PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2019 m. Gruodžio 4 d. 16:30

Gal neemigruosiu...

Šiauliai

etaplius nuotr.

Raimonda AugienėŠaltinis: Etaplius.lt


109313

Tai yra skaitytojo nuomonė, už kurios turinį Etaplius.lt redakcija neatsako.

Ko gero, vargu, ar dabar rastum lietuvį, kurio kas nors iš pažįstamų ar giminių nėra emigravęs į užsienį. Visi turime draugų kažkur Europoje, ypač, ֦angluose”. Rečiau išvykę į tolimąją Ameriką arba net Australiją. Bet faktas vienas - labai daug tautiečių pasirenka gyvenimą kitur, neapsikentę nieko gero nežadančio rytojaus (užtai jį žada politikai!)

Gal per švelniai pasakyta „neapsikentę”. Juk puikiai žinome, kiek daug emigruojančių lietuvių gyvena nuo algos iki algos, ką jau kalbėti, kad didelė dalis jų tos algos visai negauna. Taip, „pašalpinis aparatas” Lietuvoje dirba vis sparčiau (bet, vargu, ar imliau), didina įvairias išmokas...Bet kas iš to? Tie, kurie nekilnoja stikliuko, nepalikinėja savo vaikų nelabai kokioje aplinkoje (gal ir sukrapštytų pinigų remontui, bet juk gyventi, t.y., gerti, reikia) ir net visai negauna jokių išmokų ar kompensacijų (priešingai, mokesčių daugėja), tie žmonės „susiveikia” pinigų kelionei bei pradinėms išlaidoms, ir bėga. Gal ne nuo Lietuvos, bet nuo tokio gyvenimo - juk šįkart pilni skrandžiai ir šiltos kojos yra daug svarbiau nei patriotizmas.

Taip, patriotizmas. O, žinot, ką supratau? Kad net gi tas žmogus, kuriam rūpi brangūs, firminiai daiktai, ar turėti „neblogą” automobilį, paprašytas atsakyti nuoširdžiai, pasakytų, kad Lietuva jam svarbiausia. Net jei jis įsijautęs burnoja ant mūsų šalies, keikdamas valdžią ir visus aplink ją. Kodėl tas lietuvis nedaro kažko, kad būtų kitaip, kodėl tik keiksnoja, čia jau kita tema. Ir labai labai plati. Bet aš net neabejoju - jei reiktų rinktis, neatsižvelgiant į uždirbamus (gaunamus pinigus), tai „nuo dūšios” daug kas rinktųsi gyvenimą Lietuvoje.

O grįžtant prie straipsnio pavadinimo. Dažnai pagalvoju, kad socialinės išmokos neįgaliesiems ten, užsienyje būtų didesnės (aš pati turiu neįgalumą, nedirbu). Vyro darbo specifika tokia, kad norint gal pavyktų padirbėti ir pagyventi užsienyje. Kai ta tema pasikalbame, mano atsakymas būna „ne, ne, ne!” Ką jau kalbėti, aš net nenoriu išvykti iš savo miesto. Čia mano namai, čia man širdį glosto net papilkėję pastatai, užtai jie stovi mano rajone. Išgyveni žiemą, ateina pavasaris, po jo vasara, pripranti prie aplinkos. Ir net nežinau, čia labiau patriotizmas ar pripratimas - kaip bepavadintume, neemigruosiu.

Ir pabaigai: „Nespjauk į šulinį, iš kurio paskui teks gerti”. Čia aš taikau sau. Geriau jau netektų...