Gražbylė Venclauskaitė: „Visi nori turto, bet aš – nelabai“

Šiauliai

Ilgaamžė. Yra manančiųjų, kad G. Venclauskaitės ilgaamžiškumo paslaptis – meilė ir gerumas.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

30532

Kartą žinomas Šiaulių visuomenininkas, advokatas Kazimieras Venclauskis dukrai Gražbylei prasitarė: „Jeigu gyvenčiau antrą kartą, tikriausiai būčiau girininkas.“ G. Venclauskaitė, taip pat advokatė, tėvo žodžius prisiminė, sulaukusi garbaus amžiaus. „Jeigu gyvenčiau antrą kartą, būčiau gydytoja. Gydytojo profesijoje daugiau dėkingumo“, – sakė ji

„Aš buvau tėvo vaikas“

2017 m. vasarį amžino poilsio išėjusi G. Venclauskaitė – neeilinė asmenybė. Veikiausiai kitaip ir būti negalėjo: gimė ji pirmojo Šiaulių burmistro, visuomenininko, advokato K. Venclauskio ir vienos pirmųjų profesionalios aktorės Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės šeimoje. Neeilinį vardą jai davė krikštatėvis filosofas Vydūnas.

Nors turėjo tik vieną seserį Danutę, G. Venclauskaitė augo būryje vaikų – jos mama globojo sunkiai besivertusių giminaičių atžalas, našlaičius, pamestinukus.

„Augau aš daugiavaikėje šeimoje. Mano mama visiems buvo mama. Tėvas – tik mano. Aš buvau tėvo vaikas. Kiti vaikai su tėvu bendraudavo tik vasarą Palangoje, kurioje mes ilsėdavomės. Jis pasakydavo iš vakaro: rytoj pusę septynių eisime į Šventąją. Viskas – kitą rytą vaikai susirenka, išžygiuojame pėsti pajūriu, Šventosios upėje laiviukais pasiirstome ir mišku grįžtame atgal. Daugiau bendrauti mano tėvas neturėjo galimybės – jis labai daug dirbo“, – viename interviu pasakojo G. Venclauskaitė.

Ji prisiminė, kad vaikai į Venclauskių šeimą patekdavo įvairiai: „Kartą ant laiptų radome mergytę. Tokia maža, nuoga, tik kažkokiame „škurliuke“ įvyniota. Nuėmė mama nuo sesers lėlės suknelę, aprengė tą mergytę ir pavadino ją Lelia.“

G. Venclauskaitė atsiminė ir dar vieną nutikimą: „Atsirado poros mėnesių berniukas šilko vystykluose. Vienas vystyklas per pusę perplėštas, prie jo pririštas didelis auksinis kryžius – reiškia, kas nors kada nors ateis berniuko pasiimti.“

grazbyles-venclauskaites-te.jpg

Pamestinukams Venclauskiai ne tik sugalvodavo vardus, bet ir suteikdavo savo pavardę. S. Jakševičiūtės-Venclauskienės tėvas Jonas Jakševičius buvo padovanojęs žemę, ant kurios iškilo Šiaulių berniukų gimnazija. Caras, atsidėkodamas už dovaną, pažadėjo, kad dvi J. Jakševičiaus kartos gimnazijoje galės mokytis nemokamai.

„Mama rūpinosi, kad vaikai būtų išsilavinę. Ji norėjo, kad visi, išskyrus nebyliukus, mokėtų skambinti fortepijonu. Kodėl? Bendram išsilavinimui“, – pasakojo G. Venclauskaitė, grojusi ne tik fortepijonu, bet ir smuiku, violončele, mandolina. „Kam man tiek instrumentų reikėjo, pati nežinau“, – yra ne kartą juokavusi.

Tapo Pasaulio teisuole

G. Venclauskaitė užsiminė, kad tėvas mamai buvo nubrėžęs ribą – namuose negalėjo gyventi daugiau nei 30 vaikų. Būtent tiek jų tilpdavo prie pietų stalo. Tiesa, paaugusius ir į savarankišką gyvenimą išėjusius globotinius keisdavo kiti – taip Venclauskių šeimoje prieglobstį rado per 100 vaikų.

Antrojo pasaulinio karo metais gyvenimas gerokai pasunkėjo, 1940 m. mirė K. Venclauskis. „Kada pakliuvome Rusijai, mama ėmėsi dviejų darbų. Dieną dirbdavo cukraus fabrike, naktį – „aptiekoje“. O juk galėjo visus vaikus atiduoti“, – sakė G. Venclauskaitė, tačiau pridūrė, kad net ir sunkiausiais laikais niekuomet nematė mamos nusiminusios, nepatenkintos.

grazbyle-venclauskaite-jaun.jpg

Maža to, Antrojo pasaulinio karo metais Venclauskių šeimos moterys padėjo gete kalėjusiems žydams. Už tai G. Venclauskaitei ir jos seseriai Danutei suteikti Pasaulio teisuolių vardai. Šiaulietė prisiminė, kad tuo metu, kai dėl kitų rizikavo savo saugumu ir gyvybe, apie baimę negalvojo – dėjosi baisūs dalykai, norėjo padėti.

Užaugo „ant bylų“

Artėjant frontui, jos mama ir sesuo pasitraukė į JAV. G. Venclauskaitė liko Lietuvoje, dirbo advokate. Kitokiame amplua savęs neįsivaizdavo. „Užaugau „ant tėvų bylų“, – yra sakiusi.

Nuo šešerių metų ji buvo mažoji tėvo pagalbininkė: eidavo jam pirkti laikraščių, nešdavo į paštą korespondenciją. Kartą pavėlavo pasiimti laiškų – užsimiršo, su draugais žaisdama futbolą. Atbėgo pas tėvą suplukusi, atsiprašinėjo su ašaromis akyse, bet K. Venclauskis atleido ne iš karto. „Strioko“ turėjau, galėjau tarnybos netekti. Daugiau visą gyvenimą nesu niekur pavėlavusi. Ką prižadėjau, viską padariau“, – sakė G. Venclauskaitė.

Paaugusi ir išmokusi rašyti mašinėle, ji spausdindavo tėvo diktuojamus bylų tekstus. Dirbdavo jiedu net naktimis. „Jis įeidavo į mano kambarį, tyliai paklausdavo, ar miegu. Sakydavau: „Ne.“ Tada: „Kelkis, eisime padirbėti.“ Žmogui, kuris normaliai miega, atrodytų, kad čia kankynė. Bet man – ne“, – prisiminė
G. Venclauskaitė.

Advokate tapusią šiaulietę kolegos greitai ėmė vertinti už profesionalumą, kompetenciją, teisės išmanymą ir iškalbą. Kartą G. Venclauskaitę užpuolė du vyrai, tačiau, pamatę, kas tapo jų auka, iškart pabėgo. „Reiškia, aš ir tarp „žulikų“ turėjau reputaciją, – juokėsi ji. – Nė vieno žmogaus nesu paklaususi, ar tu tai padarei. Niekuomet. Aš žiūrėjau į bylą, į reikalą. Jeigu žinočiau, kad žmogus padarė, aš jo neginčiau, jokiu būdu.“

Po daugelio metų G. Venclauskaitė prasitarė, kad galbūt reikėjo pasirinkti gydytojos profesiją. Svarstė, kad jai buvo dėkingi išteisinti klientai, bet jų aukų artimieji greičiausiai puoselėjo visai kitokius jausmus.

Advokatės portfelyje – šokoladas

Vis tik dėkingumą G. Venclauskaitei iki šiol jaučia nemaža dalis šiauliečių: ji su seserimi Danute 1991 m. padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui savo buvusius namus, vadinamuosius Venclauskių rūmus. Tiesa, G. Venclauskaitė šio poelgio nesureikšmino – sakė paprasčiausiai įvykdžiusi tėvo norą. „Čia grynai asmeniški reikalai. Iš viso dabar toks blogas laikotarpis, kai visi nori turto. Bet aš nelabai“, – šypsojosi ji.

Nesureikšmino ji ne tik turto, bet ir savo statuso. Kilusi iš žymios inteligentų šeimos, tapusi pirmąja Šiaulių miesto garbės piliete, G. Venclauskaitė dienas leisdavo paprastai. Iki šimto ketverių metų išgyvenusi šviesuolė kasdien mankštindavosi ir dukart per dieną eidavo pasivaikščioti pėsčiųjų bulvaru. Jeigu aplankydavo draugės ir giminaitės, imdavosi kortų kaladės, likusi viena, skaitydavo knygas. Labai mėgo detektyvus.

Tačiau dar labiau G. Venclauskaitė mėgo šokoladą. Jo neatsisakydavo jokioms aplinkybėmis: šokolado plytelių nešiodavosi advokatės portfelyje, veždavosi į skautų stovyklas – jos nepažinoję skautai iš pradžių netgi galvojo, kad ši garbi dama – saldainių fabriko „Rūta“ direktoriaus dukra.

Bet, kaip yra sakęs Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, G. Venclauskaitės ilgaamžiškumo paslaptis buvo ne šokoladas, o meilė ir gerumas.

SRTF logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt