Giedrės Kristinos Kiškienės mezginius puošia tradiciniai raštai

Utena

Autorės nuotr.

Utenos diena redakcijaŠaltinis: Etaplius.lt

16770

Ar galima vienu žodžiu apibūdinti žmogų? Tikriausiai, kad ne. Žmogus – ištisa istorija, su savo unikaliomis gyvenimo akimirkomis, su šalia esančiais ar nesančiais žmonėmis. Giedrė Kristina Kiškienė, į kurios namus įžengus supranti, kad čia netrūksta šilumos ir meilės, savo istorija dalijasi su „Utenos dienos“ skaitytojais, kad ir kaip triukšmingai ir atsargiai į žurnalistę žvelgė mažasis namų saugotojas – pinčeris Mukas.

Foto galerija:

Sudėtingas laikas

G. K. Kiškienė gimė sunkiu Lietuvai ir jos žmonėms laiku. „Karas. Aplink sproginėjo bombos. Pasaulį išvydau namuose Molėtų gatvėje. Gimiau prie vokiečio, o liepos mėnesį jau buvome išvaduoti“, – pasakojo gerai uteniškiams žinomos visuomenės veikėjos Danguolės Jonaitienės dukra. Moteris prisiminė, kad namas, kuriame ji užaugo ir kuriame dabar gyvena mama, tada liko nesudegęs vienas. O štai aplink liepsnos pasiglemžė ne tik pastatus, bet ir gyvastį – po vienu iš jų tragiškai žuvo keturkojis, kurio nepavyko laiku išgelbėti.

„Man buvo vieneri, kai buvo ištremtas tėtis. Atsimenu, atsikeliu ryte, apsivelku ir bėgu tėtės žiūrėt, labai laukdavau sugrįžtant, – žodis po žodžio atsivijo G. K. Kiškienę praeitis. – Tėvo po šiai dienai trūksta.“ Pašnekovės gimdytojui buvo skirta 10 metų nelaisvės, tačiau sunki dalia truko penkerius metus – mirė. „Kiemą šlaviau... Prie manęs priėjo vyras, veikiausiai panevėžietis, ir tarė: „Pasakysiu tiksliai, kad Grigaičio dukra.“ Labai buvau panaši į savo tėtį“, – tvirtino G. K. Kiškienė ir paatviravo, kad giminė iš tėtės pusės esanti labai plati – net 16 pusbrolių ir pusseserių, o štai Lietuvoje gerai žinomas charizmatiškasis verslininkas Žilvinas Grigaitis yra pusbrolio sūnus.

Skriauda

G. K. Kiškienė, kartu su dailininku prof. Arvydu Šalteniu baigusi mokslus Utenoje, pabandė stoti į dailės institutą Vilniuje, tačiau nebuvo tinkamai tam pasiruošusi, todėl sėkmė nesišypsojo. „Aš baigiau Vilniaus elektromechanikos technikumo Utenos filialą. Buvome pirma laida. Ir vienintelė. Įstojome 43, o baigėme 21“, – pasakojo pašnekovė. Priklijuota etiketė – tremtinio dukra – persekiojo ne tik profesiniame, bet ir asmeniniame gyvenime. G. K. Kiškienė prisiminė, kad nuolat buvo prikaišiojamas jos giminystės ryšys su tremtiniu. „Skriaudų buvo visokių. Viena kolegė prasitarė, kad norėjo mane kalbinti stoti į partiją, bet neva aš netikau pagal amžių. O man gal tik 35 metai buvo. Ne amžius čia dėtas, o tėtė buvo tremtinys“, – įsitikinusi uteniškė.

Kur kas didesnę skriaudą, dar būdama paauglė, G. K. Kiškienė patyrė, kai buvo išvyta iš bažnyčios. „Žolinė buvo. Graži ir saulėta diena. Atėjau su gėlėmis. Vienuolė sako: „Eik, čia tau ne vieta, tavo tėvas išvežtas“, – prisiminė pašnekovė ir pridūrė, kad vėliau į bažnyčią eidavo tik todėl, kad taip buvo įpratinta.

Pirmas mezginys

Šiandien tautodailininkės statusą turinti G. K. Kiškienė pasakojo, kad rankdarbiai ją lydi nuo pat vaikystės. „Mano močiutė mezgė, nėrė, o tėtis į Lietuvą buvo atsiuntęs savo austų juostų“, – dalijosi asmeninio gyvenimo detalėmis pašnekovė. Uteniškė šypsodamasi prisiminė, koks buvo jos pirmasis mezginys. „Močiutė buvo numezgusi kojines. Gale paliktas siūlas. Man jis pasirodė nereikalingas, todėl nukirpau“, – juokėsi pašnekovė. G. K. Kiškienė teigė, kad įvairių rankdarbių mokėsi jau mokykloje, kur mokytoja, surinkusi gražiausius darbus, veždavo į parodas. „Mūsų auklėtoja buvo labai aktyvi, veždavo į operą, baletą, muziejus. Kartą nuvažiavome į Vilniaus rotušę, anksčiau ten buvo dailės muziejus. Žiūru, graži paroda, austų juostų prikabinta, – pasakojo tautodailininkė. – Būdama tolėliau, išsirinkau sau gražiausią juostą, o priėjusi arčiau pamačiau, kad ją buvau išaudžiusi aš.“

Darbų kraitis

Megzti G. K. Kiškienei teko visą gyvenimą. „Anais laikais nebūdavo kuo puošti savo vaikų, tai primegzdavau, prinerdavau ir prisiūdavau dukrai pati. O dabar visko daug, bet brangu, todėl mezgu dukros, anūkių šeimoms, proanūkiams“, – atviravo uteniškė ir pridūrė, kad tautodailininkės statusą gavo dirbdama Utenos kraštotyros muziejuje. Šioje įstaigoje G. K. Kiškienė dirbo šešerius metus, kol išėjo užtarnauto poilsio.

Mezgimas pašnekovei ne tik buvo maloni veikla, bet ir nešdavo šiokį tokį uždarbį. „Kai dirbau gamykloje, prekiaudavau savo mezginiais, net nusipirkau mezgimo mašiną. Prisidurdavau prie algos“, – sakė tautodailininkė. Siūlų moteriai parūpindavo užsakovai, o kūrybinių darbų kraitis labai įvairus – kojinės, pirštinės, megztiniai.

Ne bet kaip

Rodydama savo margus darbus, G. K. Kiškienė demonstravo ne tik mezginius, bet ir nėrinius – staltieses, kepures, parodė ir austas juostas. „Tėtė iš lagerio atsiuntė mažų juostyčių. Sakau, tėtė moka, tai ir man reikia išmokti. Kaimynystėje gyveno audėja. Ji mane ir pamokė. Pati pasidariau pirmas stakles. Netikusios buvo, vėliau mama kitas sukombinavo“, – pasakojo tautodailininkė.

Vis dėlto mieliausia veikla moteriai – mezgimas. Raštus pašnekovė išgalvoja pati, nusižiūri kokį fragmentą iš žurnalo, kurių mezgėjos namuose netrūksta. Beje, ne kartą jos darbai buvo publikuoti rankdarbių žurnaluose, 12 porų megztų kojinyčių iškeliavo ankstukams.

G. K. Kiškienė prisipažino, kad labiausiai ją piktina parodoms pateikti nesutvarkyti darbai. „Parodose dalyvauju dažnai. Ten pasižiūriu ir kitų darbų. Bet, pavyzdžiui, atneša neišlygintą, neiškrakmolintą... Man turi būti sutvarkyta iki tobulumo. Gal paprasčiausiai tingi kūrėjos, – samprotavo tautodailininkė. – Jeigu man neišėjo, kaip aš noriu, iš karto išardau, negaila. Nemėgstu, kad būtų bet kaip.“

Jurgitos Pavilonienės nuotr.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt