi paskui, kad, pavyzdžiui, šitą padariau, tai dabar jau būsiu žymus. Man dažnai net nesvarbus vardas šalia mano meno kūrinio. Todėl ir ši paroda tokia labai laisva, kitokia, savita, kupina namų jaukumo.

– Koks jūsų kūrybos procesas, planas?

– Jokio. Šauna mintis ir darau. Ir nesuku galvos, kas, kaip, kodėl. Nesigavo – išmečiau. Darau iš naujo. Procesas yra stebuklas. Paroda jau yra žiūrovui. Kūrėjui yra svarbus procesas, kuriame jis varžosi su medžiagomis. Su medžiagomis, kurios jį supa. Jis turi įveikti jas, kad padarytų tai, ką nori padaryti. Arba, kooperuodamas kartu su medžiagomis, jis sukuria tai, ką nori padaryti. O rezultatas yra žiūrovui. Pasižiūrėjai ir tau nebeįdomu. Tada imiesi kito. Rezultatas yra viskas. Prasmė baigiasi. Man gal tik svarbu, kad rezultatas nebūtų agresyvus ar tempiantis žemyn.

– O kaip gimė žvirblio galvos istorija?

– Katinas pagavo žvirblį (ilga pauzė, po to juokiasi – aut. past.). Mano kieme, Niujorke. Apdraskė jį ir viskas. Tada jį padėjau aukščiau, ant lentynos kieme. Ir jis iki rudens ten pragulėjo. Paskui pagalvojau ar jį laidoti, ar kaip kitaip pažymėti. Tuo metu jau buvau tuos fotoobjektus pradėjęs daryti. Užkišau už žvirblio fotografiją. O fotografija yra susijusi su atmintimi. Jis man tapo atminties fragmentu. Nepalaidotu. Dėžutę tebeturiu. Ir tiek čia tėra tos prasmės. Šis kūrinys praktiškai estetinės prasmės neturi. Tik tiek, kiek tu jį matai ir jeigu jis tau nesukelia šleikštulio. Dabar jau jam virš dvidešimties metų.

Ir tai tas pats, kai manęs klausia, ką reiškia lazda, su kuria vaikštau. Tai mano lazda reiškia lazdą. Na, negali pasiginčyti. Ir tada ji atlieka tas funkcijas, kurios tai lazdai ir būdingos.

– Dalis jūsų meno kūrinių sukurtos „Pinhole“ kameromis, kurios pusę metų būdavo pakabintos, kad sueksponuotų saulės kelią danguje ir peizažą. Ar žvirbliai nenulesdavo tų kamerų?

– Kai kurias kameras nulesa dvikojai (žmonės – aut. past.). Žvirbliai jų nenulesa. Ten juk yra kavos skardinė, tvirtai pritvirtinta prie sienos. Papildomai įdedu į plastiko dėklus, įspraudžiu, priklijuoju lipnia juosta, ir ji ten stovi pusę metų. Arba būna pavagia kas nors. Vieną buvau aukštai medyje įtaisęs ir vistiek sugebėjo pavogti.

portreta1.jpg

„Aš, rupūže, patvinusią Nerį perplaukiau“

– Kokia buvo jūsų vaikystė, ar buvote laimingas vaikas?

– Visi vaikai laimingi. Kai pasižiūrime į vaikystę, tai ir obuoliai buvo saldesni, ir žolė žalesnė. Ir kaimynas greitesnis – pagaudavo vagiant tuos obuolius. Manau, kad visos vaikystės yra laimingos, o toliau yra nuotykiai, prigimtis. Vieni vaikai judrūs, kiti lėtesni. Aš buvau judrus. Judrus ir teplus. Ir kelnės plyšdavo. Ir drabužiai ilgai švarūs neišbūdavo.

Augau judriame Kauno Žaliakalnio rajone tarp dviejų grupuočių, kurios tarpusavyje nesutarė. Pakeliui į meno mokyklą labai dažnai atimdavo pietų pinigus. Teko ir pakovoti. Mane pradėjo leisti į baseiną nuo pirmos klasės, tai aš, rupūže, patvinusią Nerį perplaukiau. Ketvirtoje klasėje. Anksti pavasarį. Vietoje pamokų keturiese nuėjome ir aš jiems parodžiau. Dabar pasižiūriu į savo vaikus, man plaukai pasišiaušia (juokiasi – aut. past.).

– Kaip gavote pirmąjį fotoaparatą?

– Mano tėtis fotografavo. Iš jo gavau „Zenit“, ne kokią „Smeną“. Kadangi jis buvo brangesnis, teko ilgiau laukti, kol man jį patikės. Reikėjo užsitarnauti. Gal šeštoje klasėje jau davė pafotografuoti. Aš ir dabar jį turiu.

– Ar po „Zenit“ jau sekė „Polaroid“?

– Ne, po to buvo plačiajuostis „Saliut“, po to „Liubitel“ – dviejų objektyvų, irgi plačiajuostis. Dar prieš išvykstant į Ameriką gavau japonišką „Pentax“. Kai buvau Užpoliarėje, esant 55 laipsnių šalčiui visi rusiški fotoaparatai užšalo, o mano ne. Ten net kvėpuoti nebuvo galima.

– Koks jūsų požiūris į skaitmeninę fototechniką?

– Fotografuoju viskuo, kas fotografuoja. Nekreipdamas dėmesio į nieką. Ir su kavos skardinėmis, ir su lentomis pievoje. Ar žinai, kaip?

– Su lentomis pievoje, be juostelės, be nieko?

– Be nieko. Juk fotografija – rašymas šviesa. Sudėjai lentas pievoje, palikai savaitei, nurinkai ir tu turi fotogramą. Tu matai šviesesnę žolę, tamsesnę žolę.

Gyvenimas paprastas, kol jo nesukomplikuojame

– Ar dėl ko nors nerimaujate?

– Dėl planetos Žemė. Dėl vadinamojo progreso ir civilizacijos. Nes progresas man nebeturi tos teigiamos reikšmės. Liga progresuoja. Tai labai liūdna. Viena priežasčių, kodėl grįžau į Lietuvą – norėjau važiuoti į kuo mažiau civilizuotą kraštą ir kokiame kaime ramiai gyventi, auginant savo maistą. Maisto pramonė – nuodai. Santykiai mieste nevyksta. Man visi šie dalykai nepatinka, dėl to išgyvenu.

– O dėl ko jaučiatės optimistu?

– Nežinau. Gimiau (juokiasi – aut. past.). Nežinau, nežinau. Tokia mano natūra. Man patinka žmonės, man viskas labai patinka. Gyvenimas yra paprastas, kol mes jo nesukomplikuojame. Pats žinai, kad visos komplikacijos iš čia (rodo į galvą – aut. past.). Viskas yra super paprasta. Tiesiog tereikia pabandyti sustabdyti nenutrūkstamą vidinį dialogą, paspausti „vidiniame kalkuliatoriuje“ nulį ir nenuilstantis triukšmas, bėgimas baigiasi. Nevadinčiau to optimizmu. Bet štai iki tol, kol sustabdai, reikia atsisėsti ir pasėdėti. Pradžiai. Po to gali jau ir mašiną vairuojant „paspausti nulį“. Tada išgirsti paukščius, pamatai debesis.

– Kodėl paroda vadinasi „Paskutinė“?

– Todėl, kad yra pradžia ir yra pabaiga. Ir daugiau nemanau, kad aš kažką padarysiu. Arba bent jau nedarysiu. Gal koks mažiukas kas ir išeis. Bet daugiau nedarysiu. Tai yra, kas jau padaryta, gal ir galiu parodyti vienur, kitur. Bet daugiau nebedarysiu. Ir dėl ekologinių, ir dėl prasminių priežasčių, ir net nežinau dėl ko.

Vieną kartą per atsiskyrimą (Zen budizmo praktika – aut. past.) sėdėdamas savaitę bandžiau išsiaiškinti meno reikalą. Ir po savaitės sėdėjimo pilnai sutinku, kad meno nereikia. Be jo galima gyventi. Menas yra viskas. Viskas, kas mus supa, yra nuostabiai gražu. Ir nieko specialiai iš piršto laužti nereikia. Ir neatsidžiaugiu tuo, ką matau aplinkui, kiek tai yra gražu. Ir kam dar eikvoti resursus, kai galima pabūti kartu, pavaikščioti su žmona, nuvažiuoti kažkur į mišką?

Net ir šio meno, kurį rodau, menu nevadinu. Visur yra atmintys. Tai yra įvairūs dalykai, kurie šalia vizualinės turi dar ir moralinę reikšmę. Reiškia, menas dėl meno, grožis dėl grožio, man jisai visiškai nebeaktualus. Užtrunka laiko suprasti.

– Ar nesigailite, neapima liūdesys?

– Kai esi liūdnas, tai apima liūdesys.

– Ne, būtent dėl tos priežasties, kad dedate kūryboje tašką?

– Nededu taško, aš išvis nieko nededu. Pavyzdžiui, jei rytoj prireiks, reikės kažką svarbaus padaryti, aš ir padarysiu. Taškas yra galvoje. Jis užteršia.

– Ko palinkėsite skaitytojams?

– Ateikite pažiūrėti „Paskutinės“ parodos – daugiau nebepamatysite tokios (juokiasi – aut. past.).

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt