Gražbylė Venclauskaitė į priekį ėjo nesidairydama

Šiauliai

Ilgaamžė. G. Venclauskaitė mirė praėjusių metų vasario 1 d., sulaukusi 104-erių.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

29895

Klausant istorijų apie Šiaulių miesto garbės pilietę, advokatę Gražbylę Venclauskaitę, nejučia pagalvoji: pasisekė tiems, kurie pažino šią energija ir sąmoju trykštančią asmenybę, apmaudu tiems, kurie nesuspėjo. Nuo G. Venclauskaitės mirties prabėgo šiek tiek daugiau nei metai – kokią ją prisimena šiauliečiai?

Lietuvoje kitos Gražbylės nebuvo

Vytenis Rimkus, dailininkas, menotyrininkas, profesorius, Šiaulių miesto garbės pilietis:

– Kas buvo G. Venclauskaitė ir kodėl mes ja taip domimės? Dalykas tas, kad ji gimė ir augo vienoje iš tų šeimų, kurios sunkiais Rusijos imperijos okupacijos, Pirmojo pasaulinio karo metais svajojo apie Lietuvos valstybę, ją kūrė. Todėl, kalbant apie Gražbylę, reikia kalbėti ir apie kitus. Apie jos tėvą, advokatą, visuomenininką Kazimierą Venclauskį. Apie jos mamą, vieną pirmųjų profesionalių aktorių Stanislavą Jakševičiūtę-Venclauskienę, globojusią ir ugdžiusią našlaičius. Apie jos seserį Danutę ir krikštatėvį, žymų Lietuvos filosofą Vydūną. Būtent jis davė Gražbylei vieno savo kūrinių literatūrinį vardą. Iki tol Lietuvoje kitos Gražbylės nebuvo – nežinau, ir ar dabar yra.

vytenis-rimkus-ii.jpg

K. Venclauskis mirė Antrojo pasaulinio karo metais. S. Jakševičiūtė-Venclauskienė su dukra ir keliais globotiniais pasitraukė į JAV. Gražbylė liko Lietuvoje ir pragyveno tą sunkų laikotarpį. Ji buvo baigusi aukštąjį teisės mokslą ir garsėjo kaip didelė teisės žinovė.

Atgimus Lietuvai, Gražbylė su seserimi Danute „Aušros“ muziejui padovanojo Venclauskių namus. Sakyčiau, kad tai – garsiausias jos darbas. Tiesa, padovanojo su sąlyga, kad pastatas gali priklausyti tik muziejui. Nepriklausomybės aušroje Gražbylė aktyviai prisidėjo, atkuriant skautų organizacijas. Nežiūrėdama gana solidaus amžiaus, dalyvaudavo skautų stovyklose, į šį judėjimą įtraukė nemažai merginų. Skaute Gražbylė save laikė iki paskutinių dienų.

Man su ja tekdavo susitikti gana dažnai. Gražbylė visada sakydavo, kad Lietuva atgavo nepriklausomybę, bet tai nereiškia, kad dabar viskas bus paduota kaip ant delno, kad klestės gerovė ir turtai. Dažnai užmirštame, jog laisvę atgavome tam, kad dar sunkiau dirbtume, statydami Lietuvą. Tai man visada primindavo Gražbylė.

„Įskrido kaip vėjas rudeninis“

Jonas Nekrašius, teisininkas, kraštotyrininkas, publicistas:

– Gražbylę pirmą kartą pamačiau 1980 m., būdamas Pakruojo rajono apylinkės teismo pirmininku. Vieną gražią dieną ji pas mane įskrido kaip vėjas rudeninis, su savo energija, su savo netikėtu optimizmu. Turėjo paprastą skyrybų bylelę: skyrėsi kolūkiečių šeima, dalijosi turtą – Gražbylė atstovavo vyrui. Galiu pasakyti, kad byla vėliau baigėsi susitaikymu – prie to prisidėjo ir Gražbylė.

nekrasius-1.jpg

Pirmojo susitikimo metu ji truputėlį papasakojo apie savo gyvenimą, taip pamažu užsimezgė mūsų draugystė. Aš pradėjau gilintis į jos ir tėvelio K. Venclauskio gyvenimą. „Aušros“ muziejaus iniciatyva ruošiant prisiminimų leidinį apie
K. Venclauskį, man teko rašyti vieną iš šio leidinio skyrių. Pagrindinis visos informacijos teikėjas buvo Gražbylė.

Jos gyvenimas nebuvo lengvas. Sovietiniais laikais Gražbylė gynė kunigus – tuo metu ne kiekvienas advokatas ryždavosi atstovauti dvasininkams. Gražbylė man pasakojo, kad buvo toks momentas, kai jai tiesiai šviesiai pasakė: „Gini ne tuos, kuriuos reikia, sakai ne tai, ką reikia.“ Bet Gražbylė nebūtų Gražbylė – nepasidavė. Ji buvo principinga, turinti savo nuomonę – su ja nepasiginčysi.

Turėjo daug energijos. Tikriausiai mes visi tai pajusdavome, kuomet ji eidavo savo tradiciniu maršrutu nuo Daukanto gatvės iki Šiaulių viešbučio. Sakydavo: „Aš nesidairau į šalis, einu tiesiai, nes mano vienodas ritmas. Jeigu dairyčiausi, prarasčiau tempą.“ Taip ji pėstute, paskutiniu metu – pasiremdama lazdele, greitai eidavo į priekį. Nelabai mėgdavo, kai ją stabdydavo moterys. Sakydavo: „Oj, nepatinka, kai moterys man trukdo – vėl „pliotkai“ prasidės.“ Su vyrais pakalbėti sustodavo. Apie ūkį, apie kainas, apie ką tik nori.

Gražbylė turėjo neišsenkantį klodą gražių savybių, o jos asmens byloje, kuri saugoma Lietuvos advokatūroje, yra parašyta kai kas labai svarbaus. Ji yra viena ilgiausiai tuo metu dirbusių Šiaulių advokačių, savo patirtimi ir žiniomis labai daug davusi Šiauliams, šiauliečiams ir jaunajai teisininkų kartai.

„Man reikia daugiau“

Gintautas ir Diana Stunguriai, Vydūno idėjų puoselėtojai:

– Su Gražbyle susipažinome 2007 m. rudenį. Pažintis buvo netikėta: viename šviesuolių organizuojamame renginyje garbi dama apžiūrinėjo stendus ir mes pasidomėjome, kas ji tokia. Paaiškėjo, kad tai –
G. Venclauskaitė. Prieš tai buvome girdėję įvairių kalbų: kad ji jau mirusi, kad jau seniai nebegyvena Šiauliuose. Paprašėme jos telefono numerio ir po keleto mėnesių susitikome. Gražbylė turėjo tiek prisiminimų, kad klausėmės jos gerus metus. Pasakojo apie viską: apie Šiaulius ir šiauliečius, apie savo šeimą ir krikštatėvį Vydūną.

gintautas-ir-diana-stunguri.jpg

Patys aktyviausi mūsų pažinties metai buvo 2010-ieji. Per tuos metus turėjome tris keliones. Pirmoji išvyka buvo į Bitėnus, kur kasmet vyksta vydūniečių stovykla ir kur palaidoti Vydūno palaikai.

Antroji mūsų kelionė vyko rudeniop. Kartu su Gražbyle važiavome į Kintų Vydūno kultūros centrą. Pusiaukelėje sustojome – vairuotojui reikėjo poilsio. Gražbylė nutarė pasivaikščioti po mišką. Pasivaikščiojo, sako: „Ne, man reikia daugiau. Jūs mane su mašina pasivysite.“ Ir nužygiavo plentu – Gintautas ją lydėjo. Ėjo apie porą kilometrų, Gintautas net užduso.

Dar užsukome į Ventės rago švyturį – ji suktais švyturio laiptais užlipo be jokio vargo, o juk jai buvo 98 m.

Tais pačiais metais važiavome į Vilnių. Gražbylė pareiškė norinti važiuoti su traukiniu ir labai pasipiktino, kad jai reikia mokėti už bilietą. Sakė: „Man jau „čiut“ ne 100, ar daug tokių žmonių važiuoja traukiniais? Kodėl reikia mokėti?“ Bet sumokėjo. Vilniuje aplankėme universitetą, Signatarų namus, turėjome susitikimų. Gražbylė nė kiek nepavargo. Apskritai kelionėse mes pavargdavome kur kas labiau nei ji.

„Padėdavo, neklausdama pavardės“

Virginija Šiukščienė, „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja:

– Greitai prabėgo metai, kai Šiauliai gyvena be vieno iš savo simbolių – Gražbylės Venclauskaitės. Jeigu būtų renkama šimtmečio šiaulietė ir šimtmečio Šiaulių šeima, Gražbylė ir Venclauskiai greičiausiai neturėtų konkurencijos. Juk jie visas savo pastangas, visą savo darbą ir kūrybą atidavė Šiauliams ir, svarbiausia, šiauliečiams.

virginija-siuksciene.jpg

Daug žmonių gali paliudyti, kad G. Venclauskaitės atminimas gyvas. Skautai ją prisimena kaip skautę, advokatų bendruomenė kaip teisininkę. Mes, muziejininkai, prisimename ją labai įvairiai.

Mūsų bendravimas prasidėjo nepriklausomybės laikais, kai Gražbylė važiuodavo aplankyti sesers į JAV. Grįžusi pasidalydavo įspūdžiais, pasikalbėdavo apie planus, apie ateitį. Iš pradžių bendravo atsargiai, bet ilgainiui tapome tarsi šeima. Taip sakė pati Gražbylė. Kartu švęsdavome šventes, su dainomis, pajuokavimais leisdavomės į išvykas, kai reikėdavo, lankydavome, padėdavome. O kaipgi kitaip? Juk tik taip gali gyventi šeima.

Tokią, manau, daugelis ir prisimena Gražbylę. Atsidavusią ir artimajam, ir nepažįstamam žmogui. Kartais ji padėdavo, neklausdama pavardės. Jai užtekdavo žinoti, kad žmogui reikia pagalbos.

SRTF logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt