Gerų šunų šeimininkai mąsto šuniškai

Šiauliai

Rasa photography nuo­tr.

Elena MonkutėŠaltinis: Etaplius.LT

366038

Vos tik šuo peržengia namų slenkstį, visas pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis: žadintuvo nebereikia – pažadina švelnus letenėlės baksnojimas, pasivaikščiojimai lauke tampa kasdienybe, o širdyje apsigyvena ištikimybė, kurios neįmanoma nusipirkti. Tačiau kartais ši graži idilė griūva: baldai apgraužti, batai paslėpti, o rytiniai pasivaikščiojimai – lyg kova dėl išlikimo. Staiga geriausias žmogaus draugas virsta didžiausiu šeimos galvos skausmu. Apie tai, kaip to išvengti, pasakoja patyręs kinologas, tarptautinės kategorijos dresūros teisėjas Alfonsas Dauskurdis.

Būdoje rado

Jis šunimis susidomėjo dar vaikystėje – artimieji jau tuomet pranašavo ateitį, susijusią su šiais gyvūnais. Kartą, būdamas dar visai mažas, jis pradingo: šeimos nariai išmaišė kaimo prūdus, laukus, daržus – viską, kas buvo aplink, tačiau vaiko nerado. „O aš įlindau į šuns būdą ir užmigau, – prisimena kinologas. – Šuo gulėjo prie būdos, bet niekas nesugalvojo pažiūrėti į jos vidų. Atsibudęs pradėjau verkti – taip mane ir surado. Močiutė sakė: „Tas su šunimis turės reikalų...“

Jis pasakoja, kad mokydamasis mokykloje vis tempė visokius šunėkus namo, tačiau daug augintinių turėti negalėjo, nes gyveno bute. Jau gerokai vėliau, kai buvo vedęs, suprato, kad jo pašaukimas – šunys, ir ėmė jais domėtis išsamiau, lankė seminarus, mokėsi. A. Dauskurdžio teigimu, šiandien viskas būtų daug paprasčiau: „Dabar yra visko: feisbukų, jutūbų – ko tik nori. Eini ir mokaisi. Tais laikais, prieš 40 metų, to nebuvo – veikė „dosafinė“ (DOSAAF – Savanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti, veikusi 1951–1991 m., – aut. past.) mokykla, kaip kariuomenėje: nemoki – išmokysim, nenori – priversim. Taip pat būdavo ir su šunimis, – sako šiaulietis. – Tačiau visi šie dalykai labai patobulėjo.“

Šiuo metu pašnekovas suskaičiuoja per gyvenimą auginęs bent 15 šunų, o dabar turi septynis: du cvergšnaucerius ir penkis belgų aviganius. Visgi kinologas neskuba nuvertinti neveislinių šunų: „Kartais Lietuvos lenciūginis būna didesnio intelekto, gabesnis už veislinius. Didžioji dalis lenciūginių yra praėję gatvės mokyklą – bent jau jų tėvai ar proseneliai, – o genetiškai persiduoda daug kas, – tikina jis. – Aišku, kad norisi, jog būtų ir gražus, ir geras. Bet – nenoriu įžeisti moterų – pažiūrėkit į misių konkursus: gražios kaip lėlytės, o praveria burną ir bloga pasidaro. Tai panašiai ir su šunimis.“

Pa­sak ki­no­lo­go, yra vie­nin­te­lė ko­man­da, ku­rią tu­ri mo­kė­ti kiek­vie­nas šuo, – „Ateik!“, o vi­sos ki­tos – ne­bū­ti­nos. „Man ne­rei­ka­lin­gas čem­pio­nas, ku­rio aš ne­ga­liu pri­si­kvies­ti, ku­ris sto­vi už 50 m ir ro­do vi­du­ri­nį pirš­tą, – sa­ko jis. (Asmeninio albumo nuotr.)

Ne kiekvienam

Patyrusio kinologo teigimu, labai daug šuns gabumų priklauso nuo genetikos: „Kaip sakoma, talento nepragersi“, – tvirtina jis. Tačiau labai svarbus ir auklėjimas: mažiau auklėsi – mažiau pasieksi. O ypač jei šuo turi talentą – teisingai auklėjant galima pasiekti tikrai daug. Visgi tą darant pasitaiko ir nemažai klaidų.

„Jeigu tam šuniukui penkerius metus daužė galvą kuolu, tai ne kiekvienas tai atleis. Aš mėgstu sakyti: šuo atleidžia daug ką, bet ne viską. Prieglaudose dažnai būna tie, kurie jau prarado bet kokią viltį ir atleidimą. Aišku, jie eina prie žmonių, bet jais jau nebepasitiki. Tačiau kartais būna ir kitaip – talento neužmuši“, – pabrėžia A. Dauskurdis.

Nors prieglaudos nuolat perpildytos, o socialiniai tinklai mirga nuo kvietimų įsišuninti beglobį, pasak kinologo, ne kiekvienas svajojantis apie augintinį turėtų jam atverti savo namų duris: yra daug dalykų, apie kuriuos būsimieji šeimininkai, prieš priimdami šį svarbų sprendimą, nepagalvoja.

Vienas pagrindinių, kurį įvardija pašnekovas, – tai, kad augintiniui reikia skirti daug laiko: ryte ir vakare po 15 min. pasivaikščioti lauke nepakanka. „Dresuotojai, tokie kaip aš, laiko šunims skiria daugiausia – tai mūsų darbas. Ir dabar su savimi turiu šunį – visada vyksta koks nors veiksmas. Pasakykit: koks dirbantis žmogus gali tiek užsiimti?“ – svarsto specialistas.

Visgi jis atkreipia dėmesį, kad šiais laikais – ypač jaunų žmonių – požiūris į augintinius jau kitoks ir laiko randama daugiau, ypač dar gyvenant su tėvais. O kai prasideda savarankiškas gyvenimas, atsiranda vyras ar žmona, vaikų, šuo išstumiamas iš pirmos vietos.

„Pas mane buvo atėjusi viena moteris, turinti du šunis, tris pametinukus vaikus, iš kurių jauniausiam – 3,5–4 metai. Kartu taip pat gyvena vyras ir uošvienė. Ir ta moteris dar į darbą eina, – pasakoja šiaulietis. – Ir ji rasdavo laiko ateiti. Kai nori, randi. Sakiau: „Jums gyvai reikia paminklą pastatyti. Kaip jūs viską spėjat?“ Dažniausiai žmonės trumpai pasidžiaugia šunų meile: gerai, kad yra, kai tau reikia, bet kai nereikia...“

Kelionėms – ne

Kitas dalykas, apie kurį būsimieji šeimininkai nepagalvoja, – tai, kad dėl augintinio teks ko nors atsisakyti. Pavyzdžiui, kelionių. Pats A. Dauskurdis prisipažįsta, kad kartus, kai buvo išvažiavęs pailsėti, gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

„Jeigu šuns nepriima – nevažiuoju. Septynių išvis nenusiveši. Viešbučiai man netinka: jie į šunis nežiūri taip, kaip žiūriu aš. Esu surištas. Vienintelė galimybė – sūnus: jis kartais atvažiuoja ir išleidžia dviem dienoms. Ir viskas. Pats galiu išvažiuoti parai, vieną dieną šunys pakentės“, – sako šiaulietis ir priduria, kad jei negali nieko atsisakyti dėl augintinio, jis tau greičiausiai nėra toks reikalingas.

Be to, prieš įsigyjant augintinį, būtina pagalvoti ir apie savo finansines galimybes: jeigu turi pakankamai pinigų pragyventi ir nereikia apie juos galvoti, gali skirti daugiau laiko šuniui, o jeigu reikia skaičiuoti kiekvieną centą – augintiniui pasiseks, jei gaus paėsti. Be to, keturkojui gali prireikti ir veterinaro pagalbos – net paprasta konsultacija, nekalbant apie medikamentus, tyrimus, operacijas, gali kainuoti nemažą dalį žmogaus atlyginimo.

„Aišku, šuniukui nesvarbu, kiek uždirbi ir ką valgai, jam svarbu, kad esi, – tikina kinologas. – Jis neskaičiuoja tavo pinigų. Bet reikia turėti pajamų, kad galėtum pats pragyventi, o kai gali pats pragyventi, gali kam nors suteikti geresnį gyvenimą. Jeigu žmogui gerai – ir šuniui gerai, o jeigu žmogui blogai – retam šuniui gerai.“

Šuniukai – girtuokliai

Apsvarsčius visus įmanomus džiaugsmus bei rūpesčius ir visgi nusprendus įsigyti naują šeimos narį, A. Dauskurdis rekomenduoja nieko nelaukti – nei kol paaugs, nei kol pripras prie naujos aplinkos, nei kol pasikeis Mėnulio fazė – ir imti jį auklėti: juk ir vaikai mokomi nuo pat mažens. „Mažus šuniukus aš vadinu girtuokliais – jie taip vaikšto. Ko tu jį išmokysi? To nedaryti, to nedaryti, ten nesituštinti... Pirmiausia, higiena ir santykis su šeimininku, – pabrėžia specialistas. – Reikia tai žinoti ir skirti tam laiko.“

Be abejo, dviejų mėnesių mažylių įspūdingų komandų ir visų namų taisyklių neišmokysi. Tačiau ir seną šunį mokyti sudėtinga. Paklaustas, ar tiesa, kad seno šuns naujų triukų neišmokysi, specialistas atsako kitu posakiu: į seną užpakalį naujų kojų neįstatysi. Visgi, jei šuo sveikas, jį mokyti galima, juolab kad tai reiškia, jog augintiniui skirsite daugiau laiko – bendrauti su šeimininku reikia kiekvienam, tiek jaunam, tiek senam, šuniui.

Pasak kinologo, yra vienintelė komanda, kurią turi mokėti kiekvienas šuo, – „Ateik!“, o visos kitos – nebūtinos. „Man nereikalingas čempionas, kurio aš negaliu prisikviesti, kuris stovi už 50 m ir rodo vidurinį pirštą, – sako jis. – Jeigu šunys žinotų šią vienintelę komandą, žymiai mažiau jų būtų vedžiojami su pavadžiais. Tegu nesisėda, tegu neguli, bet pašauktas ateina. To man reikia.“ Žinant komandą „Ateik!“, A. Dauskurdžio teigimu, atsiras ir noras bendrauti su šeimininku, ką nors veikti kartu, o tada galima ir daug ko išmokyti.

Greitai nebus

Tačiau ir auklėjant šunį neišvengiama klaidų. Pavyzdžiui, pašnekovo teigimu, šeimininkai dažnai būna neadekvačiai griežti, galvoja, kad augintiniai privalo elgtis vienaip ar kitaip. Kinologas pataria pabandyti galvoti kaip šuo – jis gyvena kitokiame pasaulyje ir nieko neprivalo. Specialistas sako, kad nors nei vienas iš mūsų augdamas greičiausiai neišvengė diržo, šunį galima išauklėti ir be griežtumo, tačiau tam prireiks daug darbo. „Vienaip gali per savaitę padaryti, kitaip – per du tris mėnesius. Jeigu pozityviai ir teisingai, greitai nebus, – įsitikinęs A. Dauskurdis. – Visi nori idealaus šuns, bet darbo įdėti – ne.“

Todėl pašnekovas nerekomenduoja šuns barti ar bausti, ypač vėliau, nei augintinis nusikalto, pavyzdžiui, jei grįžote namo ir radote sugraužtą šlepetę: po „nusikaltimo“ auklėjamas šuo nė nesupras, kodėl šeimininkas taip keistai elgiasi. Be to, jeigu esate prastos nuotaikos – blogai sekėsi darbe, susipykote su draugu, sugedo automobilis, – augintinis dėl to nekaltas. „Aš visiems sakau: šuo ateina jumis džiaugtis, o jūs ant jo rėkiate. Šuo nesupranta, kodėl jūs toks. Geriau išvis neikite prie jo, palikite ramybėje“, – siūlo kinologas.

Jei šuns išauklėti nepavyksta pačiam šeimininkui, galima kreiptis į specialistus. Šiaulietis kinologas džiaugiasi, kad į jį dažniausiai kreipiasi jaunų, „dar nesugadintų“ šuniukų šeimininkai – augintiniui ėmus kelti rūpesčius namie, jie nieko nelaukia ir keliauja pas specialistą. „Tą sugraužė, tą aplojo, tą padarė, to nepadarė... Mažas šuniukas – mažos problemos, didelis šuo – didelės problemos“, – tvirtina šiaulietis.

Dažniausia problema – nepaklusnumas: kai šuo, pamatęs kitą šunį, lekia ir negirdi šeimininko. Kinologo teigimu, augintinis turėtų suprasti, kas yra jo duondavys, šėrikas ir kapitonas.

Au­gin­ti­niui rei­kia skir­ti daug lai­ko: ry­te ir va­ka­re po 15 min. pa­si­vaikš­čio­ti lau­ke ne­pa­kan­ka. „Dre­suo­to­jai, to­kie kaip aš, lai­ko šu­nims ski­ria dau­giau­sia – tai dar­bas. Ir da­bar su sa­vi­mi tu­riu šu­nį – vi­sa­da vyks­ta koks nors veiks­mas.“ (Asmeninio albumo nuotr.)

200 kartų

Kita problema – ryšio su šeimininku nebuvimas. A. Dauskurdis yra pastebėjęs, kad kai kurie šeimininkai nusiveda augintinius į parką, pievą ar pan., ten paleidžia „išsilakstyti“, šiaip ne taip pagauna ir parsiveda namo. Atrodytų, kas čia blogo – juk šuniukas pabėgiojo, išeikvojo energijos perteklių, pasimankštino? Tačiau taip neužsimezga ryšys su šeimininku, nes nėra bendravimo.

Kinologas tikina, kad norint šunį galima išmokyti beveik visko, o dauguma problemų išsprendžiamos ir be specialisto pagalbos, bet tam reikia laiko ir pastangų. „Pirmiausia reikia pasidomėti, o tada – dirbti. Turiu tokią dresavimo knygą, kurioje yra man labai patinkanti mintis: kai 200 kartų pakartosi, šuo išmoks. Viskas tuo pasakyta – reikia įdėti darbo. Be to, reikia galvoti, kaip pasielgtum, jei būtum šuo, t. y. reikia išmokti mąstyti šuniškai“, – patarimais dalijasi pašnekovas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt