PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualu2020 m. Balandžio 17 d. 06:00

Gin­tau­tas Ma­žei­kis: „To pa­sau­lio, ku­ria­me gy­ve­no­me, ne­be­bus“

Šiauliai

Prof. Gin­tau­tas Ma­žei­kis: „Esu re­ko­men­davęs vi­siems skai­ty­ti fi­lo­so­fo Al­be­ro Ka­miu ro­maną „Ma­ras“. Jis ap­ra­šo si­tua­ciją Al­žy­re, kai, pra­si­dėjus ma­rui, dau­gu­ma žmo­nių, de­ja, pa­jun­ta ab­sur­dišką san­tykį su tik­ro­ve ir grįžta į nean­der­ta­lie­čių lai­kus. Bet, de­ja, da­lis žmo­nių taip el­gia­si ir nie­ko čia ne­pa­da­ry­si. Bet būtent to­kiu me­tu pa­si­reiš­kia žmo­nių kūry­binė ga­lia.“ (Gin­tau­to Ma­žei­kio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


126007

Sa­vait­raš­čiui „Etap­lius“ ren­giant pro­jek­to „So­cia­linės ri­zi­kos šei­mos – at­jau­tos ir pa­nie­kos svars­tyklė­se“ straips­nius, žvilgs­nis pa­si­su­ko ne­tikė­ta link­me. Dėl ko­ro­na­vi­ru­so stig­ma­ti­zuo­tais ta­po tie, ku­rie to ne­sap­na­vo net bai­siau­sia­me sap­ne – tu­ris­tai, emig­ran­tai, me­di­kai su­laukė to­kio nea­py­kan­tos, nie­ki­ni­mo ir gra­si­nimų pliūps­nio, ko­kio net vi­suo­menės už­ri­by­je esan­tys aso­cia­lie­ji ne­bu­vo su­laukę.

Pan­de­mi­ja iš žmo­gaus, įsi­vaiz­duo­jan­čio, kad yra ci­vi­li­zuo­tas, iš­lais­vi­no nean­der­ta­lietį? Kas su mu­mis nu­tin­ka per kri­zes, kal­bamės su prof. Gin­tau­tu Ma­žei­kiu, vie­nu įdo­miau­sių Lie­tu­vos fi­lo­sofų, kultū­ros teo­re­ti­ku, ant­ro­po­lo­gu.

Neapykanta žmonėms, kurie grįžta iš emigracijos, kelionių, nebūna karantine, liejasi komentaruose, socialiniuose tinkluose labai aštriai. Kas mums nutiko?

– Kinta pasaulio struktūra ir ta pasaulio struktūra keičiasi ne vienai dienai, o ilgam laikui. Ankstesnį pasaulį, tą, kuris buvo prieš porą mėnesių, pirmiausia galime pavadinti globaliu su minimaliais apribojimais. Antra – siekiančiu atvirumo, nes, pavyzdžiui, užsienio šalys buvo kritikuojamos dėl uždarumo, visi buvo kviečiami atverti sienas arba pagreitinti traukinius, lėktuvus, kad dar greičiau judėtume. Trečia – dar prieš pusmetį vis daugiau Europos šalių pradėjo drausti dengti veidus, sakydami, kad veidai turi būti matomi, moterims drausta slėpti veidus, sakant, kad visi turi būti atviri ir prieinami. Ketvirta – buvo teigiama, kad tik emociškai empatiški žmonės yra geri, tie turistai, kurie atvažiuoja, apkabina ir vienas kitą bučiuoja, buvo gražūs ir nuostabūs. Dabar visas šis mūsų atvirumo ir empatiškumo pasaulis sugriuvo.

Dabar atsirado visai kiti idealai ir gimsta, įsitvirtina nauji principai, kurie kai kuriems žmonėms atrodo kaip segregacija (tam tikrų rasinių ar etninių grupių fizinis atskyrimas viešajame gyvenime, – aut. past.). Vis dėlto atskirtis atskirčiai nelygi. Nepasikeitė būklė pabėgėlių. Jie kaip buvo segreguota grupė, kuriems taikomos ypatingos taisyklės, tokia ir liko, jie liko labiausiai atstumti ir nemėgstami. Antra žmonių grupė, kurios aš nelaikyčiau atskirties grupe, – medikai. Dėl medikų kyla diskusijų, nepasitenkinimo, kad neprofesionaliai žiūri į epidemiją. Bet jie ir nebuvo ruošiami kovai su epidemija. Jie visą gyvenimą galvojo, kad gydys kairę koją ar dešinę ausį arba tik dantis ir nieko kito. O staiga jų struktūriniai santykiai su tikrove keičiasi. Jie pradėjo nebesusigaudyti, Vyriausybė taip pat pradėjo nebesusigaudyti, bet šioje sumaištyje atsirado atskirties. Tik tai visiškai kitokia atskirtis, turint omeny, kad mediko vaidmuo ateityje neabejotinai išaugs ir atskirtis greit taps pranašumu.

O štai turistai, kurie pateko į bėdą, nes dalyvavo globaliniame atvirumo pasaulyje ir buvo jo pagrindinis instrumentas… Tokio tipo turizmas nebegrįš ar grįš tik iš dalies. Neabejotinai tos šalys, kurios stipriai investavo į turizmą, nukentės, tokio turizmo niekada nebebus, nebebus to „viskas įskaičiuota“, kur kiekvienas matė kitą girtą 10 dienų be perstojo. Šie turistai yra segreguoti, jiems taikomos įvairiausios bausmės priemonės, kurios truks ne tik du mėnesius, o 2–3 metus. Nes virusas mutuos, gyvuos ilgą laiką ir buvusio atvirumo niekada nebebus.

Kitaip tariant, segregacijos labai įvairios, tačiau grėsmė ta, kad atsirado rasizmo. Pirmiausia jis buvo nukreiptas į kinų tautybės žmones ir šias rasizmo apraiškas šiaip ne tai pavyko suvaldyti. Tada nacionalinė atskirtis buvo adresuota italams, kurie porą savaičių pasijuto ujami ir vejami iš Europos, su kuriais niekas nenori bendrauti ir jų įsileisti, tad kilusią panieką jie kurį laiką juto. Dabar situacija keičiasi, ši segregacija buvo trumpalaikė, tačiau turistų segregacija truks ilgai.

Laikėme save pažangiais, civilizuotais, kultūringais žmonėmis, bet šiuo metu matome, kad dažnam kyla noras kaltinti, išlieti baimės pagimdytą įniršį socialiniuose tinkluose. Kaip žmogų paveikia iškilęs rimtas pavojus?

keliautojai.jpg

medike.jpg

– Mes dažnai pervertiname savo vadus, prezidentus, premjerus, istorines asmenybes, paversdami savotiška tautos metonimija. Pavyzdžiui, kad Vytautas Didysis arba Algirdas Brazauskas ir yra Lietuva. Tai tokia metonimija, kai nusiviliame vadais, tada pastebime, koks jis buvo niekšas ar apsileidėlis. Tas mūsų svyravimas tarp išaukštinimo ir žeminimo yra didelis. Lygiai taip pat ir su tauta. Švenčių metu sakome, kad štai kokia iškili tauta ir manome, kad esame civilizuoti, matydami tik viešumoje pasirodantį elitą. Pagal šį elitą ir pažangų vidurinį sluoksnį sprendžiame apie visuomenę. Kai ateina balsavimas, vidurinis sluoksnis nustemba, kad visuomenė balsuoja ne taip, kaip jie. Ir šiuo metu taip atsitiko. Manėme, kad esame civilizuoti ir kultūringi, nes mūsų komunikacija tokia – štai profesorius, štai žurnalistas, štai ekspertas. Bet matome – grįžta statybininkai, mūrininkai, plytelių klojėjai iš Europos, kurioje jie nepasižymėjo jokia kultūra… Visa tai tik parodo, kad jų nematėme. Gal tik televizijoje jie šneka ir būna pavadinami „buduliais“, parodant mums egzotiką, „tikrąją Lietuvą“.

Socialiniuose tinkluose atsirado daug melagienų, pavyzdžiui, kad galima pasveikti nuo koronaviruso, vartojant daug vitamino C, ar rusiškos propagandos, kai perspausdinami rusiški tekstai, kad, pavyzdžiui, JAV buvo sulaikytas mokslininkas – koronaviruso Kinijai kūrėjas.

– Tai yra dar vienas dalykas, kuris mane patį nustebino: yra labai daug perspausdinama rusiškos propagandos, gydytojų, kurie neva yra autoritetai, straipsnių, nors Rusijoje jie apsimetėliai. Tokie apsimetėliai dažnai išlenda krizių metu, o patys lietuvaičiai savo noru platina tinkluose skleidžiamą informaciją. Laimei, Lietuvoje dar niekas mobiliojo tinklo bokštų nedegina, nors Didžiojoje Britanijoje jau matome vieną kitą tokį incidentą, kai, prisiklausę nesąmonių, puola deginti mobiliojo tinklo bokštus, manydami, kad jie platina koronavirusą.

Kasdien matome melagienų ir reikia turėti omenyje, kad Rusija turi ne vieną taip vadinamų „trolių“ fabriką Sankt Peterburge. Šiuo metu Rusijoje yra mažiausiai du tokie „trolių“ fabrikai, kurie gamina melagienas ir siunčia jas į užsienio šalis. Bet ir trečiosiose šalyse Rusija įsteigusi „trolių“ fabrikų, bet jei pabendrautumėte su Rusijos išsilavinusiais žmonėmis, jie „trolių“ informaciją atmeta. Dar daugiau – už akivaizdžiai melagingą informaciją Rusijoje galite būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tuo metu Lietuvoje informacija platinama nekliudomai, net išverčiant į lietuvių kalbą.

Ar, kilus saugumo jausmą pažeidžiančioms situacijoms, išlieka daugiau žmonių, kurie geba apversti poreikių piramidę ir domėtis kultūra, ar tų, kurie žvangina ginklais socialiniuose tinkluose? Gal normalus neandertaliečių grįžimas per krizę?

– Esu rekomendavęs visiems skaityti filosofo Albero Kamiu romaną „Maras“. Jis aprašo situaciją Alžyre, kai, prasidėjus marui, dauguma žmonių, deja, pajunta absurdišką santykį su tikrove ir grįžta į neandertaliečių laikus. Bet, deja, dalis žmonių taip elgiasi ir nieko čia nepadarysi. Tai faktas. Tas pats vyksta visur, Lietuva jokia išimtis. Bet būtent tokiu metu pasireiškia žmonių kūrybinė galia, kai galime pamatyti, kurie iš mūsų gali kurti taip, kaip Dž. Bokačas pradėjo kurti „Dekamerono“ istorijas.

Dabar pats laikas tai daryti, bet kiek tų bokačių ir jų dekameronų pasirodys, laiko klausimas.

infografikas-2-1-01.jpg

Yra pasakančiųjų, kad pandemija primena karą. Kai gydytoja buvo sučiupta pardavinėjanti žmonių dovanotas kaukes, socialinių tinklų vartotojai nevengė žodžio „marodierius“, tvirtindami, kad tokius paprastai per karą šaudo vietoje…

– Esu skaitęs tokių komentarų. Net senutės, kurios turėtų būti kupinos gyvenimo išminties, ima šaukti, kad reikia sušaudyti, pačios nesuprasdamos, ką taip neatsakingai pasako. Kitaip tariant, emocinis proveržis yra, tik reikia pastebėti, kad jis būna trumpalaikis, žmones galima nuraminti.

O Europos Sąjungoje kalbama, kad tokiais išpuoliais, pirmiausia Rusija, Kinija, mažiau JAV yra linkusios ardyti ES. Vienas tokios propagandos tikslų – didinti nepasitikėjimą ES. Informacijos analitikai pastebi, kad informacinis karas vyksta apie mėnesį ir jis vyksta koronaviruso kontekste.

ES turi laimėti informacinį karą, atsispirti trijų šalių savanaudiškai propagandai.

Valstybės gerovė vertinama pagal tai, kaip rūpinamasi silpniausiais. Ar mūsų valstybė daro viską, rūpindamasi jais?

– Politikos analitikai sutaria – yra nepakankamas atvirumas. Mes kasdien matome premjerą S. Skvernelį ar ministrą A. Verygą, nuolat bendraujančius su žurnalistais. Taip ir turėtų būti, tačiau problema ta, kad tik jie apie tai šneka. Kritikos šalia jų pranešimų nepasirodo, todėl nėra galimybių su jais diskutuoti. Pavyzdžiui, kodėl tiek, o ne šitiek kaukių, kodėl jos platinamos per vieną ar kitą vaistinių tinklą. Klausimai turi būti užduodami profesionaliai, tačiau mes turime tik informacinius pranešimus – mums tik jie pateikiami, todėl matome atvirumo disproporciją.

Kitas dalykas – kartais visuomenei sunku įvertinti ir „kietos rankos“ stoką ar perteklių. Tai nepakankamai išdiskutuota.

Apskritai, Lietuva, teikiant informaciją, kiek yra susirgusiųjų, mirusiųjų, kiek karantine, atrodo tikrai labai neblogai. Daugybė ES šalių atrodo nepalyginamai blogiau, bet pagal kai kuriuos rodiklius mes amžinai atsiliekame nuo latvių ir estų, pavyzdžiui, testavimo požiūriu.

Negauname jokios informacijos apie pasaulyje kylančius karinius konfliktus. Ar jų tikrai nebeliko?

– Jie įgauna statišką, blėstantį pavidalą, jų yra sumažėję, tačiau nemanau, kad didžiosios valstybės, kurios kursto konfliktus, turi mažiau intereso. Kitas dalykas, apie kurį mažiau Lietuvoje rašoma, –
naftos ir dujų karas. Naftos ir dujų kainos krenta dėl konflikto tarp Azijos šalių ir Rusijos, tačiau šis karas ilgalaikiu požiūriu nenaudingas nė vienai šaliai, nes sukels ekonominį nestabilumą. O kadangi mes nevaldome situacijos globalinėse rinkose, visų šių santykių aukomis būsime ir mes.

Ir, žinoma, yra pabėgėlių problema, kurią pavadinčiau tiksinčia bomba. Pabėgėliai niekur nedingo, jie yra „užkonservuoti“ Graikijos salose ir įvairiose stovyklose, jų yra šimtai tūkstančių. Jie pakibę ties ES ribomis ir bet kuriuo metu sprogimas gali įvykti. Tą paskatintų, jei susirgimai koronavirusu prasidėtų tose kolonijose. Prasidėtų bėgimas, netvarka ir panašių riaušių galima laukti ES, kas labai neramina

infografikas1-01.jpg

Pasaulio šalyse, kai kyla sukrečiančios tragedijos, po 9–11 mėnesių padidėja gimstamumas. Ar galima to tikėtis dėl pandemijos? Kokie grįšime į pasaulį – išsigandę, susipriešinę, nuskurdę?

– Apie tai kalba daug analitikų – to pasaulio, kuriame gyvenome, jau nebebus. Viskas. Jis pasibaigė visiems laikams. Nes pasikeitė biopolitika – mūsų kūno kontrolė. Tos laisvės, kurios buvo skirtos mūsų kūnui, dabar investuojamos į interneto ryšį. Mobiliojo ryšio privalumai pasimatė, jie užims daug tos vietos, kurią užėmė mūsų kūnai. Vietoje to, kad vaikščiotume į parduotuves, pirksime elektroniniu būdu. Taip pat atsiras socialinė distancija, į kurią dabar kviečiame, ir tai deformuos socialinius santykius. Tos distancijos, kurių laikomės parduotuvėje, ilgainiui taps įpročiu.

O gimstamumas? Galime tik ironiškai laukti. Šalyse, kuriose ilgam laikui dingsta elektra, stebimas gerokai didesnis gimstamumas ir nematau priežasčių, kodėl šį kartą turėtų būti kitaip.

Karantino metu išryškėjo problema – žmonės negeba būti ilgesnį laiką su savimi, su šeima. Ar tai rodo žmonių psichinės sveikatos bėdas?

– Gyvenimo savo namuose artimųjų rate reikia išmokti. Kai prasidėjo žmonių izoliavimasis namuose, prasidėjo ir kalbos apie būsimas skyrybas. Nes daugelis nebegeba išbūti kartu, juokaujama, kad net katinai nebegali pakęsti savo šeimininkų namuose. Mokymasis būti kartu – iššūkis ir tėvams. Vaikai namuose verčiasi kūliais, neklauso tėvų ir mokytojų. Bet tėvai niekada nemokėjo valdyti vaikų, auklėti, bendradarbiauti, nes tai užkrovė darželiams ir mokykloms. Iškilęs iššūkis kalbėtis su vaikais, o dar per televiziją gąsdina. Todėl pastaba žiniasklaidai, ypač televizijai – jie atsakingi už psichologinį klimatą. Ne nuolat pranešinėti, kiek ligų, ir skleisti neapykantos bangas, o nusiraminimo bangas. Geriausias nusiraminimas yra juokas. Reikia rodyti anekdotus apie vaikus ir katinus.

O geri ženklai yra tai, kad parduotuvėse nebetrūksta tualetinio popieriaus. Tai rodo, kad žmonės grįžta į normalią būseną iš visiškos psichozės. Ne tik lietuviai puolė pirkti tualetinį popierių, o ir amerikiečiai, italai, ispanai. Kam tiek to tualetinio popieriaus reikėjo prisipirkti, išliks mįslė istorijai.

img-1613.JPG

O kokie pokyčiai laukiami švietimo sferoje?

– Didžiausias iššūkis, kuris laukia Lietuvos, – valstybiniai egzaminai, kurie priklauso nuo mūsų biopolitikos. Brandos valstybiniai egzaminai bus laikomi ir dar neaišku, kaip bus laikomasi socialinės distancijos. Jau diskutuojamos dvi kitos eretiškos mintys, kad vieningo egzamino sistema neteisinga pati savaime, nepakankamai efektyvi ir kad patys universitetai gali pajėgti parengti egzaminavimą, kad vaikščiojimas į mokyklas nebūtinas, pamokų galima klausytis namuose. Kalbama, kad gal atsiras namų mokyklų, kaip veikia privatūs darželiai. Tai kol kas dar tik diskutuojama, bet tai būtų naujovė, žingsnis į priekį. Matome, kad koronavirusas atneša ne tik nelaimę, bet paskatina daug modernizacijos procesų.