Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt
Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius'17“, kuri vyks birželio 8-11 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“, galerija „Kunstkamera“ pristato tapytojus Kristiną Mažeikaitę ir Sergejų Gračiovą.
S. Gračiovo (1922-1993) kolekcija demonstruoja nepaprastai jautrią tapytojo spalvinę klausą. Daugelis jo kūrinių sukurta plaukiojant tolimųjų reisų laivais, kuomet jūroje, kaip įgulos dailininkas, jis praleisdavo po kelis mėnesius. Kelionė S. Gračiovui buvo tai, kas leido atsiduoti gyvenimo tėkmei, palikti praeitį ir visa esybe išgyventi momento grožį. Judėjimas ir pauzė, kelias ir namai, kuomet kelyje ilgiesi ramybės ir atokvėpio, o jiems atėjus - tolimesnio judėjimo, tapo S. Gračiovo kūrybos leitmotyvais.
Neatsitiktinai autoriaus kūryboje, be fiksuojamų kelionių vaizdų, dominuoja marinos. Jūra - mėgstamiausias dailininko motyvas - traukia savo horizonto toliu ir nežinomybe. Kartu tai - dramatiškas, nuolat kintantis motyvas, per kurį galima išreikšti vidinius neramumus. Tačiau šio motyvo realizacijoje ypač išryškėja S. Gračiovo požiūris į tapybą.
Autorius atsiskleidžia kaip ryškus Polio Sezano (Paul Cezanne) tapybos tradicijos puoselėtojas, kur kiekvienas potėpis paklūsta bendrai paveikslo sandarai. Jo darbų ekspresija slypi griežtoje paveikslo organizacijoje, kur nelieka vietos atsitiktiniams potėpiams. Tapytojas, garsėjęs savo disciplinuotumu, šį tvarkos pojūtį perkelia ir ant drobės. Pavyzdžiui, tapydamas dangų virš jūros (o juk dangus toks efemeriškas!), dailininkas įveda skirtingas potėpių kryptis, brėžia linijas. Taip debesys įgauna stabilią, tvirtą ir paveikią formą.
Kita vertus, dailininko kūrybos branda sutapo su ideologinio spaudimo menininkams laikotarpiu, todėl, pasirinkdamas peizažo motyvą S. Gračiovas galėjo išsaugoti kūrybinę laisvę. Jis išvengė socrealizmo spąstų, tiesa, to kaina buvo didelė - autorius buvo iš dalies marginalizuotas ir nustumtas į meninio gyvenimo pakraštį.
Dailininko darbų yra Lietuvos dailės muziejuje bei privačiose kolekcijose Kanadoje, JAV, Vokietijoje, Australijoje, Japonijoje, Olandijoje ir kt.
Kita galerijos „Kunstkamera“ autorė - jaunosios kartos tapytoja K. Mažeikaitė (g. 1987). 2015 m. ji baigė tapybos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje, prof. Henriko Čerapo studijoje. Studijų metais pelnė amerikiečių tapytojo Ario Stilmano (Ary Stillman) stipendiją. Kūriniai eksponuoti individualiose parodose Vilniuje „Waiting for the Sun“ (2017), „Tapytojo peizažas“ (2016), „No More Excuses“ (2014). Grupinėse parodose dalyvauja nuo 2010 m. Tapytoja - Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Autorę galima atpažinti iš ekspresyvių, abstrahuotų drobių, kuriose organiškai dera spalva, forma ir gestinis potėpis.
Kristina nustebina žiūrovą ir tuo, kokio dydžio formatus ji apvaldo. Būtent „apvaldo“, nes tokio dydžio formatas jau keliauja tos ribos link, kur baigiasi tapybinis formatas ir prasideda sieninis, freskinis, t. y. monumentalus. O monumentalisto ir tapytojo mentalitetas dažnai skiriasi. Monumentalistas, be tapybinių kategorijų, turi apmąstyti ir architektonines. Kristina šiuos du pradus meistriškai apjungia savo kūryboje: jos abstrakčios drobės yra ne tik labai tapybiškos, bet ir architektūriškos.
Paradoksalu tai, kad jos didelių formatų kūrybai būdingas subtilus kameriškumas, netgi intymumas, kylantis iš pasirinktų temų asmeniškumo (pvz., ciklas „Tylūs kambariai, vieniši namai“). Tad Kristinos nutapytos drobės - tai erdvi teritorija vienišai ir mąsliai sielai klaidžioti.
ELTA