Aktualu![]() | Gyvenimas![]() | Pramogos![]() | + Projektai![]() | Specialiosios rubrikos![]() |
|
|
Vilnius![]() | Kaunas![]() | Klaipėda![]() | Šiauliai![]() | Panevėžys![]() | Marijampolė![]() | Telšiai![]() | Alytus![]() | Tauragė![]() | Utena![]() |
Varėnos rajono savivaldybės nuotr.
Etaplius.ltŠaltinis: Varėnos rajono savivaldybė
Minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kurias jautriai papuošė Varėnos kultūros centro pagyvenusių žmonių mišrus choras „Varpilė“.
Iškilmingą nuotaiką pratęsė subtilus Taivano filharmonijos kamerinio ansamblio koncertas, simboliškai sujungęs skirtingas kultūras ir atminties formas.
Vidurdienį prie paminklo tremtiniams ir politiniams kaliniams, šalia geležinkelio stoties – būtent ten, kur prasidėdavo daugelio Lietuvos žmonių kelionė į nežinią – įvyko pagrindinė minėjimo ceremonija „Prarasti namai“.
Varėnos skyriaus politinių kalinių ir tremtinių nariai sugiedojo nepaprastai jautrų kūrinį, primenantį ir įprasminantį tremties kančias.
„Kiekviena birželio 14-oji primena mums, kokia trapi yra laisvė ir kokia didelė yra žmogaus dvasios jėga. Tai diena, kai lenkiame galvas iš pagarbos už tai, kad net išplėšti iš savo namų žmonės išsaugojo Lietuvą savo širdyse“, – sakė Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta.
Į susirinkusiuosius kreipėsi ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos skyriaus pirmininkas Juozas Stramkauskas: „Ši diena yra mūsų gyvosios atminties pamatas. Kiekviena atminties žvakė, kiekvienas išsaugotas vardas ar prisiminimas – tai tiltas tarp mūsų praeities ir ateities.“ Jis kvietė negrįžusius pagerbti tylos minute ir sukalbėti maldą.
Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos moksleivių literatūrinė-meninė kompozicija persmelkė tylą prasmingais žodžiais ir įtaigiais vaizdiniais. Tai buvo ne tik istorijos pamoka, bet ir jautri duoklė tiems, kurie neteko visko, bet išsaugojo viltį ir orumą.
Vakarop minėjimo nuotaiką pratęsė kultūrinė refleksija – Matuizų kultūros centre parodytas Rokiškio kultūros centro teatro spektaklis „Nutildytos mūzos“, sukurtas pagal Matildos Olkinaitės dienoraštį ir biografiją. Spektaklis jautriai perteikė ne tik totalitarizmo siaubą, bet ir trapų grožio bei kūrybos ilgesį net ir brutaliausiomis aplinkybėmis.
Gedulo ir vilties diena Varėnoje virto jautria bendrystės ir pagarbos ceremonija, priminusia: net ir tremtyje, net ir tyloje – gyvuoja viltis. Ir ji kalba ne tik per istoriją, bet ir per mus – kiekvieną kartą, kai išdrįstame atsiminti.