Gydytoja S. Barauskaitė – apie ginklus, kuriais penkiolika metų kovojo su mirtina liga

Alytus

Nors šiai nuotraukai maždaug 13 metų, S. Barauskaitė ir iki šiol dar dirba savo mylimą ginekologės darbą.

Kestutis MatuleviciusŠaltinis: Etaplius.lt

204710

„Šiemet bus jau penkiolika metų, kai gyvenu su savo liga. Nemažas laiko tarpas, per kurį būta visko: ir nerimo, ir baimės, ir gražių akimirkų, kurias dovanojo vaikai, bendradarbiai ir, be abejo, pacientai“, – sako gydytoja Stasė Barauskaitė, kai susitinkame pasikalbėti apie gyvenimo prasmę, jo filosofiją. Kalbėtis tokiomis temomis renkamės dažniausiai tada, kai likimas pasiunčia išbandymus. Gydytoja įsitikinusi – nuo mūsų požiūrio į užklupusias negandas, nustatytas diagnozes, į santykius su žmonėmis – šeimos nariais, bendradarbiais – labai daug priklauso kiekvieno mūsų gyvenimo kokybė. Priklauso visuomet, net kai esi sveikas. O kai susergi, ta priklausomybė tampa dar didesnė.

Būdą, kaip sveikti, pasirinko pati
Pirmą kartą su gydytoja, akušere ginekologe Stase Barauskaite apie ją užklupusią onkologinę ligą, kurią kasdieniame gyvenime dažniau įvardijame kaip vėžys, buvome susitikę pasikalbėti labai seniai – dar prieš trylika ar keturiolika metų. Tuomet, kai ji jau po operacijos sveiko, tačiau dar nežinojo, kokį kelią jos organizme pasirinks liga – trauksis ar bandys ją nugalėti. Šio pokalbio metu į praeitį negrįžtame. Nebent prisimename kai kurias detales, kurios, kaip dabar galima vertinti, turėjo įtakos tam, kad ligą gydytojai pasisektų įveikti.
Taip, šiandien ji sveika. Taip jaučiasi, taip tvirtina jai ir patys artimiausi jos žmonės. Tačiau, pasak gydytojos, liga vis tiek gyvena jos mintyse – prisiminimuose, kasdienybės apmąstymuose. Kaip ir kiekvieno žmogaus pasąmonėje glūdi kiti skaudūs gyvenimo įvykiai, artimų žmonių netektys. To negalima užmiršti. Ji pati sako esanti didelė optimistė, visur gyvenime matanti daugiau teigiamų dalykų. Tiksliau – vien tik teigiamus.
 Pamena: po operacijos atsirado dar didesnis noras gyventi. Gyvenimo ji siekė ne ieškodama kokių nors garsių gydytojų, burtininkų, ekstrasensų, o pasirinkusi griežtai vegetarišką, vien įvairiomis žolėmis apribotą mitybą. Prisimena, kaip jau po operacijos, lankydamasi eilinį kartą Kauno klinikinėje ligoninėje, koridoriuje šalia rūbinės pamatė knygas pardavinėjančią moterį. Tarsi kokia jėga prie jos patraukė. Ir ji visai atsitiktinai pamatė žinomo liaudies daktaro Anatolijaus Malovečko knygelę apie vėžio gydymą. Kaip vėliau sužinojo, tai žmogus, kurio giminėje jau ištisos kartos užsiima gydymu netradiciniais, tačiau daugybei žmonių padėjusiais metodais – vaistažolėmis ir dieta. Ši knygelė buvo, ko gero, tai, ko tuomet reikėjo labiausiai – patarimo, kaip savo jėgomis įveikti sunkią ligą. Ir vilties, kad toks kelias yra.
S. Barauskaitė buvo iš tų šio liaudies daktaro mokinių, kuri labai kruopščiai vykdė jo nurodymus. Pirmus keturis mėnesius mito tik žolėmis. Net tada, kai pajuto, jog liga jau galutinai pasitraukė, ji nesugrįžo prie tradicinės lietuviškos mitybos, kur gausu gyvulinės kilmės riebalų, keptų ir rūkytų produktų, kad ir namuose keptų, bet vis tiek nesveikų saldumynų. Grikiai, ryžiai, avižos, lęšiai, graikiniai ir lazdyno riešutai, kai kurios sėklos, kai kurios daržovės, vaisiai. Štai taip ji maitinasi jau ilgus metus. Pakeitusi mitybą ji ne tik neteko daug svorio, bet ir pajuto – taip gyventi lengviau, patogiau, atsirado ne tik daugiau energijos, bet ir gerų emocijų.
Ji, turėdama laisvo laiko, daug vaikšto, kartais – net po keliolika kilometrų. Darbuojasi vaikams priklausančioje sodyboje kaime: kasa žemę ir sėja, augina daržoves sau ir šeimai. Be galo mėgsta šiuos darbus, kurie ne tik atitraukia nuo nereikalingų minčių, bet ir yra puiki fizinė veikla.
Savo pavyzdžiu suteikia moterims vilties
Pernai 80-ąjį gyvenimo jubiliejų atšventusi gydytoja iki šiol dar dirba savo mylimą ginekologės darbą UAB Lazdijų sveikatos centre ir A. Vaišnoro šeimos gydytojo kabinete.
„Esu laiminga, kad mano darbas dar reikalingas, kad galiu padėti rajono moterims. Ne tik nustatant ligą, bet ir jas paguodžiant, padrąsinant, nes pati esu gyvas pavyzdys, kad pasveikti galima. Reikia tik labai norėti. Reikia mylėti gyvenimą ir savo artimuosius, dėl jų stengtis gyventi“, – dalijasi savo gyvenimo filosofija gydytoja S. Barauskaitė.
Ji sako, jog jei per metus bent keturias moteris pasiunčia gydytis šios klastingos ir dažnai sunkiai diagnozuojamos ligos – tai jau yra labai daug. Tai – suteikta viltis, galimybė išlikti. Ne tik diagnozuoti ligą yra svarbu, bet ir sugebėti savo pacientes paguosti, nuraminti, kartais – tiesiog nuoširdžiai su jomis pasikalbėti. Juk būna taip, kad net paprasčiausiai pasitikrinti jas reikia ilgai įkalbėti. Kol moterys gerai jaučiasi, nė nesusimąsto, jog tada, kai pajunta skausmą ar kitus simptomus, kreiptis į gydytoją gali būti jau labai pavėlavusios.
„Man jau nebaisu. Pagrindinė mano liga šiuo metu yra senatvė, – juokauja gydytoja. – Tačiau kiek jaunų moterų serga...“ Ji pastebi, kad per pastaruosius 20 metų onkologinių ligų labai padaugėjo, kad ligonių amžius – vis jaunesnis. Kokios priežastys? Žinoma, negalime pamiršti Černobylio avarijos. Prisimena, jog ir ji pati tą dieną viešėjo pas mamą kaime, Alytaus rajone, kur visą dieną talkino pjaunant ir kraunant malkas žiemai. Nes tos pavasario dienos, kai įvyko sprogimas Černobylio atominėje elektrinėje, kas prisimena, buvo šiltos ir saulėtos. O dabar prie onkologinių susirgimų didėjimo prisideda oro tarša, nesveikas, cheminėmis medžiagomis užterštas maistas, nuolatinė įtampa kasdieniame gyvenime. Reikia mokytis įsiklausyti į savo organizmą, dažniau galvoti, ką dedi į burną, kaip bendrauji su žmonėmis, kokias emocijas jiems siunti...
Yra likimas – ne viskas nuo mūsų priklauso
„Jei onkologinėms ligoms būtų skirta tiek finansų ir dėmesio, kiek dabar yra skiriama koronavirusui, kažin ar vėžys jau seniai nebūtų įveiktas“, – tyliai, tarsi vien sau, sako gydytoja. Ne vien vėžys. Jos nuomone, tai dar ne pati baisiausia liga. Yra kitos, lydimos didelių skausmų, baisių pasekmių. Svarbu nepamiršti – jei sergi vėžiu, nebūtinai dėl to ir mirsi. Avarijos, infarktai, insultai žmones ištinka daug dažniau.
Ir savo patirtą avariją ji prisimena. Tiesa, tuomet nukentėjo tik jos automobilis... Grįždama po jos į namus pamatė linksmai pro langą jai mojančius dukrą, anūką. Tuomet jie dar nežinojo, kas nutiko. O ji pagalvojo – juk manęs galėjo jau nebūti...
Taigi, kas žmogui skirta patirti, kiek skirta gyventi, tiek ir bus. Jos giminėje, prisimena gydytoja, buvo ne vienas ilgaamžis, sulaukęs gerokai per 100 metų. Kažkada ir ji pati norėjo gyventi ilgai. Dabar supranta, kad nesvarbu, kiek nugyvensi, svarbiausia, kad tavo gyvenimas būtų kokybiškas, kad tau pačiai teiktų malonumą, o šalia esantiems – nebūtų našta. Ne visiems skirtas toks likimas – tik išrinktiesiems. Tik tokiems, kurie to nusipelno pas Dievą. Ar pas žmones.
Daugiau nei 50 metų ji dirba gydytoja. O medicinoje – nuo 1957-ųjų, tuomet, kai ją, Alytuje baigusią medicinos seserų mokyklą, paskyrė laikinai pavaduoti į gimdymo atostogas išėjusios kaimo felčerės. Tuomet jai dar nė aštuoniolikos nebuvo...
Ji nuolat prisimena pirmąsias dėl vėžio mirusias pacientes, kai dar dirbo gydytoja Veisiejų ligoninėje. Taip pat kolegas, Lazdijų gydytojus, medicinos seseris. Kodėl būtent juos likimas pasirinko? Atsakymo nėra. Tačiau gydytoja S. Barauskaitė žino auksinę taisyklę – kiekvieną dieną, kai atmerki akis, turi matyti tūkstantį dalykų, dėl ko turi džiaugtis gyvenimu. Ir padėti tą džiaugsmą pajusti kitiems.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt